2016.12.23

Parlamentinė diplomatija – pirma ir paskutinė Lietuvos užsienio politikos korta?

Kova už laisvę niekada nesibaigia, ji privalo būti tęsiama kiekvieną dieną. Jau aštuoneri metai iš eilės globali demokratija traukiasi, kiekvienais metais į priekį žengia autokratinės valstybės, nuo Seimo nutolusios tik keliomis dešimtimis kilometrų.

2009 m. prieš Lietuvos pirmininkavimą Demokratijų bendrijai Vilniuje susirinkę geriausi pasaulio demokratijos autoritetai pasiūlė Lietuvai sukurti globalų parlamentarų, kovojančių už laisvę ir demokratiją, tinklą, kuris 2010 m., minint kovo 11-osios dvidešimtmetį, Vilniuje buvo inauguruotas Parlamentinio forumo demokratijos vardu.

Jam vadovauti ėmėsi Nepriklausomybės akto signataras Emanuelis Zingeris. Pasaulio demokratijos ekspertai atkreipė dėmesį į nepaneigiamą istorinį faktą – būtent Lietuvoje, būtent mūsų Seime 1990 m. buvo sutelktos jėgos, kurios sugebėjo įveikti „nenugalimą“ sovietų mašiną, būtent čia prasidėjo sovietų pabaigos pradžia.

Ši transformacija įveikiant autokratinę sistemą parlamentiniu būdu iki šiol laikoma pavyzdine – ne veltui būtent Lietuvos Seime įvairios JAV, Vokietijos, kitų šalių nevyriausybinės organizacijos nuolat organizuoja kitų šalių parlamentarų mokymus, kviečia mūsų Seimo narius, dalyvavusius šiame procese, dalintis savo patirtimi.

2013 m. Vašingtone dar Prezidento Reagan‘o sukurtas galingiausias demokratijos institutas „National Endowment for Democracy” arba „NED”, dėl šios priežasties prof. Vytautui Landsbergiui suteikė pagrindinį demokratijos apdovanojimą.

Vakar, praėjus trims metams po šio sprendimo Vašingtone, LR Seimas paskutiniame rudens sesijos plenariniame posėdyje prieš Šv. Kalėdas pagaliau priėmė sprendimą panašią Laisvės premiją skirti V. Landsbergiui. Atskiru nutarimu taip pat buvo sukurtas ir Užsienio reikalų komiteto Transatlantinių santykių ir demokratinės plėtros pakomitetis. Kodėl šie sprendimai yra svarbūs (ir ne tik Lietuvai)?

Kodėl parlamentinė diplomatija (kovojanti už demokratiją ir laisvę) buvo, yra ir bus tokia svarbi? JAV demokratijos ekspertai dar prieš gerą dešimtmetį pastebėjo, kad Francis Fukuyama romantiškai paskelbta istorijos pabaiga ir galutinė demokratijos pergalė pasaulyje yra dar vienas mitas.

Kova už laisvę niekada nesibaigia, ji privalo būti tęsiama kiekvieną dieną. Jau aštuoneri metai iš eilės globali demokratija traukiasi, kiekvienais metais į priekį žengia autokratinės valstybės, nuo Seimo nutolusios tik keliomis dešimtimis kilometrų.

Šis spaudimas nuolat didėja, o mūsų parlamentas net ir fiziškai yra bene arčiausiai šios civilizacinės ribos. Ekspertų teigimu, viena iš šio tęstinio pralaimėjimo priežasčių – ne tik pasaulį ištikusi globalinė finansų krizė, neįvertintos šios krizės ilgalaikės politinės ir socialinės pasekmės, bet ir esminis struktūrinis trūkumas kovoje su autokratiniais režimais.

Demokratijos analitikai atkreipė dėmesį, kad laisvėje gimusios trečios ar net ketvirtos kartos demokratinių šalių vyriausybės ar diplomatai palengva atsisako laisvės, demokratijos ar bendrojo gėrio, kadangi jų darbotvarkėse jau seniai įsitvirtino politkorektiški, biurokratiški, technokratiški pragmatiniai interesai – kova už laisvę paprastai sukuria daug nepatogumų tokiems šiltos kėdės ieškotojams.

Nevyriausybinės organizacijos ar žiniasklaida, savo ruožtu, yra per silpna ir vis labiau silpnėjanti (ypač ekonominių krizių akivaizdoje) – socialinių tinklų revoliucija nors ir suteikia kiekvienam žmogui po galingą žiniasklaidos priemonę, tačiau tuo pat metu dar labiau atomizuoja, naikina vidurinę klasę, didina atskirtį ir nesusikalbėjimą, kuris dažnai baigiasi ne demokratinių jėgų pergalėmis.

Todėl būtent parlamentarų, politinių lyderių vaidmuo tampa vis svarbesnis. Jeigu politikai neparodys pakankamai politinės valios paremiant vyriausybę, diplomatus ar nevyriausybines organizacijas, žiniasklaidą kovoje už laisvę ir demokratiją, demokratija bei laisvė gali galutinai pasitraukti iš valstybės darbotvarkių.

Demokratiniai institutai tampa tuščiaviduriai, neįgalūs, jeigu vertybių (ar „metapolitikos“) krizė nužudo pačią demokratiją, laisvę, žmogaus orumą ar bendrą gėrį kaip esminį politikų siekį.

Politikai praradus išmintį, strateginę gelmę, paskendus technokratinėse techninėse detalėse, nematant miško ir susikoncentravus tik į medžius, liberali demokratija praranda savo pagrindus.

Atsižvelgiant į tai, 2015 m. Demokratijų bendrijos susitikime Salvadore, buvo nuspręsta dar labiau sustiprinti visų demokratinių šalių bendradarbiavimą įkuriant nacionaliniuose parlamentuose demokratijos pakomitečius (ar grupes), kuriuose būtų atstovaujamos visos svarbiausios politinės jėgos ir kurie būtų sujungti į vieną už demokratiją kovojančių parlamentinių grupių tinklą.

Toks globalus tinklas turėtų būti inauguruotas 2017 m. rugsėjo 15 d. Vašingtone – tarptautinės demokratijos dienos proga – JAV pirmininkavimo Demokratijų Bendrijai pabaigoje (beje, JAV perėmė pirmininkavimą šiai organizacijai įkvėpta sėkmingo Lietuvos pirmininkavimo 2010-2011 m., kuomet Lietuvą net du kartus aplankė Valstybės Sekretorė Hillary Clinton). Savo ruožtu, šią tradiciją demokratinių šalių parlamentarams susitikti rugsėjo 15 d. Vašingtone taip pat 2010 m. įvedė Lietuva. Transatlantinių santykių ir demokratinės plėtros pakomitečio sukūrimas Seime įtrauks Lietuvą dar glaudžiau į šį besikuriantį globalinį parlamentarų tinklą, dar labiau sustiprins tiesioginius JAV Kongreso ir Seimo ryšius, kurie iki šiol vystėsi gan asimetriškai – Kongreso dėmesys Lietuvai būdavo keleriopai didesnis už pačios Lietuvos dėmesį Kongresui.

Kongresmenų vizitai buvo ypač svarbūs Nepriklausomybės įtvirtinimo pradžioje – Senatoriaus Durbino ar Kongresmeno Smith apsilankymai iš karto po Sausio 13 buvo esminiai Lietuvos nepriklausomybės pripažinimui. Kongresmenų vaidmuo Lietuvai stojant į NATO taip pat buvo vienas svarbiausių, kaip ir visais kitais strateginiais Lietuvai klausimais – nuo NATO gynybos planų iki suskystintų dujų eksporto, tranzito per Klaipėdos uostą, kovos su Kremliaus propaganda ar net lietuviškų mėsos produktų eksporto į JAV.

2011 m. Lietuvoje lankėsi net 36 Kongresmenai, kurių skaičius kiekvienais metais būdavo dviženklis. Net ir išrinkus Prezidentą D. Trumpą pirmieji susitikimai aukščiausiu lygiu tarp JAV ir Baltijos šalių įvyko būtent JAV Senate bei Atstovų rūmuose – kitą savaitę Vilniuje įvyksiantis Senatoriaus McCain delegacijos vizitas Lietuvoje yra šio svarbaus dialogo tąsa.

Tačiau ypatingą reikšmę santykiai su JAV Kongresu įgaus būtent 2017 m., kada galimi didžiausi pokyčiai JAV užsienio politikoje. Jau šiandien aišku, kad ir kas įvyktų, būtent Kongresas bus ta institucija, kurioje Lietuva visada ras užuovėją.

Didesnės ES šalys kaip Vokietija su JAV Kongresu bendradarbiauja labai intensyviai, nes būtent Vokietijos partiniai fondai, tampriai susieti su pagrindinėmis parlamento politinėmis grupėmis, buvo pavyzdys ir įkvėpimas JAV puoselėti demokratiją pasaulyje per savo partinius fondus. Lietuvos Seimas turi visas istorines prielaidas bei geografinius privalumus tapti demokratinės plėtros centru regione, jeigu mums pavyktų dar labiau sustiprinti ryšius su JAV Kongresu bei kitų šalių parlamentarais, kovotojais už laisvę bei demokratiją. Kartu apsaugoti ir įtvirtinti mūsų pačių laisvę.

Kitos aktualijos

2019.08.22

Kas būna, kai STT agentai išlaužia ne tas duris

Kas būna, kai STT agentai išlaužia ne tas duris
Skaityti daugiau
2019.08.22

Iš Vokietijos-Lietuvos viršūnių

Iš Vokietijos-Lietuvos viršūnių
Skaityti daugiau
daugiau aktualijų
© 2019 Visos teisės saugomos.
AD FINGERS INTERACTIVE AGENCY

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti