2018.02.05

Lietuva: valstybė Europoje ar Europos valstija?

Atrodo, kad Europos Sąjungos ateities klausimas, pastaraisiais metais keliamas vėl ir vėl, tampa kiek pabodęs. Lietuvoje, skirtingai nei kitose ES valstybėse, pokalbiai šiuo klausimu iš esmės nevyksta.

Atrodo, kad Europos Sąjungos ateities klausimas, pastaraisiais metais keliamas vėl ir vėl, tampa kiek pabodęs. Lietuvoje, skirtingai nei kitose ES valstybėse, pokalbiai šiuo klausimu iš esmės nevyksta.

Tiesa, pernai diskusija Seimo Europos komitete jau buvo beįsibėgėjanti, tačiau dėl pasirodžiusių itin skirtingų vizijų, sąmoningai ar ne, ji buvo „nugesinta“. Tačiau ar galime tokį – valstybės ir tautos raidai – reikšmingą klausimą palikti neatsakytą? Mano nuomone, jokiu būdu, todėl tenka dar kartą savęs ir kitų paklausti: kokios Europos Sąjungos norime?

Dar praėjusių metų kovą rašiau, kad panašiai mąstančių ES narių koalicijų (dažniausiai regioniniu pagrindu) susidarymas yra neišvengiamas, todėl turime atsakyti sau į klausimą, su kuo esame pajėgūs formuluoti bendrą poziciją? Europos integracijos gilinimo ir faktinės federalizacijos šalininkai siūlo tai daryti su „branduolio“ valstybėmis, tuo tarpu mano ir kolegų Seime vykstančiai diskusijai pateikta vizija siūlo įsiklausyti į svarius Vyšegrado šalių argumentus. Pastaruoju metu vietiniai Lietuvos „federalistai“ teigė, kad ši ketveriukė neturi aiškios ES vizijos, o jos kritika Briuseliui yra tiesiog padiktuota gajų euroskeptinių nuotaikų šiose šalyse.

Tačiau neseniai Vyšegrado grupės išplatinta pozicija dėl Europos ateities paneigia tokius išsigalvojimus: pasisakoma už integracijos tose srityse, kuriose ji vyksta sėkmingai, gilinimą („išsaugoti jau pasiektus rezultatus“), ES konkurencingumo didinimą, kuriant vieningą rinką ir ekonominį potencialą globaliu mastu, Bendrijos raidos formavimą ne primetimo, o konsensuso ir bendro sutarimo principu. Reikšmingi pasiūlymai, susiję su demokratijos legitimumo ir valstybių narių atstovavimo užtikrinimu: Europos vadovų taryba ir vienbalsiškumas joje turėtų būti esminių ES sprendimų priėmimo vieta, demokratinė parlamentų kontrolė (raudonos kortelės principas). Konstruktyvūs, valstybių Europoje, o ne Europos valstijų vizijos kontūrai, kuriuos verta rimčiau apsvarstyti.

Todėl atskiro dėmesio reikalauja ir dažno Lietuvos politiko teiginys dėl būtinybės kuo labiau įsilieti į ES „branduolį“, čia verta paklausti, kas slypi už šio skambaus, tačiau savaime savo turinio neatskleidžiančio žodžio. „Branduolio“ valstybėmis tradiciškai laikomos ekonomiškai ir politiškai įtakingiausios, Europos integracijos varikliu iki šiol buvusios vakarinės ES narės. Jungtinei Karalystei nusprendus pasitraukti iš Bendrijos, šis branduolys tampa dar įtakingesnis. „Branduolio“ Prancūzija siūlo steigti bendras ES ekspedicines pajėgas (kurios, Paryžiaus matymu, pirmiausia būtų orientuotos į misijas buvusiose Prancūzijos kolonijose), Europos finansų ministro pareigybę, kuri didintų ES Komisijos galias valstybių narių sąskaita.

„Branduolio“ Vokietija, siekdama didinti savo ekonominį svorį ir vaidmenį ES energetinėje rinkoje, nepaisant kitų šalių interesų tiesia „Nord Stream 2“. „Branduolio“ valstybės sutinka, kad mes būtume jame, tačiau kokiomis sąlygomis? Ar turėsime pakankamai jėgos ir svorio pareikalauti partnerių atsisakyti joms svarbių, tačiau mums žalingų sumanymų ir idėjų? Labai tuo abejoju, todėl ir pats branduolio-periferijos formavimasis, iš principo užprogramuotas gajoje „dviejų greičių“ Europoje, man atrodo vedantis į Sąjungos fragmentaciją.

„Branduolio“ vizijoje stiprėja ir Briuselio institucijos: siūlomi transnacionaliniai partijų sąrašai į Europos Parlamentą, kai jau dabar Europos vadovų tarybos sprendimus neturėdama mandato savaip interpretuoja Komisija. Prisiminkime tai, kad 2015 metų balandžio EVT susitarimas dėl migracijos kalbėjo apie sustiprintą solidarumą ir pagalbą, tačiau tikrai ne apie kvotas, kurios gimė Komisijos koridoriuose (ar atklydo į juos iš kurios nors „branduolio“ valstybės), buvo primestos ir įgyvendintos su visomis vėliau išplaukusiomis pasekmėmis. Todėl ne europinių institucijų stiprinimas valstybių narių galių sąskaita, o demokratijos deficito problemų sprendimų paieška yra esminis šiandienos iššūkis Europos Sąjungai.

Trūkinėjanti, vykstanti lyg baiminantis, kad galutinis rezultatas neatitiks „vyraujančių“ nuotaikų Briuselyje ar Berlyne, diskusija dėl Europos ateities Lietuvoje susišaukia ir su, tenka pripažinti, pastaruoju metu vis nenuoseklesne užsienio politika apskritai.

Viena to priežasčių galima įvardinti ir tai, jog užsienio politikoje didelę ir kartais, galbūt, per didelę reikšmę suteikėme asmenybėms. Neneigsiu, kad asmeniniai ryšiai tarptautinėje politikoje yra labai svarbūs – istorijoje ne vieni išskirtiniai tarpvalstybiniai santykiai užsimezgė būtent dėl lyderių bičiulystės. Neneigsiu ir to, kad Angela Merkel pastarąjį dešimtmetį tvirtai laikė ne tik Vokietijos, bet tam tikra prasme ir Europos vairą. Visgi asmenybių vaidmens negalima suabsoliutinti, nes kiekvieno politiko epocha bei jo užduotas kursas gali pasibaigti gana netikėtai (prisiminkime, kada ir kaip staigiai baigėsi jauno Jungtinės Karalystės premjero Davido Camerono era).

Todėl jeigu, nacionalinių interesų atžvilgiu, užsienio politiką vykdyti grindžiant asmenybėmis gali būti labai perspektyvu trumpuoju ar vidutiniu laikotarpiu, tai neturėtų būti ilgalaikės strategijos pagrindu. A. Merkel Vokietijos pozicijos Rusijos karo Ukrainoje kontekste visiškai atitiko mūsų šalies ir regiono lūkesčius, vardan ko mainais pasiryžome palaikyti Berlyną migracijos ar kitais klausimais. Tačiau Kanclerė po Vokietijos parlamento rinkimų išeina susilpnėjusi ir matome, kaip stiprėja už „susitaikymą“ ir santykių su Rusiją „normalizavimą“ bet kokia kaina pasisakančiųjų balsai.

Ar tokia Vokietijos užsienio politika, kokią siūlo Martinas Schulzas ir kiti socialistai, atitinka Lietuvos interesus (tai – galimai tas „branduolys“, su kuriuo siūloma eiti kartu)? Jei ne, tai kodėl dėl gerų santykių su ES „branduoliu“ stojome ir prieš tradicinį, svarbiausią mūsų sąjungininką – JAV?

Donaldas Trumpas ne tik „Twitter“, bet ir jo komandos paruoštoje metinėje kalboje pasakė, kad balsavimas dėl Jeruzalės Jungtinėse Tautose parodė, jog ne visa milijardinė Amerikos parama kitoms valstybėms atitenka jos draugams ir pakvietė Kongresą priimti įstatymą, kuris užtikrintų, jog ateityje JAV parama atitektų tik jos sąjungininkams. Ar tai nėra signalas ir mums, kad retorikoje nuolat kalbėdami apie JAV svarbą regione, praktikoje elgiamės neatsakingai?

Pasimetimą ir dviprasmišką elgesį valstybės užsienio politikoje atspindi ne tik Jeruzalės klausimas, bet ir niekuo neparemtas (bent jau viešai) pasiūlymas dėl tarpvyriausybinės komisijos su Rusija veiklos atkūrimo.

Šis ekskursas į užsienio politikos niuansus – iliustracijai, jog ji ir Europos ateities klausimai yra glaudžiai susiję. Ir abiejuose reikia grynumo, nuoseklumo bei strateginio, nacionalinius interesus atspindinčio mąstymo. Atsakę, kokios Europos norime, galėsime aiškiai apsibrėžti ir kokia užsienio politika leidžia jos siekti.

Turime labai aiškiai nusibrėžti savo matymą kertiniais klausimais: ar Europoje tampame provincijomis, ar visgi ES ateitį turi lemti valstybės narės, kurioms atstovauja demokratiškai rinkti vadovai, su esminiu vienbalsiškumo principu vadovų taryboje – tai, kas, nepaisant ES sutarčių, išlaiko esminį Lietuvos valstybingumo dėmenį.

Kitos aktualijos

2019.06.19

Siūloma dėl tiesiogiai renkamų seniūnų spręsti savivaldybėms

Siūloma dėl tiesiogiai renkamų seniūnų spręsti savivaldybėms
Skaityti daugiau
daugiau aktualijų
© 2019 Visos teisės saugomos.
AD FINGERS INTERACTIVE AGENCY

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti