Ar Lietuva tebėra, kaip Lietuvos Respublikos Konstitucijos pirmasis straipsnis skelbia, „nepriklausoma demokratinė respublika”? Ir ar ji tokia išliks po ateinančius dvejus metus laukiančios rinkimų mūšos?

Politinių aistrų sukūriuose kartais sunku, bet dėl to ne mažiau svarbu, žengti žingsnį į šoną ir iš toliau pažvelgti į procesus, kurie vyksta Lietuvoje štai jau beveik dvejus metus.

Kiekvienas paskiras dabartinės Lietuvos valdžios veiksmų etapas sulaukdavo ir tebesulaukia piliečių ir politinės opozicijos protestų: pradedant mitingu prie Seimo dėl „išsukto“ Mindaugo Basčio, baigiant Haroldo Mackevičiaus LVŽS pirmininkui užduotais klausimais dėl rusiškų trąšų, daugybe straipsnių, politinių protestų, didžiausios opozicinės partijos pasitraukimu iš parlamentinių tyrimų komisijų, akcijomis prie Seimo ir netylančiu pasipiktinimu socialinių tinklų viešojoje erdvėje.

Vis dėlto šios reakcijos išlieka pavienės ir epizodinės, ir kiekvienas epizodas ilgainiui nugrimzta į viešosios sąmonės paraštes. Rezultatas tas, kad visuomenė, nors ir protestuodama, tolydžio pripranta prie vis didėjančio nelaisvės ir nedemokratijos laipsnio, tarytum varlė palengva kaistančiame puode – vis labiau nekomfortabiliai besijaučianti, vis svetimesnė besirutuliojantiems procesams, kartas nuo karto paspurdanti, tačiau taip ir neprisirengianti, o kuo toliau – tuo ir mažiau jėgų beturinti, iš šio kaistančio katilo iššokti.

Pamėginkime valdžios veiksmus, kurie sukėlė pilietines reakcijas ir šviesiosios, demokratinės visuomenės dalies pasipiktinimą, sutelkti į daiktą ir paanalizuoti kaip vieningą ir kryptingą dabartinės daugumos vykdomą Lietuvos politinės sistemos transformaciją.

1. Kryptingai žlugdomas parlamentarizmas. Seime nuolat ir sistemingai pažeidinėjamos opozicijos teisės – parlamentinės demokratijos veikimo garantas. Opozicijos politikams už „neteisingas“ pažiūras ir balsavimus daromas spaudimas, neleidžiant pasisakyti, netgi neįleidžiant į komitetų posėdžius. Nepatogūs opozicijos politikai šalinami iš tyrimo komisijų, į kurias juos delegavo frakcijos – kitaip tariant, iš opozicijos atimamos svarbios Statuto garantuojamos jos teisės. Nesilaikant Seimo Statuto, netolygiai paskirstytos Seimo vicepirmininkų pozicijos, suteikiant daugiau galių valdančiajai daugumai – taip pažeidžiamas procedūrinės Seimo savivaldos balansas. Seimo Statutas sistemingai pažeidinėjamas ir plenarinių posėdžių metu. Parlamentinės tyrimų komisijos ne tik naudojamos kaip politinės kovos, politinio susidorojimo ir visuomenės nuomonės kryptingo formavimo įrankis, bet ir siekia uzurpuoti teismų vaidmenį. Parlamentarizmą diskredituoja ir tokie demokratiniame pasaulyje nematyti politiniai naujadarai, kaip užmojai „depolitizuoti“ Vyriausiąją rinkimų komisiją, taip pažeidžiant politinius savikontrolės ir savireguliacijos mechanizmus.
2. Valstybės institucijos užvaldomos, apstatant „savais“ žmonėmis. Vyriausybės aparate įdarbinta daug buvusių Vidaus reikalų pareigūnų, akivaizdžiai gavusių postus ne dėl gebėjimų, o dėl lojalumo Ministrui Pirmininkui (ryškiausias pavyzdys – Vyriausybės kancleris). Pagal politinį parankumą, o ne autoritetą ir kompetenciją į postą prastumtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas. Galima pagrįstai įtarti, kad ir Vyriausios rinkimų komisijos pirmininkė postą gavo mainais už nuslėptą tyrimą apie neleistiną Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos politinės kampanijos finansavimą.
3. Ketinimai kaitalioti Konstituciją slepia politinio manipuliavimo siekį. Valdančiosios daugumos ketinimai įvairiais pretekstais keisti Konstituciją, pagrindinės politinės institucijos – Seimo – struktūrą, keisti mišrią rinkimų sistemą kelia rimtą pavojų tiek valstybės politinės ir teisinės sąrangos tvarumui, tiek patiems valstybingumo pamatams.
4. Neskaidrių galios struktūrų išvešėjimas. Vis labiau įsigali teisėtų institucijų apeidinėjimas, įgyvendinant politinę galią per statytinius ir atsisakant užimti politinei galiai deramas pareigas, kurias lydi atsakomybė, atskaitomybė ir įsipareigojimai. Ramūnas Karbauskis de facto vadovauja Parlamentui ir Vyriausybei neužimdamas nei Seimo Pirmininko, nei Ministro Pirmininko pareigų. Esminiai sprendimai priimami ir tikrieji politiniai procesai vyksta užkulisiuose.
5. Selektyvus teisingumas naudojamas įteisinti ir pateisinti korupciją. Valstybėje taikomi nevienodi skaidrumo standartai sudaro sistemines sąlygas plėtotis plataus masto korupcijai. Neatsakyti ir nejudinami pagrįsti klausimai dėl Ramūno Karbauskio ir „Agrokoncerno“ neteisėto valdančiosios politinės partijos finansavimo, dėl įstatymą apeinančio žemės įsigijimo ir smulkių žemdirbių nuvarymo nuo žemės, dėl korupcinės „žemės nusidėvėjimo“ iniciatyvos, dempinguotų trąšų importo iš Rusijos ir Artūro Skardžiaus sąsajų su Rusijos verslu. Tyla šių bylų atžvilgiu verčia abejoti teisėsaugos institucijų nepriklausomumu ir valstybės pajėgumu apsiginti sisteminės plataus masto korupcijos, įgijusios vykdomosios valdžios „priedangą“, akivaizdoje.
6. Politiškai ir kultūriškai esame stumiami policinės valstybės link. Tiek valstybės finansavimo ir algų kėlimo prioritetai (algos didinamos galios struktūroms ir prokurorams, bet ne medikams ar dėstytojams), tiek bandymai spręsti skaudžias ir sudėtingas socialines problemas draudimais ir bausmėmis, o ne suteikiant reikalingą pagalbą, leidžia konstatuoti, jog Lietuva juda policinės valstybės link.

