V. A. Abramikienė
2020.02.04

Kodėl Lietuvai nereikia ratifikuoti Stambulo konvencijos?

Kodėl Lietuvai nereikia ratifikuoti Stambulo konvencijos?

Tikriausiai nesuklysiu teigdama, kad Stambulo konvencija (ir gal labiau jos pavadinimas, nei turinys) pastaruoju metu yra pati žinomiausia konvencija Lietuvoje. Kai kurie yra girdėję apie Vaiko teisių ar Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją , kai kurie – net apie CEDAW, bet mįslingasis Stambulo konvencijos pavadinimas vis garsiau skamba viešojoje erdvėje.

Tiesa ir tai, kad joks kitas tarptautinės teisės instrumentas nekelia tokio visuomenės susiskaldymo, kaip Stambulo konvencija. To priežastis, jog Konvencijoje be pagrindinio deklaruojamo tikslo – kovos su smurtu prieš moteris, numatyti ir kiti, gretutiniai, su moterų teisių problematika nesusiję tikslai, kurie didesniajai daliai Lietuvos visuomenės yra nepriimtini.

Konvencijos šalininkai kurį laiką bandė juos nutylėti. Tačiau kaip parodė 2019 m. gruodžio 10 d. vykęs Nacionalinis žmogaus teisių forumas, bene vienintelis ir tikrasis Stambulo konvencijos stūmimo ratifikuoti motyvas – transseksualių asmenų teisės. Forumas, skirtas 30-osioms Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos metinėms, vyko pavadinimu „Vaiko teisės – žmogaus teisės“,  tačiau ir jame daugelis kalbėtojų minėjo transseksualių asmenų teises ir neratifikuojamą Stambulo konvenciją.

Neturiu nieko prieš trasnsseksualus ir gerbiu juos kaip ir kiekvieną žmogiškąjį orumą turintį asmenį. Tačiau transseksualių asmenų galimos diskriminacijos klausimą galima išspręsti ir neratifikuojant Konvencijos. Ir netgi būtų rekomenduotina. Kodėl?

Dauguma žmonių pasisako prieš smurtą ir nenori diskriminuoti nė vieno žmogaus, įskaitant ir asmenis, kurie save identifikuoja kaip translyčius. Tačiau vienas dalykas yra nediskriminuoti, o visai kitas – priimti įstatymus ar formuoti viešąją politiką, kuri pritaria ir propaguoja tam tikrą gyvenimo būdą, elgesį ar įsitikinimus ir siekia jam suteikti specialias teises.

Stambulo konvencija sudeda į vieną šiuos du – smurto ir nediskriminavimo – klausimus, kurie turėtų būti svarstomi ir sprendžiami atskirai. Stambulo konvencija yra neva skirta kovai su smurtu prieš moteris. Taigi, transseksualių asmenų nediskriminavimas yra visiškai kitas klausimas, kurio sprendimas reikalautų skirtingo teisinio instrumento, juo labiau, kad visuomenei kur kas lengviau sutarti dėl to, kas yra smurtas, negu dėl to, kokiais atvejais diskriminacija yra negalima.

Šie du tikslai – kova su smurtu prieš moteris ir translyčių asmenų nediskriminavimas – suplakti į vieną sprendimų lygmeniu gali prieštarauti vienas kitam. Pvz. patvirtintais mokslo duomenimis, tik 0,3 proc. populiacijos save apibūdina kaip translyčius.  O štai gender identity politika gali neigiamai paveikti didžiąją dalį populiacijos, ypatingai mergaites ir moteris.  Tose šalyse, kur egzistuoja nediskriminavimo lyties tapatybės atžvilgiu viešoji politika, mergaitės ir moterys netenka teisės į privatumą netgi tokiose viešosiose moterims skirtose vietose, kaip tualetai ir prausyklos.

Kita teisinė (ir praktinė) Konvencijos problema, jog Stambulo konvencijos nuostatos nedera su nacionalinėmis konstitucijomis. Štai, Stambulo konvencija sąvoką gender („socialinė lytis“) sieja su lyties raiška, o ne su biologine lytimi (angl. sex) (3 str. c punktas). Tuo tarpu Lietuvos teisė remiasi biologine vyro ir moters lyties samprata, laikančia, kad asmens lytis yra genetiškai nulemta žmogaus prigimtinė savybė, kuri išreikšta LR Konstitucijoje 38 str. 3 d. nuostata, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu, kuri atitinkamai detalizuota Civiliniame kodekse ir kituose teisės aktuose.

Stambulo konvencijos 4 str. 3 d. numato nediskriminavimą dėl lyties tapatybės. Tokiu diskriminavimu galėtų būti laikomas atsisakymas pripažinti ir mažamečio asmens pageidaujamą „lyties tapatybę“ tiek privačioje, tiek viešoje sferoje, įskaitant švietimo ir ugdymo įstaigas. Kaip rodo kitų šalių praktika, dažnai prieš tėvų valią ar jiems net nežinant.

Stambulo konvencijos 14 str. nuostatos įpareigoja įtraukti į visų formaliojo švietimo lygių ugdymo programas mokymo medžiagą apie „lyčių vaidmenis be stereotipų“ (tai apimtų homoseksualumą, transeksualumą ir kt.). Ši teisinė prievolė pažeistų LR Konstitucijos 26 straipsnyje įtvirtintą tėvų teisę „nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“.

Ratifikacijos procesas stringa kai kuriose Centrinės ir Rytų Europos šalyse būtent dėl galimo Konvencijos prieštaravimo nacionalinėms konstitucijoms: Bulgarijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Slovakijoje, Ukrainoje. Pvz. Bulgarijos Konstitucinis teismas nusprendė, jog  Stambulo konvencija prieštarauja šalies konstitucijai, nes įveda lyties sampratą, kuri neatitinka Konstitucijoje įtvirtinto dvipolio lyčių modelio. Remtasi nuostata dėl santuokos sudarymo tarp vyro ir moters. Beje, Bulgarijos Konstitucijos 46 str. numato tokią pat santuokos sampratą, kaip ir Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Priėmus Stambulo konvenciją, būtų pradėtos plauti ribos, apibrėžiančios kas yra vyras, ir kas yra moteris. Konvencijoje esanti socialinės lyties sąvoka (į lietuvių kalbą išversta kaip lytis socialiniu aspektu) sieja lytį su socialiai susiformavusiais vaidmenimis, elgsena, veikla ir bruožais, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais (arba priskiria) vyrams ir moterims. Ratifikuodama Konvenciją valstybė įsipareigoja kovoti su lyčių stereotipais. Ir ką tai reikštų praktikoje? Ogi tai, kad asmens lytinė tapatybė nebebūtų siejama su prigimtimi, o tik su jo pasirinkimu. Stambulo konvencija duos teisinį pagrindą inicijuoti bylas, kuriomis siekiama naikinti taip vadinamus lyčių stereotipus, įskaitant ir šį lyčių stereotipą per excellence, t.y. kad vyru ir moterimi yra gimstama. Dėl to ne viena valstybė, įskaitant ir Lietuvą, pasirašydamos (ir ratifikuodamos) konvenciją priėmė deklaracijas, pabrėžiančias, kad Stambulo Konvencija jų šalyse bus įgyvendinama pagal nacionalines konstitucijas. Tai rodo, kad šios šalys įžvelgia atitikties jų teisės sistemoms problemą, kitaip tokių deklaracijų nebūtų.

Problemą įžvelgia ir Lietuvos institucijos. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, pasisakantis už Stambulo konvencijos ratifikavimą Seime, parafavo Konvenciją su išlyga. Buvusioji Lietuvos Respublikos Prezidentė, teikdama Seimui šį teisės aktą ratifikuoti, Konvencijos ir Lietuvos teisės sistemos koliziją bandė spręsti pateikdama specialų įstatymą.

Tačiau nei  URM‘o deklaracija, nei kitokia forma teikiamos išlygos negali turėti jokio „apsauginio“ poveikio, nes pagal tarptautinę sutarčių teisę (Vienos konvenciją) pasirašant tarptautinę sutartį, jos normos tampa privalomos, nebent pati sutartis leistų daryti išlygas. Tačiau Stambulo konvencija to neleidžia.  Išsamiai dėl to pasisakė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės Departmentas:

Kai kurios šalys, matydamos, kad panašios deklaracijos neturi teisinės galios, nuėjo kitu keliu, pvz. 2019 m. lapkričio 29 d. Slovakijos parlamentas, priėmė jau antrą rezoliuciją, kuria pareiškė, kad neratifikuos Konvencijos ir pasiūlė savo Vyriausybei atšaukti teikimą ją ratifikuoti.

Net jei nekreipsime dėmesio į šiuos – kartais atrodo – tik teisininkams aktualius problemos aspektus, iškyla kitas klausimas: ar tikrai verta ratifikuoti šią vidujai prieštaringą Konvenciją, laužant savo Konstituciją, teisės sistemą ir sumokant itin aukštą visuomenės supriešinimo kainą, juo labiau, kad šio dokumento  pridėtinė vertė iš tiesų yra minimali?

