A. Kubilius
2016.06.08

Kodėl ir kokios naujos švietimo koncepcijos reikia mūsų valstybei?

Neseniai, gegužės 21 d., vykusiame TS-LKD suvažiavime buvo patvirtinta rezoliucija „Dėl būtinų pokyčių Lietuvos švietimo sistemoje“. Joje suformuluotas aiškus artimiausio laikotarpio tikslas – „neatidėliotinai parengti ir pradėti įgyvendinti prie besikeičiančių visuomenės poreikių pritaikytą švietimo koncepciją“.

Neseniai, gegužės 21 d., vykusiame TS-LKD suvažiavime buvo patvirtinta rezoliucija „Dėl būtinų pokyčių Lietuvos švietimo sistemoje“. Joje suformuluotas aiškus artimiausio laikotarpio tikslas – „neatidėliotinai parengti ir pradėti įgyvendinti prie besikeičiančių visuomenės poreikių pritaikytą švietimo koncepciją“.

Kodėl mūsų valstybei reikia naujos švietimo koncepcijos, savo partijos bendraminčių ir ekspertų susibūrimuose diskutuojame jau gerus metus. Prieš kurį laiką partijos bendražygiams savo mintis apie naują švietimo koncepciją surašiau nuosekliame tekste, kurį dabar siūlau ir platesnei auditorijai, tikėdamasis, kad šios mintys paskatins platesnę ir gilesnę viešą diskusiją apie tai, kodėl Lietuvai reikia naujos švietimo koncepcijos.

I. Ką žinome apie Lietuvos švietimo sistemą?

Kai Lietuvoje kalbame apie švietimą, visi sutaria dėl dviejų svarbių tezių: a) švietimas yra ypač svarbus valstybės ir visuomenės ateičiai; b) Lietuvoje švietimo, ir ypač – vidurinį išsilavinimą suteikiančio švietimo – būklė yra prasta.

Be šito, girdime gana miglotų kalbų apie tai, ką reikėtų keisti, tačiau tose kalbose stokojama aiškaus problemų suvokimo ir dar labiau stokojama aiškaus plano, ką sistemingai Lietuvos švietimo sistemoje reikėtų keisti. Todėl Lietuvos švietimo sistema yra stumdoma į įvairius šonus atskirų trumpalaikių naujų iniciatyvų, nesiejamų jokių bendrų planų ar bendrų koncepcijų. Egzistuojantys strateginiai valstybinę švietimo politiką apibrėžiantys dokumentai yra arba biurokratiški ir neturintys jokios juos vienijančios bendros filosofijos, arba yra eklektiški bei paviršutiniški, nesprendžiantys  švietimo sistemos problemų esmės.

Šiame tekste siekiu iškelti keletą esminių tezių, kokių ilgalaikių permainų turėtume siekti Lietuvos švietimo sistemoje, tikėdamas, kad tokios tezės padės ieškoti esminio sutarimo dėl tolesnių švietimo politikos tikslų. Esu įsitikinęs, kad Lietuvai reikia sutarimo dėl naujos švietimo koncepcijos ir šiame tekste siekiu pagrįsti, kokios koncepcijos Lietuvai reikia.

II. „Tautinės mokyklos“ koncepcija – ką pavyko ir ko nepavyksta pasiekti?

Daugelio švietimo sistemos darbuotojų kalbose ar pasvarstymuose apie šiandienę švietimo būklę jaučiama daug nostalgijos 90-ųjų pradžioje prof. Meilės Lukšienės ir jos ekspertų grupės paskelbtai „Tautinės mokyklos“ koncepcijai. Ji vis dar gausiai cituojama, į ją apeliuojama, joje ieškoma pamatinių atsakymų. Iš tiesų šis dokumentas savo filosofija suvaidino ypač svarbų vaidmenį tik ką Nepriklausomybę atgavusioje šalyje, skatindamas atsisveikinti su „sovietinės mokyklos“ paveldu, ir padėdamas Lietuvos švietimui savo turiniu ir ugdomomis vertybėmis vytis humanistinę XX amžiaus Vakarų bendruomenės švietimo sistemą.

Koncepcija kėlė svarbius uždavinius visai posovietinei švietimo sistemai – dokumente buvo aiškiai įvardinta, kad sovietinė švietimo sistema yra „perdėm centralizuota, dehumanizuota, nedemokratiška. Ji nekuria tvirtų dorovės pagrindų; vyrauja žodiniai bei autoriniai ugdymo metodai; besiformuojančios individualybės niveliuojamos ir standartizuojamos. Auklėjimo pagrindu tapo konformizmas – individo prisitaikymas prie iš anksto numatyto tobulos visuomenės modelio. Alternatyvinės minties stoka mokymo procese ir siauras dalykinis susiskaldymas neskatina mąstymo, todėl įsigalėjęs intelektinis vangumas ir minties blankumas“.

Žvelgdami į ateitį, koncepcijos autoriai aiškiai formulavo naują tikslą „pagrindinis vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos uždavinys – atsigręžus į žmogų, kaip į absoliučią vertybę: 1. Puoselėti jo fizinę ir psichinę prigimtį, sudaryti sąlygas atsiskleisti jo individualybei, pažadinti siekimą per saviauklą ir savikūrą tapti asmenybe; 2. Padėti tvirtus žmogaus dorovės pagrindus; puoselėti sąžiningumą, savigarbą ir orumą, kūrybiškumą, nukreiptą į tiesą, gėrį, grožį, skatinti gailestingumą, geros valios veiklą, siekiančią laisvės, taikos, darnos, pagarbos ir šviesos (…)“

Šiuose žodžiuose galima ir šiandien rasti labai daug išminties. Tačiau lygiai taip pat šie žodžiai verčia klausti – ar per prabėgusius 25 metus šių tikslų pavyko pasiekti? Taip pat ir tai – ar Koncepcijoje apibrėžti svarbiausi švietimo sistemos principai mums leidžia drąsiai žvelgti į XXI amžiaus iššūkius.