Valstybę ir visuomenę ginančias jėgos struktūras mėginama „nupirkti“ ir pamaloninti, tuo tarpu visuomenės ir valstybės ateičiai kurti reikalingi ilgalaikiai sprendimai atidėliojami arba imituojami. Drakoniškos bausmės marichuanos turėjimo atveju, siūlymai įvesti priverstinį gydymą nuo priklausomybių rodo, kad bausmės, baudos ir laisvės apribojimas vis dažniau suvokiami kaip savitikslis veiksmas ir problemos sprendimo būdas, pamirštant bausmės funkciją ir tikslą teisinėje valstybėje.

Siekį kurti „kontrolės visuomenę“ rodo ir reformos sveikatos apsaugos bei socialinės apsaugos srityse, mažinančios piliečių galimybę rinktis (vaistus, sveikatos apsaugos įstaigas, pensijų kaupimo būdus) ir palengva pratinančios prie vis didesnės, vis plačiau aprėpiančios valdžios kontrolės ir valstybės monopolinio vaidmens kasdieniame piliečių gyvenime.

7. Politinės ir oligarchinės jėgos mėgina perimti žiniasklaidos kontrolę, silpninti nepriklausomą žiniasklaidą. Valdančiosios daugumos politikai ne kartą viešai reiškė nepasitenkinimą kritišku žiniasklaidos ir visuomeninio transliuotojo – Lietuvos radijo ir televizijos – kalbėjimu ir siūlė iniciatyvas, de facto reiškiančias žiniasklaidos turinio reguliavimą – cenzūrą.

Aiškiausias bandymas – Seimo specialioji komisija LRT ūkinei ir finansinei veiklai tirti, sukurta apeinant egzistuojančias kontrolės bei teisėtvarkos institucijas. Po NSGK tyrimo iškilo tolesnės iniciatyvos politiškai apriboti – atimant licenzijas – daliai Lietuvos žiniasklaidai. Taip žiniasklaidos reguliavimą iš savivaldos siekiame perkelti į politinės kontrolės lygmenį. Be to, negalima nuvertinti ir tokių politinių kontrolės iniciatyvų, kaip specialioji tyrimo komisija, „minkštosios galios“ – atgrasomojo vaidmens: žiniasklaidos vadovai ateityje, tikėtina, bus labiau linkę vengti aštresnės valdžios kritikos ir šalinti ryškesnius kritikos valdžiai balsus, kad „neprisišauktų“ politinių tyrimų ar valdžios sankcijų. Siekį užgniaužti kritišką kultūrinę žiniasklaidą rodo tendencingas lėšų skirstymas kultūriniams leidiniams. Rūpestį kelia ir regioninės žiniasklaidos silpnumas vis gausėjančių bei stiprėjančių provincijos „kunigaikštukų“ ir korumpuotų valdančiųjų elitų akivaizdoje.

