Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Vilija Aleknaitė- Abramikienė kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (LVAT) prašydama išaiškinti, ar Energetikos ministerija, nustatydama pareigą daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams apmokėti šildymo punktų eksploatavimo ir priežiūros sąnaudas, nepažeidė Teisėkūros pagrindų ir Viešojo administravimo įstatymų nuostatų.

„Toks teisinis reguliavimas, kai šilumos punktų kartu su šildymo ir karšto vandens sistemomis eksploatavimo ir priežiūros sąnaudas apmoka ne šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių savininkas, o daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai, nepriklausomai nuo to ar jie nuosavybės teise valdo šilumos punktą, yra neteisėtas, galimai pažeidžia vartotojų interesus ir prieštarauja tiek viešojo administravimo įstatymui, tiek ir Teisėkūros pagrindų įstatymui“, – sako V. Aleknaitė-Abramikienė.

Iki tol galiojusioje Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos aprašo redakcijoje buvo numatyta, kad šilumos punktų eksploatavimo ir priežiūros sąnaudos, kurios nėra įskaičiuotos į šilumos ir karšto vandens sistemos eksploatavimo tarifą, apmoka šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių savininkas jų eksploatavimo sutartyse nustatyta tvarka. Energetikos ministerija šią pareigą perkėlė daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams. Tokiu būdu ji atsirado ir tiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams, kuriems šilumos punktas nuosavybės teise nepriklauso.

„Toks teisinis reguliavimas panašus į situaciją, kai aš turiu sumokėti už savo kaimyno automobilio priežiūros kaštus tik todėl, kad jo automobilis stovi mano garaže, arba apmokėti už taksi automobilio techninę priežiūrą tik todėl, kad naudojuosi taksi paslaugoms važiuodama į darbą“, – sako Seimo narė.

Priimdama įsakymo pakeitimus Energetikos ministerija neatsižvelgė tiek į Lietuvos respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų pastabas, tiek ir į Aplinkos ministerijai iškilusias abejones, ar toks teisinis reguliavimas nepažeis teisės aktų hierarchijos principo.

„Pagal Priežiūros tvarkos aprašą, šilumos punktų savininkui galiojusios pareigos apmokėti eksploatavimo ir priežiūros sąnaudas perkėlimas daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams yra ne kas kita kaip nuosavybės teisės reguliavimas. Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs Konstitucinis teismas, nuosavybės santykiai reguliuojami tik įstatymais. Poįstatyminis teisės aktas turi įgyvendinti įstatymą, o ne taisyti jo spragas, kas yra ne įstatymų leidžiamosios valdžios prerogatyva, – teigia V. Aleknaitė-Abramikienė. – Taip veikdama Energetikos ministerija, kaip Viešojo administravimo subjektas, peržengė savo kompetencijos ribas“.

Seimo narės nuomone, tokiu neteisėtu būdu Energetikos ministerija bando spręsti šilumos punktų perdavimo daugiabučių namų savininkams problemą: „2011 m. priėmus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimus buvo įtvirtinta šilumos punkto sąvoka ir nustatyta, kad jis yra daugiabučių namų savininkų nuosavybė. Tačiau pagal įstatymą šilumos mazgai automatiškai daugiabučių namų nuosavybėn neperėjo. Buvo tikimasi, kad šilumos tiekėjai palaipsniui, pagal susitarimą, šilumos punktus perduos daugiabučio namo butų savininkų nuosavybėn. Tačiau taip neįvyko – kai kur susiklostė situacija, kad šilumos tiekėjai iki šiol išlaikė juos savo nuosavybėn (ypač tais atvejais, kai šilumos tiekėjas buvo investavęs į šilumos mazgo atnaujinimą). Dabar, kai jie techniškai ir materialiai paseno, jie nebenori jų turėti savo žinioje, – pažymėjo parlamentarė. – Šilumos ūkio problemas reikia spręsti įstatymo lygmenyje, ieškant šilumos tiekėjui ir šilumos vartotojui geriausio sprendimo, o ne primetant pareigą apmokėti šilumos punktų remonto išlaidas vartotojui, kai jie materialiai ir techniškai paseno“.