2019.07.23

Petro Cvirkos paveldas mūsų laikų Vilniuje

Petro Cvirkos paveldas mūsų laikų Vilniuje

Esu girdėjusi, kad atvykstantys turistai Vilniuje ieško paminklo Frenkui Zappai, o suranda Petrą Cvirką. Įdomu, ką tuomet jiems sako vietiniai Vilniaus gidai? Nes jau seniai nebėra aišku nei miesto svečiams, nei patiems vilniečiams, kokia šios aikštės ir joje iki šiol stovinčio paminklo rašytojui, atnešusiam Stalino saulę į Lietuvą, paskirtis.

Reprezentacinėse miesto dalyse stovintys paminklai turėtų ne tik minėti, bet ir ugdyti valstybingumą ir tautinę žmogaus sąmonę, teigia pažįstama jauna mokytoja. Pasak jos, aiškiai kolaboravęs su okupantų valdžia žmogus gali būti minimas istorijos vadovėliuose ar kur kitur, bet jis neturėtų būti laikomas mūsų tautos ir nepriklausomos valstybės tapatybės dalimi.

Bet yra ir kitokių nuomonių. Prieš kelias dienas teko dalyvauti Rašytojų sąjungos surengtoje diskusijoje apie viešąsias Vilniaus erdves, medžių kirtimą ir rašytojo Petro Cvirkos skvero išlikimą. Renginio pavadinime nurodytos bent trys temos žadėjo labai spalvingą ir plačią diskusiją, tačiau keturias valandas trukusių kalbų ašimi vis tik tapo klausimas: būti ar nebūti paminklui?

Impulsą rinktis vasaros įkarštyje davė Vilniaus miesto mero R. Šimašiaus tylėjimas, neatsakant į rašytojų laišką minėto paminklo išlikimo klausimu. O demokratinėje visuomenėje pasisakyti galime visi, tad, norėdama atstatyti nuomonių pusiausvyrą, Rašytojų sąjunga pakvietė menininkus ir šiaip neabejingus piliečius pareikšti savo poziciją.

Bet pusiausvyros paieškos sukėlė abejonių: dešimt pranešėjų kalbėjo į vienus vartus ir gynė paminklo teisę būti ten, kur jis dabar ir yra, tuo tarpu priešingą poziciją pristatė tik viena prelegentė – Vilniaus miesto tarybos Švietimo ir kultūros komiteto pirmininkė Paulė Kuzmickienė. Palikime pamąstymui, ar gausus paminklo ir aplink jį esančios erdvės gynėjų – ne tik meno žmonių, bet ir buvusių sovietinės nomenklatūros veikėjų – skaičius atstovavo visos visuomenės nuomonei. Palikime pamąstymui ir apgailestavimą, kad gali nebelikti paskutinės kultūrinės sovietinio paveldo erdvės, kurią galėtume tyrinėti ir studijuoti. Visus reitingus sumušusio serialo „Černobylis“ kūrėjai geresnės vietos kaip Vilniaus Fabijoniškės filme atkuriamai sovietinei realybei nesurado. Yra tų erdvių – ištisų mikrorajonų, stalininės architektūros mokslininkų namų, socrealistinių kino teatrų, o ir chruščiovinių ir brežnevinių daugiabučių Vilniuje – iki soties. Netgi senasis Vilniaus oro uosto terminalas yra dar vienas pokarinio paveldo reliktas, tad medžiagos studijoms nors vežimu vežk.

Nepriklausomybės pradžioje suskatome versti visus leninus, kapsukus, angariečius. Jau tuomet išmintingi žmonės skubino tą daryti, kaip nujausdami, kad paskui bus sunkiau. Ir išties, jau stringame keistoje kognityvinio disonanso būsenoje su miestelių centrus „tebepuošiančiais“ automatininkais жорикais, kuriuos stropiai gina Rusijos ambasada. Stringame ir su keista Vilniaus centre esančia aikšte, kurios prasmė mums iki šiol neaiški.

Norvegai nepastatė paminklo Hitlerį garbinusiam Nobelio premijos laureatui Knutui Hamsunui. Jis buvo teisiamas ir susilaukė visuomenės pasmerkimo. Bet gal toks paminklas būtų iškilęs, jei Hitlerio statytinio Kvislingo, kurio vardas tapo išdaviko sinonimu, režimas būtų užtrukęs ne vieną dešimtį metų? Smalsu, ką būtų padarę norvegai su tokiu paminklu žmogui, neslėpusiam savo susižavėjimu Hitleriu. O pačioje Vokietijoje ar berastume bent vieną hitlerizmo epochą menantį paminklą?

Bet grįžkime prie Petro Cvirkos – rašytojo, kuris ne tik žavėjosi, bet ir kolaboravo su sovietiniu režimu. Diskusijoje teko išgirsti ir tokią nuomonę: Lietuvos likimas buvo nulemtas Kremliuje, tad Cvirka ir kiti tebuvę nieko nereiškusios marionetės.

Bet ar tik marionetės? Šviesios atminties literatūros kritikas Vytautas Kubilius yra pastebėjęs, kad Balio Sruogos „Dievų miškas“ būtų galėjęs iškelti lietuviškąją literatūrą į tarptautinius vandenis, jei savo „prusinimais“ jo autoriui nebūtų kliudę K. Preikšas, J. Paleckis, P. Cvirka bei kiti entuziastingi socrealizmo garbintojai. 1946 -aisiais išlikusios konclagerių aukos dar nebuvo spėjusios išraudoti savo kančių prisiminimuose, tad ironija ir grotesku persmelktas „Dievų miškas“ būtų atkreipęs pasaulio dėmesį. Juozas Bulavas liudijo, kad, redaguojant „Dievų miško“ tekstą, leidykla ir Rašytojų sąjungos vadovai dirbo išvien, reikalaudami perrašyti nepatikusias teksto vietas, siūlėsi patys ištaisyti B. Sruogos „klaidas“. Romanas buvo išleistas tik 1957 – aisiais.

Sutinku, lengva mums vertinti be galo sudėtingus anų laikų žmonių pasirinkimus. Bet turėtume vieną kartą apsispręsti, kas vertas įamžinimo pagrindinėse šalies erdvėse, o kas – ne. Nepritarčiau P. Cvirkos paminklo sunaikinimui, kaip nepritarčiau ir visokioms meninėms instaliacijoms, nes tai būtų pašaipa iš „Vaikų karo“ autoriaus. Knygą apie Petrą Cvirką rašantis Gasparas Aleksa diskusijoje pasiūlė perkelti paminklą į P. Cvirkos gimtinę. Bet gal derėtų atsiklausti pačių Veliuonos krašto žmonių, ar jie to norėtų?

Kitos aktualijos

2019.12.07

„Privalome grąžinti pasitikėjimą valstybe“

„Privalome grąžinti pasitikėjimą valstybe“
Skaityti daugiau
2019.12.07

TS-LKD Taryba ragina nepalaikyti 2020 m. biudžeto projekto

TS-LKD Taryba ragina nepalaikyti 2020 m. biudžeto projekto
Skaityti daugiau
daugiau aktualijų
© 2019 Visos teisės saugomos.
AD FINGERS INTERACTIVE AGENCY

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti