Po gerų metų Lietuvoje prasidės mūsų valstybės atkūrimo 100 metų minėjimas. Tai nuostabi sukaktis ir šventė, kuri turi būti paminima atitinkamai: suvienijančiai, įkvepiančiai ir įsimenamai.

Kol kas apie numatomą šimtmečio minėjimą plačiajai visuomenei negirdėti beveik nieko: karts nuo karto žiniasklaidoje pasirodydavo žinutės apie finansavimą, kompetencijų pasiskirstymą, tačiau jokių žinių apie bendrąją šventės idėją, vienijantį motyvą nėra.

Lietuvos atkūrimo šimtmečio šventės idėjų generavimui ir organizavimui, kaip ir įprasta XVI vyriausybei, buvo sukurta darbo grupė. Dar vyriausybės darbo pradžioje ši sukurta grupė per ketverius metus nesugebėjo sugalvoti bei visuomenei ištransliuoti nė vienos minties ir idėjos, koks bus šimtmečio naratyvas, apie ką suksis visi renginiai, koks bus Lietuvos žmonių indėlis.

Tokia idėjų ir iniciatyvos sausra, biurokratų ir visuomenės atskirtis, pasitinkant ir ruošiant didingą sukaktį, yra netoleruotina ir turi būti keičiama, kol dar nevėlu.

Oficialiuose vyriausybės dokumentuose – šventės strategijoje, preliminarioje programoje – matyti sunkiai suvokiamas minėjimui skirtų kultūrinių renginių bei infrastruktūrinių projektų suplakimas į vieną. Pavyzdžiui, dar 1985 m. pradėto statyti, 2008 m. pratęsto, liūdnai ir skandalingai pagarsėjusio Nacionalinio stadiono pastatymo projektas yra įtraukiamas kaip bendras šimtmečio tikslas.

Nesupraskite neteisingai, pritariu, jog save gerbianti valstybė turi turėti tarptautinius standartus atitinkantį stadioną, skirtą tiek sportui, tiek kultūriniams renginiams. Tačiau šio infrastruktūrinio objekto įtraukimas į bendrą valstybės šimtmečio šventės viziją ir apjungimas kartu su kultūriniais šventės renginiais yra gana stebinantis.

Infrastruktūra yra reikalinga ir būtina, tačiau nacionalinio stadiono statybos projektas (ir, be abejo, finansavimas!) negali būti įtrauktas į tą patį punktą kartu su kultūrinių šventės renginių organizavimu vien dėl tokio paprasčiausio aspekto: stadiono statybos finansavimo eilutė nustelbia valstybės subsidijas kultūriniams renginiams.

Taip pat anksčiau minėta šimtmečio darbo grupė kaip tikslinę šventės auditoriją apibrėžia 1 mln. Lietuvos piliečių. Nepersistengdami šimtmečio organizatoriai išsikėlė kuklų ir nesunkiai pasiekiamą tikslą.

Visgi, jeigu manęs neapgauna žinios, Lietuvoje gyvena kiek daugiau nei 1 mln. žmonių, ką jau kalbėti apie lietuvius visame pasaulyje. Mano galva, tokią fundamentalią sukaktį turėtų švęsti visi Lietuvos žmonės: tiek miestų, tiek regionų, tiek visame pasaulyje išsibarstę lietuviai.

Faktas – pasiekti visus yra ambicingas uždavinys, reikalaujantis nuožmaus ir nuoširdaus darbo. Tačiau ir šventė neeilinė! Siekdami tikros vienybės, neturėtume apsiriboti milijonu lengvai pasiekiamų lietuvių. Turime taikyti plačiau ir gausiau ir taip parodyti pasauliui, jog mums, moderniai Lietuvos Respublikai, jau 100 metų, pasakyti, jog buvome, esame ir būsime visaverčiai pasaulio demokratinės bendruomenės nariai.

Nesinori rodyti pirštu į Estiją ir sakyti: „Pažiūrėkite į estus, kaip jie puikiai tvarkosi.“ Tačiau šiauriniai broliai vėl mus aplenkė. Estai savo nepriklausomybės šimtmečio strategijoje yra nusimatę renginius 34 valstybėse: nuo Rumunijos iki Portugalijos, nuo Kinijos iki Jungtinių Valstijų.

Ypatingas dėmesys Estijos nepriklausomybės šimtmečio minėjime bus skiriamas vaikams ir jaunimui: pavyzdžiui, pagal projektą „Instrumentas kiekvienam vaikui“ vyriausybė finansuos muzikinių instrumentų įsigijimą įvairioms muzikos mokykloms. Taip pat Estijoje ketinama rengti valstybės istorijai skirtų teatro spektalių programą, visi estai bus kviečiami pasodinti „Estijos šimtmečio ąžuolą“. Tai yra ne grandiozinės, tačiau bendrumo ir vienybės jausmą ugdančios iniciatyvos.

Verta paminėti, kad Estijoje ši informacija plačiajai visuomenei yra laisvai prieinama jau kurį laiką, o Lietuvoje – tylu, ramu. Kita vertus, nenuostabu, nes žiniasklaidoje paskelbus daugelį planuojamų renginių ir projektų, turėtų kilti nemenkas nepasitenkinimas, žinant, jog esminiai renginiai bus tie patys: iškilmingas Seimo posėdis su šabloniškom mūsų aukščiausių pareigūnų prakalbom, žmonėms – šventinis koncertas Katedros aišktėje, o elitui – išskirtinis renginys Operos ir baleto teatre.

Tokios milžiniškos šventės koncepcija neturėtų būti sugalvota ir sprendžiama tik vyriausybės bei ministerijų biurokratų. Šventė – visos Lietuvos. Todėl ir idėjų generavime turi dalyvauti atstovai iš įvairių sferų: moksleiviai, mokytojai, akademinė bendruomenė, kultūros veikėjai, visuomenininkai, politikai ir visi kiti. Tik iš tokio dialogo galėtų gimti tikros vienybės jausmą keliantis valstybės atkūrimo šimtmetis.

Galų gale, finansavimas yra grynai techninis aspektas, be kurio būtų neįmanomas visų kilnių idėjų įgyvendinimas. Latvija, Lenkija ir jau minėta Estija valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui yra skyrusios atitinkamą skaičių lėšų iš valstybės biudžeto. Lietuvoje regioniniams projektams ketinama skirti lėšas iš nustekentų, prasiskolinusių savivaldybių bei ieškoti „vidinių resursų“.

Siūlyčiau nekankinti ir taip finansiškai prastus laikus išgyvenančias savivaldybes, o numatyti konkrečią sumą lėšų iš valstybės biudžeto, kurios bus naudojamos Lietuvos atkūrimo šimtmečio šventei, renginiams ir projektams.

Su liūdesiu tenka konstatuoti, jog nerūpestingas pasiruošimas valstybės atkūrimo šimtmečiui simbolizuoja bendrąjį Lietuvos kultūros politikos bankrotą. Turime nemažai kokybiškų paskirų kasmetinių kultūrinių renginių (pavyzdžiui, džiazo ar klasikinės muzikos festivalių), tačiau nėra pamatinio kultūros politikos suvokimo, atsakymo į centrinius klausimus, ko mes siekiame? Kaip tai turėtume pasiekti? Kokio rezultato tikimės?

Tačiau niekas dar neprarasta. Kviečiu visuomenę įsitraukti į šimtmečio šventės diskusijas, kviečiu reikšti kritiką, rutuliuoti idėjas, teikti pasiūlymus, idant prasmingai paminėtume tokią svarbią datą, o nuo to prasidėtų ir Lietuvos kultūros renesansas.