8. Neofašistinės ir neopagoniškos ideologijos įsitvirtinimas valstybės sprendimų priėmimo šerdyje. Lietuva ir jos „ypatingas kelias“ vis labiau priešpriešinami Europos Sąjungai, Europai, Vakarams, krikščioniškajai ir moderniajai kultūrai tiek radikalių politikų, tiek jiems tarnaujančių intelektualų. Niekada istoriškai neegzistavusios postmodernios neopagonybės ar netgi kartais po krikščionybės vardu siekiančio pasislėpti neofašizmo ideologinės pamėklės mėginamos įbrukti kaip „tikroji“ mūsų istorinė ir tautinė tapatybė. Sąjūdžio ir nepriklausomos Lietuvos kūrimo istorija perrašoma kaip nesėkmės naratyvas, siekiant visuomenėje gilinti nusivylimo terpę, palankią neofašistinio „gelbėtojo“ iškilimui.
9. Lietuvoje stiprėja „regionų partija“. Atskiruose regionuose įsigali neskaidrios, pusiau nusikalstamos vietos valdžios diktatūros, kuriančios priespaudos atmosferą, nesuderinamą su laisvos visuomenės ir demokratinės valstybės idealais. Šie nauji galios centrai ne tik dominuoja regionuose, tačiau savo interesus ima įvairiais būdais primetinėti ir nacionalinei politikai. Savo ruožtu dominuojantis nacionalinis politinis elitas juos ne tik toleruoja, tačiau dažnai ir palaiko, įsileidžia į savo tarpą, bendradarbiauja ir mezga ryšius, norėdami taip sustiprinti savo pozicijas viename ar kitame regione. Pasitelkiant politinę įtaką nacionaliniu lygmeniu, vyksta valstybės užvaldymas regioniniame lygmenyje. Šioms vietos diktatūroms suklestėti progą suteikė „visuomeninių komitetų“ dalyvavimo savivaldos rinkimuose įteisinimas, suteikęs galimybę beveik nekontroliuojamai veikti didesnių ir mažesnių oligarchų priedangos organizacijoms.
10. Vėl stiprėja Rusijos faktorius Lietuvos politikoje. Nerimą kelia tai, kad daug svarbių Lietuvos politikų yra susaistyti verslo ryšiais su Rusija, tarp jų – centrinės valdančiosios koalicijos figūros. Šiame kontekste ypač neramina su Lietuvos užsienio politikos formuotojais nesuderinti Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio teiginiai apie poreikį plėsti dialogą su Rusija bei nuolatinis sutarimo dėl krašto gynybos pajėgumų stiprinimo kvestionavimas iš valdančiosios daugumos pusės, jau nekalbant apie skandalingus teiginius, prilyginančius Lietuvos pokario pasipriešinimą okupantams vidaus pilietiniam karui. Seimo nubalsavimas prieš apkaltą Tėvynės išdavimu kaltinamam ir Konstituciją šiurkščiai pažeidusiam Mindaugui Basčiui iškelia į paviršių ne tik teisinį cinizmą ir korupciją, bet ir galimą Rusijos įtaką aukščiausiuose valstybės valdžios sluoksniuose.

* * *

Žvelgiant į šioje Seimo kadencijoje vykstančių politinius procesų visumą, ryškėja, kad pamatinei konstitucinei normai ir visų Lietuvos Respublikos piliečių didžiausiam bendrajam gėriui, kurį siejame su demokratijos ir laisvos visuomenės išlikimu, yra iškilęs rimtas pavojus. Kiekvienas paskirai iš šių dešimties aspektų neatrodo itin grėsmingas ar neįveikiamas. Tačiau kumuliatyviai, vienas kito poveikį stiprindami, jie sudaro išties pavojingą vektorių, rodantį antidemokratinių procesų stiprėjimą. Demokratijos savisaugos mechanizmai pasirodė neveiksnūs, jų savaiminis imunitetas nepakankamas apsiginti politinio ir teisinio cinizmo akivaizdoje. Mažėjant piliečių pasitikėjimui valstybe, demokratija ir konstitucingumu, tarpsta autoritarizmo prielaidos ir auga valstybės politinio užvaldymo grėsmė.

Esame priversti kelti klausimą: kokia bus Lietuvos valstybės santvarka – demokratija ar Orwello „Gyvulių ūkis“, kuriame kai kurie lygesni už kitus ir gali demokratiškai įgytą mandatą panaudoti tam, kad konstitucinę santvarką pakinkytų siekti savo neskaidrių tikslų?

Ar Lietuvoje pavyks išsaugoti demokratiją? – toks turi būti esminis politinės darbotvarkės klausimas per ateinančius dvejus metus.