Savo nacionalinėje teisėje jau turime įtvirtinę 98 procentus nuostatų, atitinkančių Stambulo konvencijoje formuluojamus tikslus. Jau sukūrėme ir turime, tegul ir netobulai, bet veikiančią kovos su smurtu artimoje aplinkoje sistemą. Ji stringa ne dėl teisės normų trūkumo, bet dėl įstatymą įgyvendinančių institucijų (policijos, specializuotų pagalbos centrų, NVO, dirbančių moterų apsaugos nuo smurto srityje) nesusikalbėjimo. Čia iniciatyvą galėtų parodyti LR Prezidentas, inicijuodamas koordinuojančios institucijos formavimą. Tokiu būdu ir be Konvencijos ratifikavimo būtų įgyvendinta Konvencijos 10 straipsnyje numatytą pareiga.

Be to, dabartinė apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje sistema veikia reaguodama į realią situaciją, o Konvencija priverstų vadovautis išankstinėmis teorinėmis nuostatomis apie smurto prieš moterį priežastis. Stambulo konvencijos teiginys, jog vyras smurtauja prieš moterį „dėl to, kad ji yra moteris“, t. y. dėl jos lyties, yra teiginys, kurio metodologiškai neįmanoma įrodyti jokiais moksliniais tyrimais. Jis kelia grėsmę, kad smurto artimoje aplinkoje prevencijai ir kovai su juo bus naudojamos ne moksliniais įrodymais, bet nepagrįstomis teorinėmis prielaidomis paremtos priemonės.

2006 m. atliktoje JTO Generalinio sekretoriaus giluminėje visų formų smurto prieš moterį studijoje pripažįstama, kad nėra vienos smurto prieš moterį priežasties. Kaip joje teigiama: „smurtas atsiranda dėl specifinių faktorių individualiame, grupiniame, nacionaliniame ir globaliame lygmenyje konvergencijos“. Lietuvoje ištirtų nusikalstamų veikų (ypač smurtinių) statistinė analizė leidžia teigti, jog vienas iš pagrindinių  smurtą generuojančių faktorių yra alkoholis.

Ratifikavus Stambulo konvenciją kils rizika, kad tiek smurto prieš moterį priežasčių analizė, tiek ir jos įveikimo priemonės Lietuvos kontekste bus neadekvačios ir kovos su smurtu sistemą padarys neefektyvią, o socialinę politiką – priklausomą nuo ideologijos diktato bei Konvencijos priežiūros komiteto GREVIS diktuojamos politikos.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Austrija buvo viena iš pirmųjų ES šalių, ratifikavusių Stambulo konvenciją (2013 m.) ir praėjusių pagal jos mechanizmą įkurto priežiūros organo GREVIO įvertinimą. Austrija jau turėjo veikiančią smurto artimoje aplinkoje suvaldymo sistemą, laikomą viena iš geriausių Europoje. Be kitų dalykų, ji apėmė ir taikomojo tarpininkavimo (mediacijos) priemonių taikymą.  Nepaisant to, GREVIO pateiktoje ataskaitoje šalis buvo raginama atsisakyti jos taikomų alternatyvių ginčo sprendimo būdų smurto artimoje aplinkoje atveju. Ir nors Stambulo konvencijos mechanizmas nedraudžia taikyti alternatyvių ginčų sprendimo būdų iki bylos perdavimo nagrinėti teisme, GREVIO teigė, kad tokia praktika pažeidžia Stambulo konvencijos … dvasią ir principus.

GREVIO komiteto pasipriešinimas atkuriamojo teisingumo priemonių taikymui liudija mokslo įrodymais nepagrįstą įsitikinimą, jog smurto artimoje aplinkoje konfliktų sprendimas mediacijos būdu yra neįmanomas. Taip tik fiksuojamas moters kaip permanentinės aukos bei vyro kaip permanentinio smurtautojo bei jų santykio nelygiavertiškumo stereotipas, su kuriuo Konvencija kaip tik ir siekia kovoti. Taip sukuriamas uždaras ratas, kai pati Konvencija generuoja savo reikalingumą. O tai yra naudinga toms nevyriausybinėms organizacijoms, kurios savo veiklą (ir jos finansavimą) grindžia ideologinėmis prielaidomis. Būtent jos ir labiausia trokšta Konvencijos ratifikavimo.

Esu tikra, kad LR Seimo nariams, ypač moterims tikrai nuoširdžiai rūpi moterų fizinė, psichinė ir dvasinė gerovė, moterų apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje, moterų nediskriminavimas viešojoje erdvėje, tačiau siūlymas ratifikuoti Stambulo konvenciją nėra stebuklinga lazdelė, galinti akimirksniu panaikinti blogus žmonių įpročius. Pasak filosofo Rodžerio Skrutono ( Roger Scruton), netgi prancūzų kairieji yra pripažinę, jog nuoseklaus ir kantraus teisėsaugos institucijų darbo neįmanoma pakeisti jokia ideologija.

Kitos aktualijos

TS-LKD
2024.03.03

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą
Skaityti daugiau
TS-LKD
2024.01.25

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą
Skaityti daugiau
Daugiau aktualijų