Į pirmą klausimo dalį apie tai, ką pavyko per 25 metus pasiekti švietimo srityje, galima įvairiai atsakyti – taip, mums pavyko atsisveikinti su „sovietine mokykla“, taip mums pavyko sukurti švietimo sistemą, kuri savo vakarietiškais humanistiniais metodais nesiskiria nuo vidutinio vakarietiško standarto. Tačiau kartu matome ir vis labiau išryškėjančias mūsų švietimo sistemos bėdas: pagal daugelį tarptautinių tyrimų atsiliekame nuo geriausių pasaulio valstybių, net ir nuo mūsų artimų kaimynų: suomių ar estų; turime gerų mokyklų, tačiau daugiausia jų yra didžiuosiuose miestuose, tuo tarpu vaikams, gyvenantiems provincijoje, dažnai yra tiesiog nepasiekiama padorios kokybės mokykla.

Į antrą klausimo dalį, ar galime drąsiai žvelgti į XXI amžiaus iššūkius mūsų švietimui, turime atsakyti neigiamai – tokie iššūkiai nėra suvokti, nėra įsisąmoninti ir apie tai nėra kalbama. Deja, valstybėje labai mažai gebėjimo analizuoti ilgalaikius iššūkius, ieškoti į juos atsakymų, pagal tai formuluoti valstybės politiką, kuri galėtų nesikeisti artimiausius 15 ar 20 metų. Ypač švietimui to labiausiai reikia. Labai dažnai valstybės politika pasiklysta tarp trumpalaikių tikslų, trumpalaikių iniciatyvų, tarp įvairių rinkimų ciklų, o švietimo sistema palikta be ilgalaikės valstybinės strategijos, be koncepcijos, apibrėžiančios ilgalaikį švietimo sistemos kursą ir, klaidinama įvairių vienadienių iniciatyvų, plūduriuoja kaip „Titanikas“, nežinantis, į kurį uostą reikia atplaukti. O tai gresia katastrofišku susidūrimu su XXI amžiaus iššūkių ledkalniu.

III. Reikia naujos švietimo koncepcijos – „Modernios mokyklos“ koncepcijos

Šiandien, 2016 metais, pasaulis vis tvirčiau, abiem kojomis žengia į XXI amžių. Lietuva priversta neatsilikti nuo pasaulio, jeigu nenori pralaimėti nuožmioje globalioje konkurencijoje. Aukšta švietimo kokybė yra svarbiausias pranašumas tokioje konkurencijoje.

Dabartinė Vakarų civilizacijos švietimo sistema ir jos klasikiniai kolektyviniai ugdymo metodai („mokytojas – klasė“) buvo sukurti XIX amžiaus viduryje, kai besiformuojanti industrinė visuomenė, masinė gamyba, vėliau tapusi konvejerine gamyba, pareikalavo masinio švietimo, gebančio suteikti vienodas žinias didelei masei žmonių. Taip susiformavo dabartinė švietimo sistema ir jos veikimo principai, su kuriais vis dar gyvename ir XXI amžiuje.

XXI amžius tiek savo gyvensena, tiek savo ekonomika darosi vis labiau individualus ir vis mažiau kolektyvinis. Suomija, Singapūras ir daug kitų šalių tai suprasdamos savo švietimo sistemose stengiasi vis labiau pereiti prie individualaus santykio su vaiku, tam keisdamos dėstymo metodus ir sutelkdamos reikalingus pedagoginius resursus. Stambiosios IT kompanijos investuoja į naujo tipo mokyklų plėtrą, kur, išnaudojant naujausias IT technologijas, mokymas ir ugdymas tampa labiau individualus. Ugdymo individualumas sudaro galimybes ne tik pasirūpinti, kad mokinys neprarastų motyvacijos mokytis, jeigu jam kas nors nesiseka, bet toks ugdymas leidžia atskleisti stipriausius besimokančiojo gabumus ir juos stiprinti, plėtoti, šlifuoti. Tokiu būdu besimokantysis ne tik įgyja būtinųjų žinių, bet išvysto savo individualų talentą ir gebėjimus, kurie, XXI amžiuje mažėjant konvejerinės masinės gamybos poreikiams arba šiai gamybai darantis vis labiau automatizuotai, darysis vis labiau vertinami.

Lietuvoje mes taip pat visu aštrumu turime kelti sau tokius klausimus. Negalime naiviai galvoti, kad nieko geriau už dabartinius švietimo metodus, susiformavusius XIX amžiaus pabaigoje ar XX amžiaus pradžioje, ir XXI amžiuje negali būti.

Turime atsiminti paprastą dalyką: mums įprastas klasikinis vidurinio ugdymo metodas – mokytojas, stovintis prieš panašaus amžiaus mokinių klasę, atsirado tik XX amžiaus pradžioje. Jungtinės Valstijos iš „vienos klasės“ modelio, kur mokytojas dirbdavo su įvairaus amžiaus vaikais, persitvarkė į dabartinę mums įprastą daugiaklasę mokyklą tik apie 1920 metus, kai atsiradę autobusai sudarė galimybes suvežti mokinius į vieną stambesnę mokyklą.

Kaip turės atrodyti mokykla XXI amžiaus viduryje – šiandien galime tik spėlioti. Bet akivaizdu, kad ji bus kitokia nei lankėme mes, todėl jau šiandien turime intensyviai ieškoti pamatinių atsakymų, kaip XXI a. mokykloje reikės suderinti individualų ugdymą, didėjančią mokytojo atsakomybę ir individualaus ugdymo pasiekimų vertinimą.

Todėl, norint rasti tinkamus atsakymus ir reikia naujos Švietimo koncepcijos – tegu ji vadinasi Modernios mokyklos koncepcija, nes norint rasti efektyvius strateginius sprendimus reikia ne atsitiktinių atsakymų, o sisteminio požiūrio, gebėjimo pažvelgti kur juda pasaulis, suvokimo, kur esame mes, ir kokių tiek ilgalaikių, tiek trumpalaikių tikslų turime siekti.

Tai nereiškia, kad siūlome užmiršti „Tautinės mokyklos“ koncepciją ar joje išsikeltus tikslus. Priešingai, pacituoti žodžiai iš 1989 metais paskelbtos „Tautinės mokyklos“ koncepcijos skamba taip, lyg jie būtų parašyti šiandien – pastanga ugdyti individualias asmenybes yra ir bus svarbiausias švietimo sistemos tikslas XXI amžiuje, kai standartizuotos žinios bus vis mažiau svarbios. Tačiau naujoji „Modernios mokyklos“ koncepcija turi atsakyti į klausimus, kaip tokių pamatinių tikslų turi būti siekiama XXI amžiuje, kaip turi būti pertvarkytas pats ugdymo procesas bei jo turinys, jo vertinimo metodai, mokytojų rengimas bei jų atsakomybės apibrėžimas, galų gale, kaip turi būti pertvarkyta mokyklų vadyba ir visas valstybinis švietimo sistemos valdymas, kad tokie tikslai tikrai būtų pasiekti.

IV. „Modernios mokyklos“ tikslas – geriausias išsilavinimas kiekvienam besimokančiajam

Naujoji Koncepcija turi apibrėžti, kokio svarbiausio tikslo turi siekti švietimo sistema ir kaip, kokiomis priemonėmis to tikslo bus siekiama. Akivaizdu, kad turime kalbėti apie ilgalaikį tikslą, kurio negalima pasiekti nei per vienerius metus, nei per vieną Seimo kadenciją, tačiau apibrėžus tokį ilgalaikį tikslą ir sugebant jo ilgą laiką nepamesti iš akių, toliau beliktų tik tartis dėl priemonių, kurios leistų tokio tikslo pasiekti.

Tokiu ilgalaikiu matau labai paprastą tikslą – geriausias išsilavinimas kiekvienam besimokančiajam.

Toks tikslas gal paprastai skamba, tačiau jis yra nelengvas ir reikalaujantis didelių ilgalaikių pastangų. Jis reiškia, kad mokykla turi būti taip pertvarkyta, kad kiekvienas į ją atėjęs vaikas iš jos išeis įgijęs geriausių žinių, o tai savo ruožtu reiškia, kad mokykla turės žymiai intensyviau ir efektyviau dirbti su kiekvienu vaiku ir neleisti jam prarasti motyvacijos žinioms ar paskęsti psichologinėje nesėkmių duobėje. Taip bus garantuojamas ir ugdymo individualumas. Ugdymo individualumas reiškia ne tik tai, kad vaikui bus individualiai padedama, jeigu jam nesiseka, bet ir tai, kad bus individualiai vystomi jo gebėjimai. Norint tai pasiekti, reikia sugebėti kūrybiškai derinti žinių kanono perteikimą ir individualių gebėjimų vystymą. Mokytojas turi išmokyti mokinį mokytis, mokinys turi norėti ir sugebėti mokytis – tai turi tapti svarbiausiu ugdymo tikslu. Ugdymo tikslu taip pat turi būti ne vien žinios, bet ir XXI amžiui reikalingos kompetencijos – kūrybiškumas, globalumas, lyderystė ir pan. Maža to, taip suformuluotas švietimo sistemos tikslas reiškia, kad vaikas ar Kvetkuose palei Latvijos sieną, ar Šalčininkuose, ar Vilniuje privalo turėti realią galimybę lankyti panašios, aukštos kokybės mokyklą, kad jo gyvenimo sėkmės nebelemtų nei geografija, kur jis gimė ir auga, nei sociologija, kokioje šeimoje jis gimė.

Neslepiu – taip suformuluotą švietimo sistemos tikslą pasiskolinau iš netolimų kaimynų suomių, kurie dar 1970-aisiais taip suformulavo savo švietimo sistemos svarbiausią uždavinį, o dabar po 46-erių metų džiaugiasi jo rezultatais.

Sunku pasakyti, kas lėmė, kad suomiai taip suformulavo savo švietimo sistemos tikslą tais 1970-aisiais. Gal tuo metu dominavusi „suomiško socializmo“ nuostata rūpintis ne tik aukšta švietimo kokybe, bet ir lygiava, tačiau akivaizdu, kad suomiai atrado auksinę formulę, kuri juos sėkmingai atveda į geriausiai pasirengusių XXI amžiui gretas. Tokio tikslo įgyvendinimas reikalavo didelių investicijų į švietimo infrastruktūros visuose regionuose išlaikymą ir jos kokybės užtikrinimą, tai privertė pertvarkyti mokytojų rengimą ir švietimo pasiekimų vertinimą, tačiau svarbiausias rezultatas yra pasiektas – kiekvienas suomių vaikas mokykloje susilaukia ypatingo, individualaus dėmesio, jeigu jam nesiseka, daroma viskas, kad jis įveiktų problemas ir taip pasiekiama, kad visi moksleiviai gautų gerą, kokybišką išsilavinimą. Ir nėra skirtumo į kokią mokyklą moksleivis eina – didmiesčio ar miestelio.

Lietuvoje mes ne tik nesugebame garantuoti vienodų galimybių visiems besimokantiesiems gauti geriausią išsilavinimą, nes nemažai besimokančiųjų turi lankyti prastesnės kokybės mokyklas, tačiau net ir geroje mokykloje nėra tinkamai pasirūpinama tais, kuriems nesiseka.

Maža to – Lietuvoje mažai diskutuojame apie tai, kokio kokybiško, geriausio išsilavinimo reikia siekti XXI amžiuje, kurio iššūkiai yra ir bus visai kitokie nei XIX ar XX amžiaus iššūkiai. Akivaizdu, kad išslavinimo tikslai XIX amžiaus viduryje ir XXI amžiaus viduryje gali ir turi būti skirtingi.

O tai reiškia, kad XXI amžiuje keisis ne tik išsilavinimo tikslai, bet ir pagrindiniai lavinimo (mokymo) instrumentai – ugdymo turinys, mokymo metodai ir reikalavimai mokytojų kvalifikacijai, bei ugdymo rezultatų vertinimas.

XXI amžiaus iššūkiai švietimo sistemoms geriausiai atsispindi ugdymo rezultatų vertinimo metoduose ir juos pagrindžiančioje filosofijoje.

XIX–XX amžiais įtvirtintoje dabartinėje švietimo doktrinoje, pagal kurią mes vis dar gyvename, paremtoje kolektyviniu (tai yra vienodu ir standartizuotu) vaikų ugdymo principu, vis dar yra plačiai taikomi įvairių testų ir egzaminų instrumentai tam, kad būtų galima įvertinti švietimo sistemos efektyvumą siekiant valstybės nustatytų ugdymo standartų –  siekiant, kad visi vaikai atitiktų valstybės nustatytą standartą.

