Savižudybė yra viena seniausių žmonijos filosofinių ir etinių problemų, tačiau net ir žymiausi, kai kurių herojiškais laikomi pasitraukimai iš gyvenimo, įvykdavo sunkiomis ir tragiškomis aplinkybėmis. Sokratas nusižudė atstumtas savo piliečių ir nuteistas už „bedievystę“, Senekos garbintas Katonas – pralaimėjęs Cezariui ir negalėdamas susitaikyti su gyvenimu diktatūroje, Hanibalas – pabėgęs iš gimtinės, bet pavytas ir užspeistas priešų. Net karu gyvenusiems ir kone kasdien mirtį mačiusiems, savižudybė tapo išeitimi iš gyvenimo akligatvio.

Mums Lietuvoje ši problema yra tragiškai aktuali. Jau kone tautosakos kanonu tapo lietuvių kaip savižudžių tautos įvaizdis, ir tam yra labai tamsus, bet statistiškai nepaneigiamas pagrindas: lietuviai yra labiausiai besižudanti tauta Europoje ir viena iš lyderių visame pasaulyje. Kartais net girdime pasvarstymų, kad tai natūralus išvargintos tautos reiškinys, kurio mes nepakeisime. Vis tik naujausia statistika rodo, kad rūpintis vieni kitais mokame, gyventi norime ir suteikti viltį galime.

Savižudybės galima išvengti

Netiesa yra žmonių sau kartojama mantra, kad, jei jau žmogus tikrai nusprendė nusižudyti – niekas to nepakeis, o jei jis dar apie tai kalba, tai tikriausiai nė nemėgins to padaryti. Harvardo universiteto duomenimis, 9 iš 10 bent kartą nesėkmingai bandžiusiųjų nusižudyti to taip niekada ir nepadaro, o 7 iš 10 to net nemėgina pakartoti. Savižudybės dažnai yra psichologinių problemų ir įtampų kulminacija, o su jomis galima ir reikia kovoti. Įsivaizdavimas, kad savižudybė yra nesuvaldoma ir nepermaldaujama stichija gal ir gali suteikti paguodos ir pateisinti fatalizmą, tačiau visiškai paralyžiuoja esminį šios problemos sprendimą.

Ieškant jų, nereikia išradinėti dviračio. Savižudybių tema tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje tyrinėjama jau daugelį metų. Parašyta nemažai gerų mokslinių straipsnių, knygų, užauginta stipri nauja psichikos sveikatos specialistų, akademikų karta. Pasaulio sveikatos organizacija teikia konkrečias rekomendacijas, kaip sumažinti savižudybių skaičių. Deja, savižudybių prevencija Lietuvoje kaip valstybės politika – vis dar pradinėje stadijoje: nėra strategijos, finansavimas išbarstytas, trūksta aiškios ministro vizijos ir vadovavimo. Tokioje situacijoje iniciatyvos belieka imtis atskiroms grupėms ir pavienėms savivaldybėms.

Viena iš priežasčių – šios vyriausybės įprotis visus klausimus spręsti paprasčiausiais draudimais. Savižudybė yra problema, kurios vien alkoholio draudimais išspręsti tiesiog neįmanoma. Pagal savo pačios prigimtį ji yra tam tikras socialinių ir etinių normų laužymas, todėl šios problemos sprendimui reikia kokybiškai kitokio nei draudimais ir bausmėmis pagrįsto mąstymo ir filosofijos.

Svarbu užtikrinti reikiamą pagalbą…

Labiau tikėtina įsišaknijusios liūdnos savižudybių statistikos priežastis – menkas dėmesys jaunimo emociniam saugumui ir skurdus medicininės pagalbos finansavimas. Potencialiai geriausi medicinos specialistai dideliais skaičiais renkasi darbą užsienyje. Nemedikamentinio gydymo apmokėjimas ligoninėms už teikiamas paslaugas toks mažas, kad tik labai reta sveikatos priežiūros įstaiga gali įpirkti rimtą profesionalą ir teikti psichoterapinę pagalbą – rajonuose ši situacija yra kritiškai prasta. Tai verčia pirmenybę teikti medikamentiniam, o ne terapiniam ar kombinuotam gydymui, dėl ko sumažėja galimybė efektyviai ir ilgam kovoti ne tik su pavieniais psichologinių problemų simptomais, bet ir su tikrosiomis jų priežastimis.

Patekusieji į sveikatos priežiūros įstaigas po mėginimo nusižudyti vis dar negauna kokybiškos pagalbos dėl konkrečių taisyklių trūkumo, kurios apibrėžtų tęstinę pagalbą ir elgesį su bandžiusiaisiais nusižudyti ar save žaloti. Ryškus yra ir pagalbos trūkumas žmonėms, netekusiems artimojo po savižudybės. Jie neretai bijo kalbėti apie savo netektis ir kreiptis pagalbos dėl psichikos sveikatos sutrikimų ir savižudybių stigmos visuomenėje, prie kurios stiprinimo prisidėjo ir mūsų bažnyčia. Rajonuose ši problema yra ypač ryški.

Nepaisant visko, vilties yra. Neseniai Seimui pateiktoje ir svarstomoje demografijos, migracijos ir integracijos strategijoje 2018-2030 metams, nemažas dėmesys skiriamas ir psichologinei piliečių sveikatai ir jos gerinimui – galbūt pagaliau išvysime tvirčiau šioje srityje lyderystės pozicijas užimančią vyriausybę. Norėtųsi tikėti, kad viskas neapsiribos tik planų išdėstymų popieriuje, bet bus vykdoma konkrečiais projektais ir darbais.

…ir nebijoti kreiptis, kai sunku

Konkrečių priemonių reikia norint išsaugoti matomą nuoseklų savižudybių skaičiaus mažėjimą Lietuvoje. Higienos instituto duomenimis, gyventojų mirtingumo dėl savižudybių rodiklis 2015-aisiais Lietuvoje siekė 30 atvejų 100 tūkst. gyventojų, 2016-aisiais jis buvo 28, o pernai šis rodiklis mažėjo iki maždaug 26. Pirmieji 2018 metų mėnesių mirčių registrai rodo, jog savižudybių ir toliau mažėja. Kryptis gera, tačiau absoliutūs skaičiai vis dar aukšti, tad reikalauja ilgalaikio dėmesio ir tolimesnių bendrų pastangų.

Itin svarbu ir džiugu tai, kad žmonės vis mažiau bijo kreiptis į specialistus ir kalbėti apie savo emocijas. Valstybinės ligonių kasos duomenimis, apsilankymų pas medicinos psichologus poliklinikose per trejus metus padaugėjo daugiau kaip tris kartus, nuo 20 959 kartų 2014 metais iki 65 734 kartų 2017 metais. Būtina užtikrinti, kad teikiama pagalba būtų kokybiška.

Ketinančiam nusižudyti kiekvienas galime padėti ar net sustabdyti nuo pavojingų veiksmų tą minutę, tačiau tęstinei pagalbai svarbu nukreipti pas specialistus. Tam, kad juos pritrauktume ir išlaikytume, kritiškai reikalingas adekvatus medikų finansavimas, kuris, po ilgų svarstymų ir ginčų, pagaliau turėtų pradėti šiek tiek augti. Šiais metais didinamas psichikos sveikatos specialistų skaičius poliklinikose, skiriamas nors ir nedidelis, bet papildomas finansavimas psichologinei, psichoterapinei pagalbai pirminiame lygyje. Labai svarbu, kad žmonės nebijotų kalbėti atvirai apie savo sunkumus ir kreiptis pagalbos į specialistus, kai jos iš tikrųjų reikia.

Pirmosios kregždės

Už savo rodomą iniciatyvą ypatingo paminėjimo nusipelno individualios savivaldybės ir organizacijos, sėkmingai vykdančios Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas dėl specialistų mokymų, padedančių atpažinti ir tinkamai reaguoti į savižudybės riziką. Milžinišką prevencinį darbą taip pat daro ir nevyriausybinės organizacijos, ypatingai Jaunimo linija, Vaikų linija, Paramos vaikams centras, Krizių įveikimo centras, Bendrakeleiviai.

Nemažai daro Vilniaus savivaldybė, kur jau antrus metus iš eilės skiriami žmogiški resursai ir reikšmingos investicijos moksliniams tyrimams, specialistų mokymams, Vasaros gatvės ligoninėje atidarytas savižudybių prevencijos skyrius, teikiantis specializuotą, įrodymais grįstą pagalbą. Vilniaus savivaldybė dirbdama su tarptautine savižudybių prevencijos mokymų programa parengė stiprius lektorius.

Pastarieji kiekvienais metais paruoš daugiau kaip du tūkstančius medikų, policininkų, socialinių darbuotojų, pedagogų, kurie savo darbe dažniau susiduria su žmonėmis, esančiais savižudybės rizikoje. Svarbu pasidžiaugti ir Kauno savivaldybe, kuri aktyviai jungiasi ir artimiausiu metu, remdamasi šia programa, planuoja apmokyti apie keturis šimtus specialistų. Puikus Kupiškio savivaldybės pavyzdys, kur nevyriausybinių organizacijų ir neabejingų žmonių dėka pavyko pasiekti įspūdingų rezultatų.

Po truputį jungiasi vis daugiau savivaldybių, kuriose pasirašomi savižudybių prevencijos susitarimai su atsakingomis institucijomis. Vis daugiau jų organizuoja mokymus ir rengia veiksmų algoritmus. Čia išskirčiau Kaišiadorius, Kelmę, Šakius, Šilalę ir keletą kitų.

Jau daugiau kaip dešimtyje savivaldybių, kuriose savižudybių rizika yra didžiausia, pradėjo veikti visuomenės sveikatos stiprinimo fondo finansuojamos programos. Šiose savivaldybėse šiais metais atpažinti savižudybės riziką ir tinkamai reaguoti bus apmokyti dar keli tūkstančiai specialistų. Darysiu viską, kad šios programos taptų nuolatos veikiančios ir būtų išplėstos į visas Lietuvos savivaldybes.

Apibendrinant, nors savižudybių skaičiai po truputį mažėja, svarbu neužmigti ant dar tikrai negausių ir gležnų laurų. Net ir vienas iš gyvenimo pasitraukęs žmogus jau yra vienu žmogumi per daug. Bendras savižudybių skaičius išlieka itin aukštas ir problemų psichikos sveikatos sistemoje dar labai daug. Norėdami pasiekti ilgalaikį rezultatą turėsime apsišarvuoti kantrybe, remtis mokslu, ir dar ne vienerius metus sunkiai dirbti.