Pastaruoju metu Lietuvoje daug kalbama apie didėjančią atskirtį tarp pasiturinčių ir vargšų. Apie tai kalba premjeras, apie tai kalba ministras, apie tai kalba mokslininkai, bankininkai ir visi gerieji žmonės Lietuvoje. Turime mažinti skurdą, pajamų nelygybę, nes kitaip tauta išsivažinės.
Tačiau visų šių kalbų fone kažkur tyliai girdisi ir savanaudiškas liberalaus individo vidinis balsas: kodėl aš turiu atiduoti savo sunkiai uždirbtus pinigus, kad padėčiau svetimam žmogui?
Atrodo logiška: mokiausi, dirbau, tobulinausi, tad šiandien esu sėkmingas ir gerai uždirbantis žmogus. Kodėl turiu savo gerovę atiduoti tam, kuris nesimokė, mažai dirbo ir į save neinvestavo. Ir jei krikščioniška besąlygiška meilė artimui nėra labai išsikerojusi širdyje, atiduoti savo uždirbtas pajamas yra sunkus apsisprendimas.
Vis dėlto norėtųsi paguosti tokią sunkią akimirką. Jūsų gausiai mokesčiais atiduoti pinigai, tikrai pas jus sugrįš apsukę šiokį tokį ratą. Čia pateiksiu kelis ekonomikos tyrėjų išskiriamus aspektus, kodėl toleruoti augančią pajamų nelygybę paprasčiausiai neapsimoka:
Tai iš dalies galima paaiškinti tuo, kad mažas pajamas gaunantieji nuolat stokoja pinigų, ir vos gavę didesnes lėšas, jas išleidžia maistui, drabužiams ir kitoms būtiniausioms prekėms. Tuo tarpu pasiturintieji turi tiek, kiek jiems reikia kasdieniam vartojimui ir padidėjusias pajamas yra linkę kaupti ateičiai.
Paprasčiau tariant, augantis BVP reiškia didesnes surenkamas lėšas į valstybės biudžetą, tokiu būdu užtikrinamos geresnės viešosios paslaugos, o kartu ir didesnės pajamos šalies verslui, iš kurio gyventojai perka prekes ir paslaugas.
Susiformuoja vis stiprėjanti ekonominė, socialinė, kultūrinė bei demografinė atskirtis tarp šalies didžiųjų miestų ir likusių regionų, kas viešojoje erdvėje įvardinama kaip „dviejų greičių Lietuva“. Tokia situacija lemia žmonių nepasitenkinimą problemų negalinčia išspręsti valdžia ir kuria dar didesnį ekonominį ir politinį nestabilumą.
Susikaupęs gyventojų nepasitenkinimas ir neišsipildančios geresnio gyvenimo viltys neišvengiamai į valdžią atveda populistines ir dažnai nekompetentingas politines jėgas. Tokių politikų vedini nesugebame įgyvendinti būtinų reformų ir vis labiau atsiliekame nuo sparčiau krutančių kaimynų.
Tokia situacija lemia ne tik augančią pajamų, bet ir turtinę nelygybę. Moksliniai tyrimai rodo, kad tiek pažengusiose, tiek išsivysčiusiose šalyse turtinės nelygybės koeficientai yra dvigubai didesni nei pajamų nelygybės. Tyrėjai tai aiškina tuo, kad mažas pajamas gaunantiems sunku atsidėti dalį pajamų ir taupyti. Tuo tarpu dideles pajamas gaunantieji kasdieniam vartojimui išleidžia mažesnę savo einamųjų pajamų dalį. Šio ilgalaikio proceso pasekmėje, aštuoni turtingiausi planetos žmonės šiandien turi sukaupę daugiau turto nei 50 proc. skurdžiausių.
Todėl šiandien ne tik individualios šalys, bet ir įvairios tarptautinės organizacijos (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, TVF ir kt.) pripažįsta, kad šalių ekonominė politika turi būti nukreipta ne tik į vidutinių pajamų augimą, bet ir į tolygų pajamų pasiskirstymą. Tik tokiu būdu galima užtikrinti, kad ekonominis augimas būtų tvarus, o jo gaunamą naudą jaustų ne maža saujelė, bet didžioji dalis šalies gyventojų.
Kokios viešosios politikos kryptys yra reikšmingos šiems tikslams, esu apibendrinusi ekonominėje studijoje „7 prioritetai pajamų nelygybei mažinti“.