2017.03.15

Pokyčius Europos Sąjungoje privalome siūlyti patys

Pastarųjų savaičių įvykiai Europos politikoje parodo, kad 2017-ieji, neoficialiai paskelbti Europos ateities apsisprendimo metais, nebus lengvi.

Pastarųjų savaičių įvykiai Europos politikoje parodo, kad 2017-ieji, neoficialiai paskelbti Europos ateities apsisprendimo metais, nebus lengvi. Nors visos šalys kalba apie poreikį vienybei ir įsiklausymui, tuo pačiu iš stalčių traukiamos skirtingos Europos Sąjungos vizijos ir pateikiamos kaip geriausia alternatyva: Versalio ketvertukas (Vokietija, Prancūzija, Italija ir Ispanija) pasisakė už kelių greičių Europą, o Višegrado ketvertukas – griežtai pasmerkė tokį scenarijų kaip pražūtingą. Šiame kontekste verta paklausti, kokią poziciją vertėtų užimti Lietuvai ir kokios Europos norime mes?

Europos Komisijos prezidento Jeano Claudo Junckerio pateikti penki Europos Sąjungos ateities scenarijai pateikia „maistą pamąstymui“ (food for thought). Kaip pastebėjo vienas ES pareigūnas, labiausiai tikėtina, kad besvarstydami šiuos penkis siūlymus, galiausiai ES vadovai pasirinks šeštąjį. Todėl itin svarbu diskutuoti dėl principinių nuostatų, kuriomis bus vadovaujamasi reformuojant stabtelėjusią ES.

Mąstant apie ES ateitį būtina pabrėžti šiuos kertinius aspektus:

1. Europos integracija, įtvirtinusi laisvos rinkos nuostatas (laisvas prekių, paslaugų ar kapitalo judėjimas), sugebėjo pasiekti didelių laimėjimų atskirose srityse, todėl kalbėti apie grįžimą į situaciją iki Maastrichto sutarties nėra išmintinga. Sėkmingos politikos už vieningos rinkos pavyzdžių toli ieškoti nereikia: tai ir Šengeno režimas, leidžiantis ES piliečiams laisvai keliauti po Bendriją, ir telekomunikacinių paslaugų įkainių suvienodinimas, keliolika kartų atpiginęs mobiliąsias paslaugas, ir infrastruktūrinės jungtys (pvz. Rail Baltica) ar kiti ES piliečiams kasdienį gyvenimą lengvinantys aspektai. Tačiau kalbant apie kur kas platesnio masto pasiekimus iš Lietuvos perspektyvos, ES sprendimai energetikos sektoriuje yra tai, kas gerokai sustiprino ir toliau stiprina mūsų šalies saugumą, nes padėjo išspręsti energetinių išteklių tiekimo monopolio, politizuotų įkainių problemas, leidžia judėti pilnavertės šalies integracijos į ES energetikos rinką keliu. Akivaizdu, kad galima rasti ir daugiau sričių, kuriose Europos integracija pasitvirtina kaip visuotinai naudinga priemonė kurti saugesnę ir labiau klestinčią Europą, todėl tokių sričių išryškinimas ir turėtų būti tolimesnių ES reformų apsvarstymų pagrindu.

2. Tautinės valstybės (nation states) sukūrė ES kaip valstybių sąjungą ir toliau ją kuria kaip tokią. Tautinė valstybė yra pagrindinė politinio suverenumo bei demokratijos sergėtoja, todėl federacijos sukūrimas praktiškai neįmanomas, kol neegzistuoja Europos tauta. Europos istorija esmingai skiriasi nuo Jungtinių Amerikos Valstijų, kurios eurofederalistų yra pateikiamos kaip sektinas Europos integracijos modelis (finalinė stotelė). JAV politinė sistema formavosi tuščiame lape, kur kartu su pačia sistema išsigrynino ir politinės tautos samprata. Europos istorija – tai tautų istorija, o XIX a. tautų pavasaris galutinai įtvirtino ir tautinės valstybės bei tautos, kaip pagrindinio suvereno, sampratas. Būtent nacionalinės valstybės Europoje šiandien užtikrina demokratinį politinės tautos atstovavimą, todėl bet koks svarstymas apie paneuropinį politinį „kūną“ reikalauja pirmiau sukurti paneuropinę politinę „dvasią“. Kol jos nėra, eurofederalistines idėjas ir toliau verta gvildenti politikos teoretikų ir filosofų, bet ne politikų praktikų terpėje.

3. Valstybės narės pačios priima sprendimus dėl Europos Sąjungos kompetencijų bei centrinių institucijų galių, todėl jos ir tik jos turi nuspręsti tolimesnę Bendrijos raidą. Europos institucijos gali ir privalo atlikti konsultacinį-ekspertinį, tačiau ne politinį vaidmenį. Dalies Europos institucijų perteklinis „galios“ demonstravimas yra viena iš augančio euroskepticizmo apraiškų priežasčių. Nors neretai Briuselis yra kaltinamas ieškant atpirkimo ožio nacionalinės politikos kontekste, vien keli pastarieji neatsakingi Europos Parlamento sprendimai yra iliustracija, kad tokie kaltinimai nebūtinai iš piršto laužti. Pavyzdžiui, šių metų vasarį buvo priimta eurofederalisto Guy Verhofstadto rezoliucija, kuria siūloma stiprinti ES valdymo centralizaciją ir faktiškai deleguoti centrinėms institucijoms daugelį dabar nacionalinei valdžiai priklausančių galių (pvz. kurti bendrą europinę kariuomenę, viršnacionalinę vyriausybę bei biudžetą ir pan.).

Keista, kad tokius siūlymus palaikė ir nemaža dalis Lietuvos atstovų EP. Geopolitinių neramumų ir neaiškumų dėl transatlantinių santykių laikotarpyje EP taip pat paragino dėl iki galo neišspręstų vizų režimo klausimų nutraukti bevizį režimą JAV piliečiams. EP Konstitucinių reikalų komiteto narių Mercedes Bresso ir Elmaro Broko rengtame raporte dėl ES funkcionavimo gerinimo Lisabonos sutarties rėmuose buvo įrašyti pasiūlymai, kuriais būtų silpninamas nacionalinių partijų, atstovaujamosios demokratijos sistemose veikiančių kaip pagrindinės piliečių atstovavimo institucijos, vaidmuo.

Šie bei kiti pavyzdžiai parodo, kad praraja tarp Briuselio ir nacionalinės politikos šiandien yra pasiekusi piką. Centrinių institucijų atstovai primygtinai stengiasi parodyti, kad visi ES sprendimai yra valstybių narių rankose, o jos tik vykdo šių paliepimus. Tačiau matome, kaip žingsnis po žingsnio bandoma siaurinti jų galias užtvindant tūkstančiais teisės aktų projektų. Bene iliustratyviausias pavyzdys – siekis kai kurių mokesčių rinkimą perleisti ES žinion ir kuriant atskirą, viršnacionalinį bei nuo valstybių narių sprendimų atsietą ES biudžetą, dar labiau stiprinti centrinių institucijų galią.

Kad dabartinė Europos Sąjunga yra kryžkelėje ir todėl jai būtina tam tikra reforma pripažįsta tiek ES atstovai, tiek atskirų valstybių narių vadovai. Todėl iš pateiktų penkių scenarijų tris galima atmesti kone iš karto, nes pirmasis jų siūlo nekeisti nieko, kitas – praktiškai grįžti į Europos Ekonominės Bendrijos laikus bei atsisakyti ES pasiekimų už rinkos integracijos ribų, o trečias – gilinti Europos integraciją su tikslu iš principo sukurti federacinį darinį, kuriame nacionalinių valstybių vaidmuo taptų antrinis prieš centrines institucijas.

Todėl praktiškai diskusija rutuliojasi apie du J. C. Junckerio pasiūlytus scenarijus – „tie, kas nori daugiau, daro daugiau“ bei „daryti mažiau, bet efektyviau“. Pirmasis, plačiau žinomas kaip kelių greičių Europos vizija, daugiausiai atstovaujamas didžiųjų ES narių, pasiryžusių tęsti Europos integracijos gilinimą įvairiose srityse, o atskiruose sektoriuose nesant sutarimo – palikti laisvą apsisprendimą valstybėms narėms integracijos procesuose nedalyvauti.

Šio scenarijaus nepalaiko daugiausia Vidurio ir Rytų Europos valstybės, kurių socialiniai ir ekonominiai rodikliai vis dar esmingai skiriasi nuo Vakarų Europos valstybių. Aiškiai suvokiama, jog ilgainiui susiformuos Europos integracijos branduolys ir periferija, kuri bus arba verčiama priimti branduolio taisykles, arba likti antrarūšėmis ES narėmis – tai galiausiai lydės į dar didesnį susiskaldymą bei prieštaraus Europos vienybės idėjai.

Tad, ko gero, verta susitelkti į labiausiai realaus scenarijaus – daryti mažiau, bet efektyviau – turinio apmąstymus bei įvertinti, koks jis geriausiai išpildytų Lietuvos lūkesčius. Būtent tokios diskusijos trūksta Lietuvoje, kadangi ES vadovai yra aiškiai paskelbę, jog 2017-ieji – Romos sutarties 60-mečio metai – turi padėti rasti atsakymus, kaip toliau sėkmingai judėti su Europos Sąjungos projektu. Principinė nuostata turėtų būti nekurti naujų iniciatyvų šalia dabar esančių, o pokyčius ir integracijos gilinimą vykdyti tose srityse, kur ES veikimas pilnai pasiteisina.

Ten, kur yra aiški priešprieša, reikėtų sustoti, o gal tiesiog išlaukti, kol išaiškės, ar integracija šiose srityse tikrai, reikalinga, ir ar atsiranda bendras požiūris į tai. Tokia veikimo logika, tikėtina, leistų labiau išgryninti bendrus ES narių prioritetus bei bendrą matymą, kaip Sąjungą padaryti efektyvesnę. Neišvengiamas ES koalicijų (dažniausiai regioniniu pagrindu) – panašiai mąstančių narių – susidarymas ir čia Lietuvai reikia atsakyti į klausimą, su kuo esame pajėgūs formuluoti bendrą poziciją?

Ar įmanomas Baltijos valstybių pozicijos išgryninimas, o galbūt atskirais atvejais galima kalbėti ir apie platesnį – Baltijos ir Šiaurės arba Baltijos ir Višegrado šalių „reformų frontą“? Tai iššūkis mūsų diplomatams ir valstybės vadovams, tačiau prieš tai būtina išsigryninti poziciją šalies viduje.

Kitos aktualijos

2019.06.19

Siūloma dėl tiesiogiai renkamų seniūnų spręsti savivaldybėms

Siūloma dėl tiesiogiai renkamų seniūnų spręsti savivaldybėms
Skaityti daugiau
daugiau aktualijų
© 2019 Visos teisės saugomos.
AD FINGERS INTERACTIVE AGENCY

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti