2019.04.04

Privatizuota užsienio politika

Lietuva švenčia savo narystės NATO ir ES penkiolikos metų sukaktį.

Lietuva švenčia savo narystės NATO ir ES penkiolikos metų sukaktį. Šlovingas pasiekimas, įtvirtintas dėl kairės ir dešinės vienybės. Vienybė, kuri leido mums įtikinti Vakarus, kad visos Lietuvos partijos, visi pagrindiniai politiniai lyderiai užtikrins esminių strateginių valstybės interesų įgyvendinimą, palaikys derybose duotus pažadus reformuoti mūsų ekonomiką, skirti gynybai reikiamų lėšų.

Vienybės, kurios vis dar taip trūksta mūsų pramintais keliais į transatlantinę šeimą besiveržiantiems rytiniams kaimynams, todėl vis dar Kremliaus skaldomiems ir valdomiems.

Premjero Sauliaus Skvernelio kandidatavimas į Prezidento postą, kartu išlaikant visus valdžios svertus ir įtaką Lietuvos užsienio politikai, šią tradiciją ne tik griauna, bet ir gresia Lietuvos diplomatijos integralumui, nešališkumui, diskredituoja ją užsienio partnerių akyse, atveria Lietuvą Kremliaus skaldymui, mažina Lietuvos diplomatijos galimybes apsaugoti Lietuvą nuo Kremliaus darbotvarkės. Štai keletas argumentų šiems teiginiams pagrįsti.

Pirma, Premjero S. Skvernelio polinkis į bendravimą su autokratiniais režimais. Premjero susižavėjimas komunistinės Kinijos iniciatyvomis, bandymas „perkrauti“ santykius su Putino Rusija, flirtas su diktatoriumi A. Lukašenka dėl Astravo atominės elektrinės rodo, kad šiam žmogui iš prigimties nėra svarbi liberalioji demokratija, kaip ir mūsų konstitucinės nuostatos dėl nesijungimo į Rytų erdves.

Lietuvoje visos partijos tradiciškai sutaria dėl ėjimo į Vakarus, tolesnio įsitvirtinimo ar net lyderiavimo tarp liberalių Vakarų demokratijų. S. Skvernelio įtakoje didesniais Lietuvos draugais taptų premjerui suprantamą užsienio kalbą vartojantys Rytų ar kitų regionų autokratijų lyderiai, o ne latviai, amerikiečiai, vokiečiai ar britai. Atitinkamai, Premjeras – kandidatas S. Skvernelis diskredituoja laisvės darbotvarkę, kurią nuosekliai beveik tris dešimtmečius plėtoja Lietuvos diplomatija.

Antra, Lietuvos užsienio politika Vyriausybei vadovaujant S. Skverneliui tampa apskritai niekam Lietuvoje nereikalinga, Užsienio reikalų ministerijos vaidmuo susiaurinamas iki užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus ar kitų valdančiosios daugumos lyderių kelionių aptarnavimo bei viešųjų ryšių agentūros funkcijos. Vakarų demokratijos šalyse Užsienio reikalų ministerija dažnai yra suprantama kaip visos valstybės departamentas ar visų šakinių ministerijų ir pačios vyriausybės (nekalbant apie Prezidentę) interesų gynimo bei atstovavimo agentūra užsienyje.

L. Linkevičiaus ministerija jau seniai nusišalinusi nuo esminių tarpžinybinių, nacionalinių reikalų sprendimo (pvz., Astravo AE uždarymo) ir tapo tik užsienyje vykstančių įvykių neįsipareigojančiu komentatoriumi, o kartais dėl lojalumo Premjerui ir šios funkcijos negali įvykdyti, kaip parodė L. Linkevičiaus nenoras prisiimti atsakomybės dėl paskutinio Premjero S. Skvernelio laiško Baltarusijos Premjerui. Šiandien matome strateginę valstybės ministeriją, nesugebančią keisti realybės, kurti koalicijų siekiant bendro valstybei naudingo tikslo, negebančią numatyti aiškių strateginių tikslų, dėl kurių būtų sutelkta visa valstybė.

Kremlius jau seniai stengiasi susilpninti visos valstybės interesus užsienyje turinčią prižiūrėti ministeriją, kadangi su atskirų institucijų ar asmenų tarpusavyje prieštaraujančiomis politikomis yra žymiai lengviau susitvarkyti jas toliau skaldant ir valdant. Premjero S. Skvernelio politika bei L. Linkevičiaus prisitaikymas padeda Kremliui realizuoti savo tikslus neutralizuoti Lietuvos diplomatiją ar bent jau privatizuoti ją politinių valdančiųjų interesų įgyvendinimui.

Trečia, ministro L. Linkevičiaus laikais Užsienio reikalų ministerijos galios buvo toliau karpomos ne tik funkciškai, bet ir finansiškai, susilpninant Lietuvos diplomatinę tarnybą iš vidaus ir sugriaunant jos ateitį. Ministerija šios raudonai žalios koalicijos valdymo metu įsitvirtino kaip mažiausiai apmokama valstybės tarnyba – ministras niekada nerodo jokio dėmesio paprastiems diplomatams, jauniems, perspektyviems žmonėms, kurie rytoj gal užaugs diplomatinės tarybos vadovais ar ambasadoriais. Šiandien jų pradiniai atlyginimai yra mažesni nei „Maximos“ sargo. Dėl ypač menko darbo užmokesčio ministerija baigia išsemti gabiausių žmonių aruodą.

Atsiranda ir kita problema – esamiems patyrusiems diplomatams nekuriama pamaina. Valstiečių-raudonųjų vyriausybei būdingas politinis elitizmas, asmeninių interesų ir savų partinių žmonių iškėlimas aukščiau tikrų profesionalų, bendro gėrio, bendros komandos, kurią reikia nuolat kurti, išsekino ir susilpnino diplomatinę tarnybą. Sugriauta dešiniųjų laikais ministerijoje veikusi diplomatų vertinimo ir paskatinimo sistema – ateinantieji į ministeriją gerai žino, kad teks labai ilgai ir vargingai gyventi ir tik gyvenimo pabaigoje gausi atlyginimą, kurį tavo bendraamžiai jau šiandien gauna privačiame versle. Dar po penkerių-dešimties metų jau nebebus kas pakeičia likusius diplomatijos vilkus, kurie savo patirtį įgijo per pastaruosius Nepriklausomybės dešimtmečius.

Kremliui tokia tiksinti personalinė bomba, padėta po Lietuvos diplomatijos pamatais, labai priimtina. Ji sprogs ne iš karto, bet kai pamatysime pasekmes, jau bus per vėlu. Didžiausias turtas šioje ministerijoje yra žmonės, į kuriuos ministras L. Linkevičius niekada neinvestuodavo.

Ketvirta, visi pastarieji valstiečių lyderių vizitai į užsienį ar pareiškimai užsienio politikos temomis vis dažniau baigiasi skandalais – reiškiamos pozicijos, kurios iš esmės neatitinka tradicinių Lietuvos užsienio politikos gairių, dažnai sąmoningai metamas iššūkis Prezidentei ar visai Lietuvos diplomatijai, kurios atstovauja ilgalaikiams nacionaliniams Lietuvos interesams, dažnai net vaikiškai lyg su pasimėgavimu pabrėžiant chuliganišką tokios užsienio politikos pobūdį.

Valstiečių lyderių vizitų metu pristatomos tik rinkiminės valstiečių politinės nuostatos, formuojamos delegacijos, kuriose nėra opozicijos atstovų, atitinkamai sudaromos visos kliūtys opozicijos atstovų vizitams, kurie dažnai užsienio politikoje yra daug labiau patyrę, turi žymiai daugiau kontaktų ir paprastai atstovauja visos valstybės interesams. Pagrindinis tokių kliūčių opozicijai motyvas – „jie per daug važinėja, reikia pavažinėti ir mums, reikia susikurti kontaktus ir mums“ atspindi visiškai partinę užsienio politikos logiką ir sąmoningą vengimą veikti kartu su opozicija visos valstybės vardu.

