Kovo mėnesį pasiekė žinia, kad viešosios įstaigos „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas“ projektui „Christoph Dieckmann, Rūta Vanagaitė. „KAIP TAI ĮVYKO?“ skyrė dešimt tūkstančių eurų.

Nedelsdamas kreipiausi į fondo pirmininkę Fainą Kukliansky, prašydamas paaiškinti, kodėl buvo skirti pinigai R. Vanagaitei, kurios veikla ir vardas kompromituoja bet kokius Holokausto tyrimus, o ypač Lietuvoje. Savo laiške pirmininkei F. Kuklianksy priminiau, kad tai ta pati veikėja, kuri teigė, kad žiauriausiai NKVD nukankintas Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas „nėra joks didvyris“, „nebuvo kankinamas“ ir net galėjo bendradarbiauti su KGB ir prisidėti prie žydų žudynių.

Mums visiems reikėtų prisiminti, kokį melą apie nukankintą Lietuvos didvyrį piktybiškai platino R. Vanagaitė.

„Kai dar rašiau knygą „Mūsiškiai“, peržiūrėjau A. Ramanausko-Vanago bylą. Ne visą 20 tomų, bet dalį jos, ir radau labai įdomių dalykų. Vienas iš jų – 1940 metais, atėjus rusams į Lietuvą, per pirmą sovietinę okupaciją, A. Ramanauskas-Vanagas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su NKVD. Jis tapo NKVD agentu ir jis pats tą pripažįsta. Toliau nedirbo, bet yra užfiksuota, kad jį įtikino ir jis pasirašė su KGB sutartį. Antras faktas – jei pažiūrėsite į jo paskutines kalbas prieš jį nuteisiant, tai yra ištisos liaupsės komunizmui. Ir gali sakyti, kad kankino ar ką, bet niekas jo nekankino. Kai sakė teisme paskutinę kalbą apie tai, kaip buvo suklaidintas, nors ir tikėjo komunizmo idealais, [kalbėjo, kad] jį suklaidino metodai, kokiais tie idealai yra įgyvendinami, ir jis labai apgailestauja. Jei jo bausmė bus sumažinta, jis ištaisys klaidas ir dirbs komunizmo idealui ir tarybų valdžios labui. Nežinau, ar 2018 metus galima pavadinti KGB agento vardu. Žmogaus, kuris šlovina Tarybų Sąjungą. Kodėl mūsų istorikai nežiūri į visą žmogaus gyvenimo visumą, o žiūri tik į tai, kas naudinga“, – bjaurų šmeižtą skleidė R. Vanagaitė.

Maža to, R. Vanagaitė tikino, kad Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius Efraimas Zuroffas esą turi surinkęs duomenų apie A. Ramanausko-Vanago dalyvavimą žydų žudynėse. Tai ciniškas melas, prilygstantis tik sadisto Nachmano Dušanskio iš NKVD iškrypėliškam elgesiui.

R. Vanagaitė net nesuvokia arba tyčia nenori suvokti visuotinai žinomo fakto, kad sovietų okupacinis režimas, kaip ir kiti totalitariniai režimai, klastojo istoriją ir kad archyvuose saugoma jų represinių struktūrų palikta „medžiaga“ negali būti tiesiogiai interpretuojama kaip tiesos ir faktų rinkinys, ji turi būti tikrinama ir vertinama.

Jeigu NKVD, KGB ir kitų nusikalstamų organizacijų raportai, apklausų protokolai, surašyti žiauriausių kankinimų metu, kitų baudžiamųjų bylų lapų turinys tiesiog perspausdinimas ir pateikimas kaip tariamas naujų istorinių tyrinėjimų rezultatas, tai kaip kitaip galima tai vertinti nei dešimtmečius prieš Lietuvą Kremliaus skleidžiamo melo tiražavimą ir tarnavimą kruvinam sovietų režimui bei jo politikos tęsėjams dabartiniame Kremliuje?

Tai, kad R. Vanagaitė vertina NKVD bylų informaciją kaip absoliučiai, neginčijamai patikimą ir nemato istorijos klastojimo, tik įrodo, kad ji nenori įžvelgti bandymo kompromituoti bei diskredituoti mūsų valstybės istorijos, svarbiausias mūsų istorines asmenybes, visus Lietuvos didvyrius, paaukojusius savo gyvybę kovoje už laisvę ir nepriklausomybę. Tik diskreditavusi jų kovą, Rusija gali pateisinti savo įvykdytą okupaciją ir pridengti savo nusikaltimus bei jų vykdytojus, kuriuos dabartinis režimas taip šlovina.

Būsiu atviras: pats asmeniškai nemanau, kad R. Vanagaitė nesupranta, ką ji daro. Per savo karjerą ji buvo ir įtakingų politikų patarėja, ir vadovavo rinkimų kampanijoms, ir buvo aktyvi teatrologė, meno vadybininkė. R. Vanagaitė išsilavinusi ir turinti patirties tiek politinėje, tiek visuomeninėje veikloje, kad puikiai suprastų visą kontekstą ir savo veiksmus.

Tad niekada nesutiksiu, kad R. Vanagaitė gali siekti objektyvaus tyrimo. Tai kodėl dabar prireikė finansuoti šmeižto kompanijų organizatorę, vietoj to, kad pinigai galėtų būti nukreipti tikriems, vertingiems moksliniams tyrimams ar švietėjiškai veiklai?

Bandoma prisidengti istoriko Christopf Dieckmann pavarde, tačiau tai neįtikina, nes jis pats savarankiškai gali dalyvauti projekte ir, neabejoju, – jį įgyvendinti.

Piktybiškas, gerai apgalvotas melas tokiomis jautriomis temomis kaip Holokaustas ar sovietinė okupacija negali būti toleruojamas. Puikiai suvokiame, kas nuo pat antros sovietinės okupacijos pradžios iki pat dabar siekia kompromituoti Lietuvą ir jos laisvės kovų dalyvius.

Deja, F. Kukliansky vadovaujamas Geros valios fondas finansuodamas (Lietuvos valstybės pinigais) R. Vanagaitės projektus neįžvelgia čia provokacijos ar tautinės neapykantos kurstymo.

Geros valios fondo pirmininkų atsakyme teigiama, kad lėšos skirtos istoriko Christophʾo Dieckmann’o knygai, o R. Vanagaitės pavardė beveik nutylima. Apmaudu, tačiau atsakyme taip pat rašoma, kad Geros valios fondas skirdamas finansavimą projektui nekreipė dėmesio į ankstesnius Rūtos Vanagaitės darbus.

„Jūs nurodėte, kad vienas iš GVF tikslų yra remti švietėjiškus tikslus ir būtent ši priežastis lėmė mūsų GVF valdybos pritarimą finansuoti knygos, kurią mes abu esame skaitę, apie Holokaustą Lietuvoje, vertimą ir išleidimą. Suteikdamas minimam projektui finansavimą, GVF nekreipė dėmesio į ankstesnius p. Rūtos Vanagaitės darbus“, – rašoma Geros valios fondo pateiktame atsakyme.

Geros valios fondas buvo įsteigtas 2011 metais. Tuomet būdamas Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės patarėju daug dirbau, kad Seimas priimtų Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamą turtą įstatymą. Vertinu tai kaip būtiną teisingumo atkūrimą. Jei ne I. Degutienės lyderystė, vargu ar tuo metu šį įstatymą būtų pavykę apskritai priimti Seime.

Noriu tikėti, kad su Geros valios fondu mus sieja bendri interesai ir noras užtikrinti, kad Holokausto istorija niekada nebūtų pamiršta. Tačiau manau, kad šios temos puoselėjimas neturi būti atiduotas neaiškų turinį kuriantiems ir atitinkamo išsilavinimo neturintiems veikėjams. Todėl nuosekliai laikausi nuomonės, kad Lietuvos žydų bendruomenės lyderiai, siekdami šviesti visuomenę apie Holokaustą Lietuvoje, turi atsriboti nuo tokių prieštaringų veikėjų kaip R. Vanagaitė ir vengti sprendimų, kurie skaldytų visuomenę ir pasitarnautų tautinės neapykantos kurstymui.