JAV taikoma „no child left behind“ sistema dažnai vedamų mokinių testų rezultatus naudoja tam, kad įvertintų pedagogų kvalifikaciją ar mokyklų kokybę, pagal juos nustato net ir mokytojų atlyginimus. Kaip pastebi ekspertai, visą švietimo sistemą vis labiau orientuoja į tai, kad mokinys būtų gerai pasirengęs testų laikymui, tačiau kartu vis labiau tolstama nuo to, kad mokinys, baigęs mokyklą, būtų gerai pasirengęs po mokyklos laukiančiam gyvenimui.

Suomija, kuri pagal PISA tyrimus pirmauja pasaulyje ir gerokai lenkia ne tik Lietuvą, bet ir JAV, kategoriškai pasisako prieš ugdymo standartizavimą (nes siekia individualios ugdymo kokybės kiekvienam vaikui) ir tų standartų priežiūrai reikalingus testus, inspekcijas ar egzaminus. Tai leidžia pedagogams išsaugoti holistinį požiūrį į švietimo tikslus, galvojant, kad mokykla turi mokinį individualiai parengti gyvenimui, o ne standartų atitikimui ar testų bei dažnų egzaminų laikymui. Suomijos abiturientai laiko tik vieną „imatrikuliacijos“ egzaminą. Toks egzaminas apima įvairias sritis, tačiau kiekvienoje iš sričių esminę egzamino dalį sudaro esė rašymas.

Mes taip pat turėsime atsakyti, kuriuo keliu reikėtų eiti Lietuvai, ko turėtų siekti Lietuvos mokyklos – gerai testus išlaikančių ar gerai gyvenimui pasirengusių mokinių? Kaip žinome, šiuo metu esame „testų“ šalis. Nesakau, kad jų reikia nedelsiant atsisakyti, tačiau akivaizdu, kad naujai suformuluotas švietimo sistemos tikslas – „geriausias išsilavinimas kiekvienam besimokančiajam“ – reikalaus žymiai tikslesnio apibrėžimo, kas yra „geriausias išsilavinimas“ XXI amžiuje ir kaip jis turi būti įvertinamas, bei tai, ar tokį išsilavinimą apimantį ne vien žinias, bet ir kompetencijas galima įvertinti vien tik standartizuotų testų būdu.

V. Sisteminis pasirinkimas – Suomijos ar JAV keliu? Lietuviškas variantas

Po to, kai apibrėžėme švietimo sistemos tikslą, „geriausias išsilavinimas kiekvienam besimokančiajam“ ir prisipažinę, kad jį „pasiskolinome“ iš kaimynų suomių, turime taip pat suprasti, kad būtų klaidinga galvoti, jog toliau reikia tik kopijuoti suomius ir turėsime tokį patį gerą rezultatą. Deja, tenka iš karto pasakyti, kad taip lengvai to pasiekti nepavyks.

Norint suvokti, ką turėtume daryti, yra verta šiek tiek laiko skirti tam, kad geriau susipažintume su Suomijos švietimo sistemos modelio logika, po to pabandyti palyginti ją su mūsų dabar veikiančio modelio logika, o tada galvoti, kaip turime modifikuoti savo sistemą, kad neprarasdami to, ką turime geriausia, tai papildytume tuo, ką yra pavykę padaryti tiems patiems suomiams.

V.1. Suomija – kokybė be konkurencijos

Suomijos švietimo sistema į savo dabartinę būseną formavosi gana ilgai. Kaip jau buvo minėta, 1970-ųjų pradžioje suomių politikai suformulavo aiškų švietimo sistemos tikslą – „kiekvienam besimokančiajam geriausią išsilavinimą“ ir šio tikslo visus 50 metų nekeitė. Valstybė kartu su savivaldybėmis prisiėmė sau atsakomybę garantuoti, kad kiekvienas vaikas turėtų galimybę gauti tokį aukštos kokybės išsilavinimą visoje Suomijos teritorijoje, todėl Suomijoje praktiškai visos mokyklos yra valstybinės. Tarp mokyklų nėra jokios konkurencijos, vengiama ją skatinti kokiais nors reitingavimais ar pasiekimų vertinimais, todėl tėvai drąsiai renkasi arčiausiai esančią mokyklą, nes žino, kad šioje mokykloje jų vaikai gaus gerą ugdymo kokybę.

Suomių švietimo sistemoje ypatingas dėmesys skiriamas tam, kad nė vienas vaikas neprarastų noro gauti žinių, siekti žinių ir savęs lavinimo. Apie 30 proc. vaikų suomių mokyklose gauna vienokią ar kitokią individualią pagalbą per pirmus devynerius savo mokymosi metus. Toks individualus santykis su kiekvienu vaiku Suomijos mokyklose garantuoja tai, kad pagal OECD duomenis Suomijos mokyklose pastebimi mažiausi skirtumai tarp geriausiai ir blogiausiai besimokančių vaikų.

Toks sisteminis požiūris, kad kiekvienas vaikas turi gauti geriausią išsilavinimą, o tam turi veikti individualaus lavinimo instrumentai, kelia didelių reikalavimų mokytojams, kurie turi sugebėti atpažinti kiekvieno mokinio poreikius, individualizuoti darbą su kiekvienu iš jų, objektyviai vertinti jų pasiekimus. Todėl nenuostabu, kad jau 1979 metais valstybė nusprendė, kad kiekvienas mokytojas turi turėti magistro išsilavinimą, kurį valstybės lėšomis galima įgyti viename iš aštuonių valstybinių universitetų. Tai mokytojus pagal išsilavinimą sulygino su medikais ar teisininkais.

Kadangi mokytojams tenka atsakomybė rūpintis kiekvienu vaiku, atsižvelgiant į jo individualybę, valstybė ėmė vis labiau pasitikėti mokytojų gebėjimu patiems sudėlioti individualias ugdymo programas, valstybei pasiliekant sau pareigą rūpintis tik pačių bendriausių ugdymo turinio nuostatų parengimu. Išnyko mokyklų ir mokytojų priežiūros inspekcijos, paliekant žymiai daugiau atsakomybės patiems mokytojams ir mokyklų vadovams.

Tokia situacija, kai aukštą išsilavinimą turintiems mokytojams suteikiamas didžiulis pasitikėjimas ir atsakomybė rengiant mokymo programas, kai jiems nereikia susisiaurinti ugdymo tik iki testų išlaikymo, pedagogo profesiją pagal autoritetą ir populiarumą Suomijoje pavertė prestižine, atsiliekančia tik nuo gydytojų, o konkursas tarp norinčių tapti mokytojais yra 10 į vieną vietą. Ir tai lemia ne atlyginimų dydis.

Kaip jau buvo minėta, Suomija griežtai atsisako įvairių testavimo ir lyginimo metodų, nes rūpinasi kiekvieno vaiko geriausiu išsilavinimu, o jis yra individualus ir nepalyginamas su kitais ar su kokiais nors bendrais, valstybės nustatytais standartais. Taip Suomija išvengė tų bėdų, su kuriomis susiduria kitos švietimo sistemos, kuriose orientacija į standartizuotus testus, kaip būdą įvertinti ar švietimo sistema veikia kokybiškai, sukėlė tokias pasekmes, kad visas ugdymo procesas tapo pasirengimo gerai išlaikyti testus procesu. Kaip sako patys suomiai – jie moko vaikus, kaip mokytis, o ne to, kaip išlaikyti testus. Mokykla turi jaunuolį parengti gyvenimui, o ne laikyti testus. Suomijoje moksleiviai laiko tik vieną baigiamąjį egzaminą – matrikuliacijos egzaminą, kuris įvairiose srityse yra labiau panašus į esė rašymą ir tokį darbą, kaip ir visą moksleivio individualų pasiekimą, pirmiausia vertina patys mokytojai, tik po to – Nacionalinis egzaminų centras.

Sugebėję išlaikyti tą patį švietimo sistemos tikslą – „geriausias išsilavinimas kiekvienam besimokančiajam“ – nekintamą visus 50 metų, Suomija sukūrė modernią švietimo sistemą, kuri jų visiems vaikams garantuoja gerą išsilavinimą, ugdymo sistema tapo labai stipriai individualizuota (kaip to ir reikalauja XXI amžiaus iššūkiai) ir pagal PISA švietimo reitingus suomiai užima pirmaujančias pozicijas visame pasaulyje.

V.2. JAV – konkurencija be kokybės

Jungtinės Amerikos Valstijos yra kitokios švietimo sistemos pavyzdys, kuriame švietimo kokybės siekiama stengiantis išnaudoti kitą instrumentą – tai yra konkurenciją. Iš tiesų prekių ir paslaugų rinkoje konkurencija yra tai, kas ilgainiui vartotojui garantuoja geriausią kokybę už mažiausią kainą. JAV nuosekliai to siekia daugelyje gyvenimo sričių, taip pat ir švietimo, tačiau, kaip rodo PISA tyrimai, bent kol kas amerikiečiams tokiais būdais didelės kokybės švietimo srityje pasiekti nepavyksta – JAV tebelieka nelabai stiprūs vidutiniokai.

Siekdami sukurti kiek galima efektyvesnes konkurencijos sąlygas, amerikiečiai nuo „no child left behind“ švietimo įstatymo laikų ėmėsi labai intensyvaus tęstinio mokinių, mokytojų ir mokyklų pasiekimų matavimų, pagal testų rezultatus mokykloms skirstydami valstybės skiriamus finansinius resursus, nustatydami mokytojų atlyginimus ir taip skatindami konkurenciją tarp visų švietimo sistemos dalyvių.

Tačiau tokia nuožmi konkurencija pastūmėjo visą švietimo sistemą paviršutiniško mokymo link, kaip išlaikyti testus, o ne kaip įgyti žinių, atsirado daug nesąžiningumo, kai buvo galvojama ne kaip vaikus ugdyti, o kaip testus apgauti. Galų gale, konkurencijoje visiems rūpi laimintieji, bet nelabai kam rūpi pralaimintieji, todėl tokia sistema pasirodė esanti nepajėgi garantuoti geriausią išsilavinimą visiems besimokantiems.

V.3. Lietuva – chaotiška išgyvenimo konkurencija

Lietuvos švietimo sistemoje yra visko daug, bet mažai aiškių ir nuoseklių sistemos veikimą garantuojančių principų.

Nors „Tautinės mokyklos“ koncepcija bei vėlesni strateginiai dokumentai (įskaitant paskutinį – „Geros mokyklos koncepcija“, kuris ministrės buvo patvirtintas 2015 m. gruodžio 21 d.) ir teigia, kad švietimo ateities tendencija yra akivaizdi „nuo švietimo visiems pereinama prie švietimo kiekvienam“, tačiau kaip bus pasiekiama, kad „kiekvienas“ Lietuvos moksleivis gautų aukštos kokybės išsilavinimą, yra visiškai nepaaiškinama.

Lietuvos švietimo sistemos vystymesi didelį vaidmenį suvaidino ne tik „Tautinės mokyklos“ koncepcijos kūrėjai, bet ir vėliau daug talkinę garsūs švietimo srities specialistai – išeiviai, dauguma Amerikos lietuviai, su garsiąja APPLE programa daug prisidėję, kad Lietuvos posovietinė švietimo sistema greitai vytųsi vakarietiškus XX amžiaus švietimo standartus.

Gal dėl didelės JAV lietuvių įtakos Lietuvos švietimo sistemos raidai, joje atsirado daug konkurenciją švietimo sistemoje skatinančių instrumentų: „mokinio krepšelio“ metodas finansuojant mokyklų veiklą; mokinių pasiekimų vertinimas juos testuojant; reguliarus mokyklų reitingavimas ir pan.

Tačiau, kaip ir Jungtinės Valstijos, taip ir Lietuva kol kas negali pasigirti gerais tarptautiniais švietimo sistemos vertinimais. Pagal PISA tyrimus, Lietuva yra vidutiniokė ir kol kas nerodanti požymių, kad situacija keisis į gerąją pusę. Tą pastebi ir daugelis Lietuvos ekspertų ar susiduriančių su Lietuvos švietimo sistemos rezultatais: štai Leonidas Donskis teigia („15min.lt“, 2015 09 15), kad Lietuvoje įsigaliojus testavimo paradigmai yra visiškai nuvertintos dvi svarbios gebos, t.y. pasakojimo galia (arba geba) ir geba parašyti gerą esė. L. Donskio įsitikinimu „rašymas ir pasakojimas yra dvi kompetencijos, kurios leido šimtmečius žmonėms ne tik susikalbėti, bet iš principo veikti pačiai kultūrai“.

Jei Lietuvoje siekiame įgyvendinti ilgalaikį tikslą „geriausias išsilavinimas kiekvienam besimokančiajam“, tai lyginant Lietuvą su Suomija, kuri nuo 1970 metų yra sau iškėlusi tokį pat tikslą, galima pamatyti du esminius Lietuvos skirtumus.

Pirmasis skirtumas yra tas, kad Lietuvos švietimo sistema neturi instrumentų ir įprastos praktikos efektyviai rūpintis kiekvienu vaiku, todėl sistema po 12 mokslo metų mokykloje sugeneruoja daug gerą išsilavinimą gavusių vaikų, bet taip pat nemažai ir tokių, kuriems švietimo sistema nepadėjo įveikti vienokių ar kitokių problemų, todėl jie nesugebėjo įgyti tokio išsilavinimo, kokį gavo kiti. Tokie vaikai kolektyvinėje švietimo sistemoje paprasčiausiai būna „pametami“, ir sistema neturi jokių instrumentų, kaip juos iš naujo „atrasti“, kaip atrasti individualų raktą į juos, kaip juos sugrąžinti į ugdymosi kelią. Švietimo sistema nėra orientuota į individualizuotą ugdymą, todėl pasitenkina tokiais rezultatais, kokie gaunami dirbant kolektyviniais metodais. Orientacija į pasiekimų vertinimą testais ir Lietuvoje iš vaikų vis labiau atima „pasakojimo ir rašymo“ gebą, todėl mokyklas baigę vaikai būna pasirengę laikyti testus, bet ne gyvenimui.

Antrasis skirtumas, yra tai, kad Lietuvos švietimo sistema nesugeba garantuoti vienodos ugdymo kokybės visiems Lietuvos vaikams, nepriklausomai nuo to, kur jie yra gimę ir kur gyvena. Vien tik „Veido“ žurnalo skelbiamų geriausių gimnazijų reitingų paviršutiniška analizė akivaizdžiai parodo, kaip netolygiai regionų atžvilgiu yra pasiskirstę geriausios gimnazijos: iš geriausių penkiasdešimtuko net 21 yra Vilniuje, 8 Kaune, o visai Lietuvai tenka likusios 21. Taigi Vilniuje (kuriame gyvena mažiau nei 20 proc. visų Lietuvos gyventojų) koncentruojasi 40 proc. geriausių gimnazijų, Vilniuje ir Kaune kartu paėmus – 60 proc., tuo tarpu provincijoje yra tokių vietovių, kur iki tokios gimnazijos reikia važiuoti šimtą kilometrų. Tokia dabartinė situacija lemia tai, kad dalis moksleivių grynai dėl geografijos ir to fakto, kad netoli jo gyvenamos vietovės fiziškai nėra gerų mokyklų, niekaip negalės gauti geriausio išsilavinimo, skirto kiekvienam besimokančiajam.

Lietuvos švietimo sistemoje yra ne tik trūkumų, bet ir puikių dalykų – labai stiprių mokyklų, talentingų ir atsidavusių mokytojų, daug gabių vaikų ir jų rūpestingų tėvų, yra švietimu efektyviai besirūpinančių savivaldybių, yra puikių privačių arba nevalstybinių mokyklų. Ko Lietuvos švietimui trūksta – tai aiškaus ilgalaikio plano, ilgalaikės aiškios koncepcijos, turinčios aiškų nekintamą tikslą.

VI. „Modernios mokyklos“ koncepcija – aštuoni žingsniai

Kaip ir daugelis ekspertų, matydamas sudėtingą mūsų švietimo sistemos būklę, kuri mūsų negali tenkinti, suvokdamas XXI amžiaus iššūkius, kurie visame pasaulyje švietimui kelia naujus milžiniškus iššūkius tapti žymiai labiau individualizuotu, orientuotu į konkretų mokinį ugdymu, taip pat pasižvalgęs po kitų šalių sėkmingą ir nepasiteisinusią patirtį reformuojant savo švietimo sistemas, bei pabandęs išnagrinėti tai, kuo tų šalių patirtis skiriasi nuo Lietuvos patirties, dar kartą pakartoju tą pačią esminę išvadą, kurią teigiau nuo pat pradžių – Lietuvai reikia naujos ilgalaikės švietimo koncepcijos, kuri apibrėžtų svarbiausius ilgalaikius Lietuvos švietimo sistemos tikslus kitiems 20-30 metų, kurie būtų nekintami ir kurių pasiekimui būtų kuriamos konkrečios strategijos.

Esu įsitikinęs, kad tokia nauja švietimo koncepcija, kurią sąlyginai pavadinau „Modernios mokyklos“ koncepcija, turi gimti intensyviose partijų atstovų ir švietimo ekspertų diskusijose ir negali likti vien tik pačios švietimo bendruomenės reikalu. Švietimas naujuoju laikotarpiu turi tapti tokiu pat valstybės prioritetu, kokiu per pastaruosius 25 metus buvo nacionalinis saugumas, integracija į Vakarus ar energetinė nepriklausomybė – jis turi būti svarstomas ne vien tik siauruose ekspertų susibūrimuose, bet aukščiausiose valstybės politikos institucijose.

Nesiimdamas atsakomybės parengti visos naujos koncepcijos projektą, vis dėlto šį tekstą noriu užbaigti keletu pagrindinių akcentų, ką mano įsitikinimu turėtų apibrėžti naujoji koncepcija.

1. Koncepcija: susitarimas dėl ilgalaikio tikslo – geriausias išsilavinimas kiekvienam besimokančiajam

Esu įsitikinęs, kad svarbiausias naujos koncepcijos uždavinys turėtų būti – aiškiai ir suprantamai apibrėžti pagrindinį ilgalaikį švietimo sistemos tikslą, kuris nekintamas išliktų artimiausius 20–30 metų.

Tokiu tikslu įvardiju principinę nuostatą – geriausias išsilavinimas kiekvienam besimokančiajam.

Tokio ilgalaikio strateginio tikslo siekimas Lietuvoje reikalaus sistemingo dviejų esminių problemų sprendimo. Pirma, kaip individualizuoti ugdymą kiekvienoje mokykloje, siekiant užtikrinti, kad nė vienas vaikas mokykloje nebūtų „pamestas“, ir kiekvienas vaikas būtų tinkamai parengtas ne išlaikyti testus, bet būsimam gyvenimui. Antra, kaip panaikinti geografinius ir socialinius barjerus kiekvienam vaikui gauti geriausią išsilavinimą geroje, jo kaimynystėje esančioje mokykloje.

2. Individualus ugdymas kiekvienam besimokančiajam – geriausio išsilavinimo garantija

Kaip sakiau anksčiau, XXI amžiuje, skirtingai nuo XIX ar XX amžiaus, žymiai didesnį vaidmenį ima vaidinti nebe konvejerinė, bet individuali gamyba, todėl žymiai didesnį vaidmenį ima vaidinti ne standartizuotos žinios, bet individualios žinios bei gebėjimai. Tai reiškia, kad mokykla turi palaipsniui pereiti nuo įprastinių kolektyvinių ugdymo metodų, prie tokių metodų, kurie leistų žymiai efektyviau ugdyti individualius mokinių gebėjimus.

Mokytojas privalo turėti žymiai didesnę atsakomybę stebėti kiekvieną vaiką, stengtis išlaikyti jį žingeidžiu, sugebėti organizuoti papildomą ugdymo pagalbą konkrečiam vaikui, jeigu jos reikia. Ugdymo individualizavimas reiškia, kad žymiai lankstesnėmis ir individualizuotomis turi būti ugdymo programos, už jų parengimą daug didesnę atsakomybę turi prisiimti su mokiniu dirbantys mokytojai, mokytojas turi turėti pakankamą kvalifikaciją ir profesinį pasirengimą tokiam individualiam darbui su mokiniu, mokytojui klasėje tokiam individualizuotam darbui turi būti suteikiami reikiami pedagoginiai resursai: mokytojas – padėjėjas, mokytojas-psichologas ir kt. Individualizuotam ugdymui nebetiks ir standartinis ugdymo pasiekimų vertinimas, naudojant įvairius standartizuotus testus

3. Geriausias mokytojas kiekvienam besimokančiajam – kitoks mokytojų parengimas, kitoks mokytojų statusas

Ugdymo individualizavimas, kaip svarbiausia švietimo sistemos vystymosi kryptis XXI amžiuje, kelia ir kels naujų didelių iššūkių mokytojų korpusui. Jau sakiau, kad mokytojas turės prisiimti žymiai didesnę atsakomybę už ugdymo turinį ir jo individualizavimą, o tai reiškia, kad mokytojas tam turės būti tinkamai profesiškai pasirengęs.

Todėl ir Lietuvoje turime būti pasirengę pereiti prie to, kad mokytojais galės būti tik magistro išsilavinimą turintys asmenys. Kaip ir Suomijoje, taip ir Lietuvoje turėtų būti numatyta, kad pedagogais gali būti tik dalykinės specialybės bakalaurinį universitetinį išsilavinimą bei pedagoginį magistro išsilavinimą įgijęs absolventas. Tokius pedagogus turėtų rengti geriausieji Lietuvos universitetai.

Pedagogų korpuso kaita turėtų vykti planingai, padedant dabartiniams mokytojams įgyti reikalingą išsilavinimą arba įgyti kitą profesiją, taip pat susijusią su mokykla: mokytojo-padėjėjo ar mokytojo-psichologo.

Mokytojams turės būti suteikiama žymiai daugiau savarankiškumo ir mažiau išorinės kontrolės, nes tik pats mokytojas galės tinkamai įsivertinti, kaip jam sekasi pasirūpinti kiekvieno mokinio ugdymu. Todėl tiek moksleivių pasiekimų, tiek mokytojų darbo vertinimo sistema turės kardinaliai keistis ir būti pritaikyta prie ugdymo individualizavimo.

4. Geriausias išsilavinimas – ne tik žinios, bet ir kompetencijos

XXI amžiuje žinios darosi vis paprasčiau prieinamos, jas nešioti vien savo galvoje yra mažiau prasmės. Žymiai svarbiau yra gebėjimas išlikti smalsiam, gebėjimas tų žinių ieškoti, orientuojantis globaliuose procesuose, gebėjimas tas žinias kūrybingai panaudoti, išsiugdant ir lyderystės gebėjimus. Kompetencijos, ne tik žinios tampa švietimo sistemos integraliu tikslu. JAV stambiosios verslo korporacijos yra įsteigusios gerai finansuojamą judėjimą „XXI century skills“, kuris rūpinasi, kad JAV švietimo sistema būtų pajėgi šias XXI amžiuje svarbias kompetencijas efektyviai ugdyti. Pasaulis ginčijasi dėl metodų, kaip tokias kompetencijas ugdyti ir kaip vertinti pasiekimus. Kompetencijų ugdymas yra ne vien pilietiškumo – patriotiškumo ar moralinių, civilizacinių vertybių ugdymas, nors tai taip pat yra labai svarbūs uždaviniai. Kūrybiškumas, žinių troškimas, orientacija globaliuose reikaluose yra tai, kas didele dalimi lems moksleivio gyvenimo sėkmę pabaigus mokyklą. XXI amžiuje kūrybiškumas, bendruomeniškumas, lyderystės gebėjimai, globalaus pasaulio suvokimas bus ne mažiau svarbus nei konkrečios matematikos žinios.

Iki šiol Lietuvos politinė bendruomenė mieliau diskutuoja apie mokyklų stogų renovaciją, bet ne apie mokinių žinių siekio ir kūrybiškumo ugdymą. Naujoji švietimo koncepcija turi numatyti reikšmingą vietą ir efektyvius būdus reikalingų kompetencijų ugdymui.

5. Geriausias išsilavinimas – ne laikyti testus, o rengiantis realiam gyvenimui

Jau kalbėjau apie tai, kad pereinant prie individualizuoto ugdymo reikia rengtis palaipsniui pereiti prie kitokio mokinio pasiekimų vertinimų principo. Iki šiol naudojami testai ir jais paremti egzaminai leidžia nustatyti ar moksleivis atitinka tam tikrą žinių standartą, kurį nustato valstybė, tačiau jis neleidžia įvertinti moksleivio individualių gebėjimų. Dar daugiau, testais paremtas mokinių pasiekimų vertinimas visą ugdymo procesą neišvengiamai stumia link to, kad mokiniai yra rengiami testų išlaikymui. Taip iš ugdymo proceso išstumiant daug kitų svarbių dalykų.

Esu įsitikinęs, kad palaipsniui testus ir jais paremtus egzaminus, vertinant moksleivių pasiekimus, turėtų keisti jų esė ir pasakojimo vertinimas. Turėtų būti ieškoma būdo, kaip vertinti ne tik moksleivio baigiamuosius darbus, bet ir kaip integraliai vertinti jo ilgesnio laikotarpio pasiekimus, kurie būtų ypač svarbūs vertinant jo sugebėjimą išsiugdyti reikalingas kompetencijas.

6. Geriausias išsilavinimas geriausiose mokyklose kiekvienam besimokančiajam – geografinės priklausomybės panaikinimas

Iki šiol Lietuvoje mokyklų kokybės klausimas yra paliktas savieigai ir neaiškiai konkurencijai. Vienintelis instrumentas, kuris yra naudojamas mokyklų kokybės vertinimui – kiekvienais metais skelbiami mokyklų reitingai. To pasekmė – visiškai netolygiai išsidėstęs gerų mokyklų tinklas, kai didesnė dalis provincijos tokių mokyklų iš viso neturi, o neproporcingai didelė dalis tokių mokyklų koncentruojasi Vilniuje ir Kaune.

Valstybė turi parengti specialią strategiją, kurios įgyvendinimas leistų visoje Lietuvoje turėti tolygų tinklą aukštos kokybės mokyklų. Tokios strategijos įgyvendinimas galėtų prasidėti nuo valstybės resursais Lietuvos provincijoje kuriamų 20 specialių, aukštos kokybės gimnazijų, kas garantuotų, kad ir provincijos moksleiviai gautų galimybę įgyti geriausią išsilavinimą.

Mokyklų kokybė priklauso nuo jos vadovų kokybės ir turimų finansinių resursų. Abi problemas valstybė turi racionaliai spręsti.

7. Geriausi direktoriai kiekvienai mokyklai – mokyklų direktorių korpuso stiprinimas

Ne paslaptis, kad šiandienės geros mokyklos, pirmaujančios Lietuvos reitinguose, nuo kitų mokyklų skiriasi visų pirma tuo, kad jos turi gerus direktorius. Aukščiausia mokyklų vadovų kvalifikacija yra svarbiausias mokyklos aukštą kokybę lemiantis veiksnys. Valstybė privalo turėti aiškią strategiją, kaip tokie aukštos kvalifikacijos mokyklų vadovai rengiami, kaip jie atrenkami ir kaip jiems padedama efektyviai vadovauti. Esu įsitikinęs, kad vadovų atranka turi būti paremta ne politiniais, o aukštos kvalifikacijos kriterijais, o pačioje atrankoje labai svarbų vaidmenį turi vaidinti tėvų bendruomenė.

XXI amžiuje mokyklų vadovams teks dar didesnė atsakomybė kurti mokyklas, skirtas individualizuotam ugdymui, kurio esminiu instrumentu tampa aukštos kvalifikacijos mokytojas.

Kaip rodo tiek kitų šalių, tiek ir Lietuvos patirtis geriausiomis mokyklomis yra tos mokyklos, kurias galima vadinti „besimokančiomis mokyklomis“. Pedagogų bendruomenės pedagoginis kapitalas, sukauptas geros ir blogos patirties būdu, yra tas turtas, kuriuo geros mokyklos gali džiaugtis ir kuriuo privalo nuolat rūpintis.

8. Švietimu protingai besirūpinanti valstybė – esminis ilgalaikio tikslo garantas

Naujos švietimo koncepcijos parengimas ir sėkmingas įgyvendinimas yra ypač svarbus valstybės uždavinys. Jis reikalaus ilgalaikės intelektualios politinės valios aukščiausiu valstybės lygmeniu, siekiant protingai įgyvendinti būtiną švietimo sistemos transformaciją.

Valstybės vaidmuo naujoje švietimo koncepcijoje bus kitoks, bet labai svarbus – formuluoti naujus konceptualius ugdymo tikslus, apibrėžiant esminius ugdymo principus, protingai paliekant daug laisvės ir atsakomybės patiems mokytojams ir mokykloms.

Apibendrinimas

Esu įsitikinęs, kad švietimą turime paversti svarbiausiu Lietuvos valstybės prioritetu, o norint tai padaryti turime susitarti ir parengti naują švietimo koncepciją. Tokia koncepcija turi įvardinti aiškų ilgalaikį ir nekintamą švietimo sistemos tikslą – švietimo sistema turi garantuoti geriausią išsilavinimą kiekvienam besimokančiajam.

Svarbiausias naujos koncepcijos uždavinys – į visos švietimo sistemos centrą sugrąžinti vaiką, mokinį. Kiekvienas vaikas iš švietimo sistemos turi gauti geriausią išsilavinimą ir reikalingą efektyviausią pagalbą, siekiant tokio išsilavinimo. Mokytojas ir mokykla turi padėti atsiskleisti jo stipriausioms savybėms ir turi padėti tada, kai jam kas nors nesiseka. Vaikas mokykloje turi pasirengti jo laukiančiam gyvenimui, kur reikės ne testus laikyti, o sugebėti analizuoti problemines situacijas, kūrybiškai ieškoti problemos sprendimų, nebijoti prisiimti atsakomybę už pasirinktą problemos sprendimo būdą, ir efektyviai įgyvendinti tokį sprendimą.

XXI amžius veržiasi į priekį ir kelia vis naujų iššūkių. Laikas nusipurtyti apėmusį stingulį ir drąsiai pasitikti šiuos iššūkius. Kad tai galėtume padaryti, reikia būti pasirengus. O tam reikia kitokios mokyklos. Ji prasideda nuo naujos koncepcijos.

Kitos aktualijos

TS-LKD
2024.03.03

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą
Skaityti daugiau
TS-LKD
2024.01.25

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą
Skaityti daugiau
Daugiau aktualijų