Kai prieš mažiau nei savaitę teko publikuoti tekstą apie didžiųjų Europos Sąjungos valstybių ir JAV santykius, nesitikėjau, kad taip greitai turėsiu rašyti dar vieną. Tuo tarpu, kai visas pasaulis suklusęs laukė numušto Malaizijos oro linijų lėktuvo (298 žuvusieji, tarp jų 80 vaikų) tyrimo išvadų, Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas su orlaivį numušusios Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu Sankt Peterburge aptarė bendrą, šviesią ir drąsią ateitį.

„Su dideliu susidomėjimu išklausiau Rusijos prezidento pristatymo. Brangus Vladimirai, manau, kad iš tikrųjų privalome dirbti drauge“, – po V. Putino kalbos susižavėjimo neslėpė E. Macronas. Nors tądien Vakarų valstybių tyrėjai faktiškai patvirtino kraupų Kremliaus kariuomenės nusikaltimą ir betarpišką dalyvavimą agresijoje prieš Ukrainą, E. Macronas kalbėjo apie tvirtus Rusijos ir Prancūzijos ryšius tarptautinės politikos srityje:

„Manau, kad šių ryšių dėka galime rasti sprendimą ir dirbti kartu visomis kryptimis, ar tai būtų Ukraina, Artimieji Rytai, Iranas, Sirija, ar tai būtų, kaip mes įsivaizduojame, daugiašaliai metodai tarptautinėje politikoje“, – Macronas praktiškai neišsakė jokios kritikos Putinui, kurį pavadino „didžiu vadovu“ ir išreiškė viltį, kad Prancūzija ir Rusija dirbs „ranka rankon“ tam, kad rastų išeitį, kaip pavadino, iš šio „sudėtingiausio etapo šalių istorijoje“.

Sankt Peterburge vykusio Tarptautinio ekonomikos forumo metu buvo apsikeista ne tik gražiomis deklaracijomis, bet ir pasirašytos jas įtvirtinančios sutartys. Prancūzijos prezidentą lydėjo gausi šalies verslininkų delegacija, kuri anaiptol išvyko ne tuščiomis – forumo metu buvo susitarta dėl Prancūzijos naftos ir dujų milžinės „Total“ daugiau nei 2 mlrd. eurų investicijos į suskystintų dujų gamyklą Rusijos Arktyje. Ir nors suskystintų dujų gavybos technologijos nepatenka į JAV ir ES sankcijų Maskvai sąrašą, tačiau tokių projektų finansavimas iš Vakarų bankų ribojamas. Ir čia įsidėmėtinas prancūziškąjį verslo požiūrį į sankcijas parodantis „Total“ prezidento Patrico Pouyanne’o atsakymas klausiantiems apie sankcijas Kremliui ir „Total“ verslą Rusijoje – „geriausias būdas būti atspariems sankcijoms yra išvis neturėti sankcijų“.

Teisybės dėlei būtina pasakyti, kad E. Macronas įspėjo Kremlių, kad kol nebus išspręstas karo Ukrainoje klausimas ir Rusija nepasitrauks iš Donbaso, Prancūzija negalės pritarti sankcijų nutraukimui. Vis dėlto, toks pareiškimas atrodė keistai, kai tame pačiame renginyje buvo kalbama apie Rusijos įtraukimą į tarptautinių konfliktų, įskaitant karo Ukrainoje, sprendimo procesus – nejau nusikaltėlis gali būti teisėju savo byloje?

Siekis atskirti Kremliaus režimą ir ekonominius santykius su Rusija yra laiko patikrintas kelias į nesėkmę. Vien per pastaruosius 10 metų tarptautinėje politikoje buvo gausų tokių bandymų – bene didžiausias ir žinomiausias fiasko buvo patirtas Baracko Obamos ir Hillary Clinton tarnybos metu. Vis dėlto, Prancūzijos prezidentas šiandien yra ne vienas. Prieš porą savaičių Vokietijos užsienio reikalų ir ekonomikos ministrai bei pati kanclerė Angela Merkel svečiavosi Maskvoje ir Sočyje. Tokia aukšto rango Berlyno suorganizuota „Europos savaitė Rusijoje“ rodo, kad politiniai ir ekonominiai kontaktai su Kremliumi vis labiau grįžta į tai, kas iš vokiečių strateginės kultūros perspektyvos būtų laikoma „įprastiniais santykiais“. Viena iš susitikimo metu aptartų temų – „Nord Stream 2“ projekto gelbėjimas, kurį smarkiai kritikuoja dalis ES narių ir Baltieji rūmai, kurie net žada sankcijas dujotiekį vystančioms kompanijoms.

Apmaudu, kad didžiųjų ES valstybių „dialogo“ su Rusija metu vyksta ir akivaizdus santykių su JAV atšalimas. Pradedant aukšto rango ES biurokratais ir baigiant didžiųjų valstybių lyderiais, vis dažniau pasigirsta pareiškimai apie didesnį ES savarankiškumą ir nepriklausomybę gynybos srityje nuo JAV. Panašios deklaracijos pasigirdo ir Sankt Peterburgo forumo metu, į ką V. Putinas reagavo labai pozityviai ir net atvirai pažadėjo Rusijos paramą tokioms ES valstybių aspiracijoms.

Šiame kontekste privalome užduoti sau klausimą, ar tikrai Prancūzijos ir Vokietijos posūkis nuo transatlantikos prie Europos koncerto su Rusija, net ir kol kas išlaikant sankcijas, tuo pačiu realiai nevykdant bei nesiruošiant vykdyti NATO įsipareigojimų dėl gynybos (Vokietija) ir tik didinant prekybos su Rusija srautus, yra mūsų nacionalinį saugumą stiprinantis veiksnys?

Šių klausimų kėlimas ir svarstymas privalo mus paskatinti ieškoti išeičių iš susidariusios padėties. Kas šiuo metu galėtų prisidėti prie kokybinio ES ir JAV santykių atnaujinimo? Visų pirma, kaip minėjau ankstesniuose savo tekstuose, pokyčiai privalo įvykti mūsų mąstyme: ES valstybės neturi kreipti ES projekto link europocentrizmo. Savo geopolitinę ir kultūrinę galią ES turi grįsti euroatlantinės civilizacijos pagrindais. Kitaip tariant, privalome grįžti prie transatlantinės Europos idėjos.

Prie sėkmingos transatlantinės partnerystės gali prisidėti ne tik politinis ar karinis, bet ir ekonominis bendradarbiavimas su JAV ir Jungtine Karalyste. ES valstybių ekonominė, socialinė raida pasižymi specifiniu „Europos modeliu“, kuriame daug dėmesio yra skiriama socialiniam dėmeniui ir ypač socialiniam saugumui. Tai yra ES stiprybė, bet kartu gali tapti ir potencialiai didžiausios silpnybės pagrindu. Ypač kai kalbame apie globalią konkurenciją. ES konkurencingumas yra įmanomas tik tuo atveju, jeigu jos ekonomika bus atvira lygiateisei transatlantinei partnerystei su JAV – iš istorinės patirties žinant, kad Rusija nesibodi politizuoti ekonomines priemones, kito pasirinkimo Europai paprasčiausiai nėra. Tik bendroje su JAV prekybinėje erdvėje, skatinant abipuses transatlantines investicijas, ES išsaugos savo konkurencingumą santykyje su Kinija ir kitais kylančiais tarptautiniais veikėjais. Naujas ES-JAV prekybos susitarimas, kurį Vokietijos kanclerei, mainais į „Nord Stream 2“ sustabdymą, siūlė Donaldas Trumpas, sukurtų didžiausią laisvosios prekybos erdvę pasaulio istorijoje, leistų išvengti vienašališkų muitų ar kitokių mokesčių įvedimo praktikos, prisidėtų prie Europos verslui reikalingo prekybos reguliavimo mažinimo ir pačios ES viduje.

ES taip pat privalo išlaikyti kuo glaudesnį ryšį su iš Bendrijos pasitraukiančia Jungtine Karalyste. Norėdami, kad jos balsas būtų labiau girdimas, Lietuva privalo užtikrinti sąžiningas, abipuse pagarba paremtas Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos derybas, kurių galutinis tikslas – išlaikyti Jungtinę Karalystę kuo labiau integruotą su ES.

Galiausiai, atsitraukiant nuo techninių priemonių, privalome nebijoti sakyti tiesą apie bendradarbiavimą su diktatoriais ir jų draugais, juolab kad, kaip rodo naujausios Malaizijos lėktuvo numušimo tyrimo išvados, tiesa ir faktai yra mūsų pusėje. Būtent tai ir kartais nepatogių klausimų sau patiems iškėlimas bei ištikimybė savo tradiciniams užsienio politikos principams, o ne trumpalaikių madų vaikymasis, užtikrins sėkmę ilgojoje perspektyvoje.