Atitinkamai ir pareiškimai tokių vizitų metu atrodo lyg noras išsiskirti ir kuo labiau nutolti nuo tradicinių užsienio politikos gairių. Diplomatinė tarnyba visais atvejais lieka „privatizuota“ – privalo atidirbi S. Skvernelio ir kitų valdančiosios daugumos lyderių rinkiminei kampanijai užsienyje ir, dažnai pagal neformalią instrukciją iš vyriausybės izoliuoja opozicijos atstovų vizitus, kurie paprastai vyksta į užsienį siekdami valstybinių tikslų. Airijos ar Vokietijos lietuviai apie tokius valstiečių vizitus galėtų papasakoti daugiau. Toks chaosas Lietuvos užsienio politikoje, be abejonės, yra naudingas visiems Lietuvos priešams, kadangi tarpusavyje susiriejusi Lietuva yra labai lengvas taikinys bet kokiems užsienio politikos architektams iš svetimų šalių.

Penkta, iškalbinti valstiečių užsienio politikos istoriniai bei šiuolaikiniai pavyzdžiai apie antivakarietišką jų kryptį skaldo Lietuvos užsienio politikos vienybę – aktyvus veikimas prieš JAV – Japonijos reaktorius Lietuvoje, minėtas flirtas su autokratinėmis valstybėmis, ilgai Seime marinuota Kanados-ES laisvos prekybos sutartis, S. Skvernelio nesugebėjimas per trejus metus aplankyti Vašingtono ir Londono, ir net šiuo metu rengiamas referendumas dėl pilietybės išlaikymo, kuomet visi veiksmai nukreipti į kelis papildomus procentus valstiečiams būsimuose rinkimuose, bet ne į galutinį rezultatą.

Iš esmės visi valstiečių užsienio politikos veiksmai yra nukreipti į vidinį populiarumą, o ne į užsienio politikos tikslus – užsienio politika pajungiame asmeniniams trumpalaikiams politiniams S. Skvernelio ir co interesams, aukojant ilgalaikius valstybės interesus, užmirštant, kad užsienio politika negali būti subjektyvi, ji veikia pagal tam tikrus dėsnius lyg lėta tekanti upė.

Pareiškimus (ar iniciatyvas) šioje srityje galima daryti tik tada, kai labai gerai apskaičiuoji, paruoši bet kokį užsienio politikos veiksmą, kruopščiai kuri koalicijas, užtikrini visos valstybės palaikymą bei galimybę deklaruotą politiką įgyvendinti, o kartais ir kantriai lauki savo momento, kai gali užšokti at praplaukiančio plausto ir galų gale pasiekti savo kelionės tikslą.

Bet kokius diletantus, bandančius įšokti į upę ne laiku ir ne vietoje, dažnai ta pati upė nuplauna, kaip, tikėtina, ir įvyks su visais S. Skvernelio bandymais tapti valstybės bei diplomatijos vadovu. Gaila tik, kad per visą šį partinių eksperimentų laiką minėta upė gali nuplauti ir L. Linkevičiaus apleistą Lietuvos diplomatiją, kurią jau kurį laiką palieka patys gabiausi, sąžiningiausi, patriotiškiausi profesionalūs diplomatai, negalintys susitaikyti su patiriama demotyvacija ir gėda.

 

Kitos aktualijos

2019.09.20

„Tikiuosi, jog tyrime dėl Rusijos įtakos, NSGK pavyks išlaikyti solidumą“

„Tikiuosi, jog tyrime dėl Rusijos įtakos, NSGK pavyks išlaikyti solidumą“
Skaityti daugiau
2019.09.19

J. Džiugelis ir V. Bakas. Kodėl valdantieji žmones su negalia verčia šiuolaikiniais vergais?

J. Džiugelis ir V. Bakas. Kodėl valdantieji žmones su negalia verčia šiuolaikiniais vergais?
Skaityti daugiau
daugiau aktualijų
© 2019 Visos teisės saugomos.
AD FINGERS INTERACTIVE AGENCY

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti