Atrodė, kad išmaniuosius ekranus galutinai uždominavę koncernų reikaliukai, gražulių leliukai, basčių ir skardžių interesiukai ir kitos valstietiškoje žemėje vešinčios piktžolės niekad neužleis vietos, lyg rusiška trąša patręštos.

Bet atėjo sausra, tada vasara, tada futbolo čempionatas, tada Dainų šventės nekotletai ir tada atėjo liepos 6-oji. Ir žinote, kas mane labiausiai nustebino? O gi nesibaigiantis selfių srautas prie Laisvės kario Kaune, lyg cunamis traiškantis visas surūdijusių vamzdžių statybos komisijas ir tujom apsodintas kalveles.

Tas ne Vytis, pastatytas ne tam mieste, ne už tiek pinigų, ne su tokiu veidu ir su ne ton pusėn atsuktu žirgo užpakaliu pririnko tiek laikų feisbuke, kad Baltojo tilto sakuros pavasarį iš gėdos nė neišsprogs. Kaip čia yra? Kaunas yra Kaunas? Ar tik Kaunas yra toks..? O gal dauguma mūsų yra tokie? Nors mūsų ant šio svieto gal tėra tiek, kiek Paryžiaus centre (neskaitant turistų), bet mes nesme ta postmoderni multikultūrinė paryžietiška visuomenė.

Mes – vis dar žaizdota bręstanti demokratija, patriotizmo naratyvų gijas traukiantys iš atmintyje dar gyvų istorinių kataklizmų. Kaip toli esame nuo paryžietiško pasaulio išryškėja svarstant EeSinę ginklų direktyvą griežtinančią pusautomačių apyvartą. Jiems didžiausia grėsmė – terorizmas, mums – visa teroro imperija už sienos, žvanginanti toli gražu ne tik A kategorijos ginklais.

Taigi, kodėl kauniečiai pasistatė tą Laisvės karį? Atsakymas išplaukė paviršiun po filmo „Leitis“ premjeros. Aidint publikos plojimams. Per daug skystiems plojimams… Tenesupyksta filmo kūrėjai, bet plojimai PRIEŠ kino seansą buvo daug nuoširdesni nei po jo. Ir čia visai ne filmo kūrėjų problema. Jie, savo žanre ir svorio kategorijoje padarė visai žiūrimą dalyką. Bet ore tvyrojo neišpildytų teisėtų lūkesčių kvapas. Tie viduramžių riteriai prie kino teatro vietoj fotosienelės ir net pats pavadinimas „Leitis“ leido tikėtis kažko kito. Leido tikėtis (pagaliau) herojinio epo! Nes mes, visi tie besiselfinantys prie Laisvės kario norim tų Vyčių, Leičių ir Partizanų, mums jų reikia kaip oro! Norim, kad ne du leičiai įkrėstų penkiems rusėnams, o du šimtai tūkstančių leičių įkrėstų visiems pasaulio rusėnams, nes taip, po velnių, buvo!

Nes Vytautas suknežino kiečiausius Europos teutonus ir valdė imperiją nuo jūros iki jūros. Nes partizanai gyvi nepasidavė, o sugrūsti į lagerius, kur saulė net nepateka, ir ten kėlė sukilimus ir privertė visą imperiją paklusniai derėtis. Paskui tie leičių ainiai susirinko prie Mickevičiaus paminklo ir pradėjo dainuojančią revoliuciją, nupūtusią imperijos retežių likučius.

Ir visi mes, besiselfinantys prie Laisvės kario, baisiai pykstam ant „Tado Blindos“ (to naujo) kūrėjų, sukišusių krūvą gražių pinigų ir aktorių į istorinę muilo operą. Nes paskui mes esame paliekami „vienui vieni“ su Jonu Ohmanu („Nematomas frontas“), Vytautu V. Landsbergiu („Trispalvis“), Agne Zalanskaite („Nenugalimas“) ar kitais žinančiais ką, bet neturinčiais UŽ ką, ir jų be galo reikalingomis, be galo nuoširdžiomis asmeninėmis iniciatyvomis kuriant DOKUMENTINIUS filmus apie nacionalinius herojus. Tai va, gerbiami pinigų dalintojai, manote, kad ateities kartoms partizanų dvasią perduoti užteks dokumentikos ir Lukiškių aikštės fontanų..?

Ne. Verkiant reikia herojinio epo. Štai kodėl kauniečiai pasistatė Laisvės karį. Nes jis, pastatęs žirgą piestu ir iškėlęs kalaviją visiškai nedviprasmiškai yra pasiruošęs įkrėsti į subinę visiems Pasaulio rusėnams.