Išalkęs žmogus nori paprastos duonos. Išalkęs tiesos – išsiilgo paprastų žodžių. Kodėl mes sakome: stiprus centras ir stipri respublika? Juk iš tiesų tai – stipri rusų tauta ir visiškai save suvokianti lietuvių tauta. Kodėl mes sakome: žinybų diktatas, socializmo deformacija, dvikalbystės problema? Juk tai paprasčiausiai viena tauta pavergė kitą tautą. Nejaugi kalbėjimas sudėtingais žodžiais ištaisys painią ir prieštaringą Lietuvos padėtį?

Painiava atsiranda, kai sumaišomos požiūrio plotmės. Prisiminkime tą retorišką klausimą, tiek emocijų sukėlusį Sąjūdžio suvažiavime: TSRS mes ar ne TSRS? Tarptautinės teisės požiūriu TSRS yra pripažinta valstybė su savo konstitucija ir sąjunginių respublikų konstitucijomis. Bet Lietuvos joje nėra. Žvelgdami paprastai į faktinę padėtį, matome, kad Lietuva priklauso, bet ne TSR Sąjungai, o Rusijai. Paradoksalu, bet labai gyvenimiška. Taigi formuluokime savo pagrindinį šiandienos rūpestį paprastais žodžiais: mums rūpi lietuvių tautos santykis su rusų tauta. Rusų tauta iš tiesų yra galingas centras – etninis centras, į savo įtaką įtraukęs daugelį tautų įvairiu savivokos lygiu, apimantis milžinišką teritoriją. Stipraus etninio centro veikiamos įvairios gentys ir tautos suartėja etniškai visiškai ne tam, kad amžiais „klestėtų“, bet, prarasdamos savo etninę savimonę, orientuotųsi į naują centrą, kiekviena įnešdama savo indėlį į bendrą genofondą, kultūrą, kalbą. Tai natūralus vyksmas, kuris stebimas visame pasaulyje įvairiais istoriniais laikotarpiais. Šitokiu keliu susiformavo prancūzai, italai, meksikiečiai, taip šiuo metu formuojasi amerikiečiai. Etninių vyksmų santykiai su politiniais ir ekonominiais procesais esti gana sudėtingi, bet visuomet etniniai vyksmai yra pirminiai, o politiniai ir ekonominiai – antriniai. Kur etninis procesas intensyvus, ten ir politiniai įvykiai audringi. Kur etniniai vyksmai nusistovėję, ten ir politinės struktūros stabilesnės, ir ekonominė raida nuoseklesnė.

Europoje dabartiniu metu tautų formavimosi procesai yra nusistovėję, sukurtos tautinės valstybės. Iš jų tarpo 1940 metais ir buvo išplėštos trys Pabaltijo valstybės. Šiuo metu Europoje vyksta ekonominis tautų suartėjimas, nesukeldamas rimtų etninių prieštaravimų. Šitokios perspektyvos fone kai kam trys nepriklausomos Pabaltijo valstybės atrodo kaip anachronizmas. Iš tikrųjų mes sugrįžtame atgal pusšimtį metų. Tačiau kokiame amžiuje Lietuva dabar? Ar tik ne XX? Važinėjant Beniliukso autostradomis be muitų ir vizų nesunku žengti tik į priekį. Šiandienėje Rusijoje etniniai procesai labai intensyvūs ir jų politinė raiška gali būti labai nestabili. Įdomu, apie kokią integraciją kalbėtų Belgija, turėdama bendrą sieną su Rusija. O Lietuva turi bendrą sieną ir tai iš vidinės pusės!

Iš istorijos žinome, kad platus baltų genčių arealas buvo apimtas ilgalaikio ir nuoseklaus slavėjimo. Tai sudėtingas ir, matyt, kol kas iki galo nesuprastas vyksmas. Panašiai slavėjo ir baltų šiauriniai kaimynai – ugrofinai. Tačiau šiame šimtmetyje, vystantis Pabaltijo tautų savimonei ir valstybingumui, natūralus slavėjimo procesas sustojo. Tai labai svarbus faktas, iš kurio išplaukia, jog dabartiniu metu Pabaltijo tautos suslavėti gali tik nenatūraliu, grubios išorinės prievartos būdu. Metodų arsenalas čia labai įvairus: nuo stalinizmo žiaurumų iki vadinamosios tarybinės nacijos ugdymo.

Lietuvių tauta susijusi su rusų tauta daugeliu istorijos įvykių. Ateityje Lietuva gali ir turi su Rusija labai glaudžiai bendradarbiauti tiek ekonomikos, tiek kultūros srityje, bet politinės šio bendravimo formos neturi sąlygoti tolesnio etninio artėjimo, nes tolesnis gravitavimas į galingą etninį Rusijos centrą lietuvių tautai yra pražūtingas. Artėjimas turi būti pakeistas nutolimu. Paleidus obuolį žemėn, abu objektai artėja vienas į kitą. Tačiau mes sakome: obuolys nukrito ant žemės, o ne žemė ant obuolio. O ir pasekmės abiem nevienodos.

Tikras bendravimas įmanomas tiktai tarp politiškai nepriklausomų tautų ir turi būti grindžiamas realia, o ne deklaruota pagarba. Mes privalome suprasti dabartinę, manau, sudėtingą ir nelengvą Rusijos padėtį. Privalome gerbti rusų tautą, nes ji daug kentėjo. Bet ir mes, kaip gražiai išsireiškė poetas Justinas Marcinkevičius, privalome būti ištarti su pagarba. Nes mūsų tautos kančia taip pat jos nusipelnė. Aišku, nedera laukti rankų sudėjus, kol aukštieji Rusijos vadovai savo valia pripažins tikrąją teisinę Lietuvos padėtį. Mes privalome visapusiškai taisyti savo faktinę padėtį: ir siekdami ekonominio savarankiškumo, ir tobulindami faktiškai galiojančią konstituciją bei įstatymus, ir kurdami tautinę mokyklą. Darbų daug. Tačiau neklaidinkime visuomenės iliuzijomis, reikšdami jas tokiais sudėtingais žodžiais, kaip lenininiai federacijos principai. Leninas federaciją laikė etapu į tautų suartėjimą. Lietuvių tautai priimtinas tik vienintelis principas, tiksliai suformuluotas Lenino vadovaujamos vyriausybės pasirašytoje sutartyje su Lietuva 1920 metais. Tai lenininis Lietuvos Nepriklausomybės Principas.

Biblinis Mozė dešimt kartų sakė Faraonui: „Paleisk mano tautą!“ Po dešimto karto tauta pati išėjo. Pasaulis mūsų nesupras, jeigu mes, žengdami mažais žingsneliais, savo sunkioje kasdienėje kovoje dėl suvereniteto užmiršime priminti aukštesniems vadovams: „Paleiskite mūsų tautą.“ O kai dešimtą kartą nepaleis – tauta pati išeis!

Kalba Sąjūdžio Seimo posėdyje Kauno muzikiniame teatre 1989 m. vasario 16 d.

Kalboje, pasakytoje Sąjūdžio Seimo posėdyje, likus metams iki nepriklausomybės paskelbimo, daug tuo metu plačiai naudojamų sąvokų ir terminų, kurie šiandien atrodo keistokai: centras, lenininė federacija, socializmo deformacija ir panašiai. Šioje kalboje norėjau nupurtyti visus dirbtinus terminologinius dangalus ir išsakyti esmę, kad viena tauta (rusų) laiko pavergusi kitą tautą (lietuvių) ir kad jos pačios be visokios demagogijos turi tai išsiaiškinti. Dabar, praėjus beveik trims dešimtims metų, atkurto Lietuvos valstybingumo šimtmečio minėjimo šurmulyje įdomu palyginti tuometines ir šiandienines mintis ir aplinkybes.

Paskaičius šį tekstą, kyla natūralus klausimas: kodėl, išpeikęs įgrisusią sovietinę leksiką, pats pasitelkiau  biblines metaforas apie Mozę ir faraoną? Žinoma, galima buvo kalbėti tiesmukai, bet tai buvo disidentų privilegija. Taip kalbėjo Laisvės lygos lyderis Antanas Terleckas tame pačiame susirinkime. Bet jis ir kiti disidentai taip kalbėjo ir prieš metus Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kur laukė milicija su guminėmis lazdomis. Tą vakarą Kauno muzikiniame teatre tokie dalykai negrėsė, bet Sąjūdžio žmonės privalėjo laikytis sutartos linijos, o ne vaikytis tuo metu jau  nieko nekainuojančio ir todėl pigaus populiarumo. Sąjūdžio Seimo kuluaruose vyko įtempta diskusija dėl deklaracijos teksto. Ten, kartais karštuose ginčuose, buvo sveriamas kiekvienas žodis ir prieinama bendros nuomonės dėl Sąjūdžio politinės linijos, kuri būtų tuo metu geriausia Lietuvos kelyje į Nepriklausomybę.

Diskutuojama buvo ne tik Sąjūdžio Seime, bet labai plačiai įvairiuose susirinkimuose. Tuo metu buvo vengiama tiesiai kalbėti apie nepriklausomybę – terminas „suverenitetas“ atrodė nekeliantis konfrontacijos. Pamenu, kažkur buvo balsuojama, kurį žodį pavartoti: „suverenitetas“ ar „nepriklausomybė“ (tą kartą, berods, laimėjo „nepriklausomybė“). Geriausiai tuometines nuotaikas atspindi vienas to vakaro (buvo jau po vidurnakčio) epizodas, kurį su Česlovu Stankevičium dažnai prisimename. Sąjūdžio Kauno taryba buvo iškilmingo Seimo posėdžio Muzikiniame teatre šeimininkė. Taigi posėdžio pabaigoje Kauno tarybos pirmininkas Č. Stankevičius ir aš skubėjome į greta esantį Lėlių teatrą pažiūrėti, ar viskas paruošta spaudos konferencijai. Laisvės alėjoje prie mūsų pribėgo kaunietis ir susijaudinęs paklausė, ar mes paskelbėme Lietuvos Nepriklausomybę. Atsakėme, kad Sąjūdžiui nedera Nepriklausomybės skelbti. Viskas bus savo laiku ir tinkamu būdu.

Šiandien, atkurto Lietuvos valstybingumo šimtmečio minėjimo nuotaikoje, svarbu dar kartą apmąstyti ir palyginti Lietuvos kelią sudėtingame ir žiauriame XX amžiuje. Iš tiesų, kodėl Sąjūdžio Seimas negalėjo skelbti Lietuvos Nepriklausomybės? Juk Lietuvos Taryba paskelbė Vasario 16 dienos Aktą, turėdama gerokai silpnesnį atstovavimo mandatą negu Sąjūdžio Seimas. Jai įgaliojimus suteikė ne rinkta, bet kviestinė Vilniaus Konferencija, į kurią atvyko vos per du šimtus žmonių. Taip matuojant, Lietuvos Tarybos mandato atstovavimo lygmuo būtų kažkur tarp Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio Seimo Tarybos. Jei Lietuvos Tarybos mandatas neatitiko demokratijos kriterijų, turime Lietuvos valstybingumą skaičiuoti nuo Steigiamojo Seimo, kuris buvo sušauktas tiktai 1920 metais… Šitaip svarstydami vėl įsipainiojame į terminų ir sąvokų pinkles, nors ir be sovietinio žargono, kaip prieš trisdešimt metų. Todėl svarbu, kad šiandien viešai diskutuojama ir autoritetingi istorikai išsamiai aptaria ir išaiškina laikmečio aplinkybes.

Visa ko pradžia ne teisinėse formulėse ar politologinėse sąvokose. Pradžia yra tautoje. Tauta yra ne abstrakcija, bet tikrovė. Lietuvos Taryba be tautos būtų niekas, geriausiu atveju tik grupelė „politikierių“ ar svetimos šalies statytinių. Ir Vasario 16 dienos Aktas be tautos tebūtų eilinis popierėlis užsimetęs Vokietijos archyvuose. Juk ir SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas Kovo 11 dienos Aktą norėjo paversti naktiniame posėdyje sukurptu popierėliu. Prieš Tautos ryžtą Sausio 13-ąją jam teko nutilti ir teisintis tarptautinei bendruomenei. Tauta viską sprendžia ir viską paaiškina. Lietuvos Tarybos atspirtis buvo XIX amžiaus atgimime. Abiejų Tautų Respublikoje sulenkėjęs elitas atskyrė lietuvių tautą nuo aukštosios kultūros, o carinės Rusijos imperija nubloškė ją į tautų kalėjimą. Tauta išgyveno, nes rėmėsi savo gimtąja kalba ir gimtąja kultūra, kuri glūdėjo gilioje pasąmonėje. Tautą reikėjo pažadinti ir iškelti jos kalbą ir kultūrą į sąmonės šviesą. Todėl tuos XIX amžiaus ir vėlesnius žadintojus vadiname tautos šviesuomene. Pasaulinis karas užklupo lietuvių tautą bebundančią.

Lietuvos Taryba jau turėjo tautos ateities viziją – demokratiškai valdoma nepriklausoma valstybė etnografinėse sienose su sostine Vilniuje. Vyko karas. Numatomos atkurti valstybės teritorija buvo okupuota vokiečių kariuomenės. Prasidėjo Vokietijos derybos dėl separatinės taikos su bolševikine Rusija. Lietuvos Tarybai reikėjo pradėti valstybės kūrimą ir išsiderėti, kad Vokietija tam netrukdytų. Vasario 16 dienos Aktas po įvairių manevrų ir tarpusavio ginčų tapo valingu aktyvaus valstybės kūrybos pradžios ženklu. Valstybė buvo pradėta kurti plyname lauke, patvirtinta Steigiamajame Seime, apginta savanorių mūšiuose ir įtvirtinta tarptautinėje arenoje.

Kovo 11 dienos Aktas taip pat buvo ženklas, bet jo žinia buvo kita, nes aplinkybės buvo kitos. 1918 metais bundanti tauta su vis augančia energija ėmėsi valstybės kūrybos, jos tarptautinio įtvirtinimo, gynybos ir visuomenės švietimo. 1990 metais tauta buvo pakankamai sąmoninga ir šviesi, bet kai kurie jos sąnariai tarytum Sibiro šalčio sustingdyti. Sąjūdis tautą ne tiek žadino, kiek atšildė ir gaivino laisvės viltimi. Baltijos kelias pademonstravo visam pasauliui trijų tautų taikios kūrybingos saviorganizacijos galias. Valstybės nereikėjo kurti iš naujo, bet reformuoti. Tiesa, tos reformos buvo sunkios ir istorijoje precedento neturinčios. Aukščiausioji Taryba buvo išrinkta demokratiniu būdu ir rinkimus pripažino visi. Kremliaus valdžia pripažino Lietuvos Parlamentą ir Vyriausybę, bet netruko įsitikinti, kad, neskaitant ekonominio šantažo, neturi jokių poveikio priemonių išskyrus kariuomenę. Todėl iš karto buvo griebtasi blokados, kuri padarė žalos, bet tikslo nepasiekė, o nepraėjus nė metams prieš beginklę tautą buvo pasiųsta kariuomenė.

Istorijoje viską nulemia tautos galia kurti ir ryžtas ginti tai, kas sukurta. Per du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius buvo sukurta visa, ko reikia sąmoningai tautai modernioje valstybėje. Savanoriai ją apgynė tiek, kiek pajėgė tuometiniame chaose. Pokaryje okupuotą valstybę beviltiškoje kovoje gynė partizanai. Ant Strasbūro sinagogos yra užrašas hebrajų ir prancūzų kalbomis – „Už kardą stipresnė mano dvasia“. Tautos dvasia – tūkstantmečiais patikrintas ginklas, kuris gebėjo pasipriešinti ir romėnų gladijui ir sovietų tankui. Per Sausio 13-ąją tai buvo vienintelis ir lietuvių tautos ginklas. To nevalia pamiršti.