A. Ažubalis
2016.05.04

Skaitant S. Lavrovą: rusiškoji Lebensraum politika

Prieš keletą savaičių pasirodė pranešimai, jog Rusijos Užsienio reikalų ministerija planuoja peržiūrėti ir atnaujinti Rusijos nacionalinio saugumo strategiją bei Rusijos užsienio politikos koncepciją.

Prieš keletą savaičių pasirodė pranešimai, jog Rusijos Užsienio reikalų ministerija planuoja peržiūrėti ir atnaujinti Rusijos nacionalinio saugumo strategiją bei Rusijos užsienio politikos koncepciją.

Pasaulis laukia naujos šių dokumentų redakcijos, bet įžanga tam jau padaryta.

Š.m. kovo 3 d. Rusijos Užsienio reikalų ministerijos svetainėje rusų ir anglų kalbomis pasirodė žurnalui „Rusija globalioje politikoje“ parengtas Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo straipsnis „Rusijos užsienio politikos istorinė perspektyva“. Kiekvienam, kuris domisi Rytų kaimyno politika, rekomenduoju perskaityti ši straipsnį. Iš jo aiškiausiai matosi, kaip Rusija šiandien suvokia save, savo praeitį ir savo vaidmenį tarptautinėje politikoje.

Galia dėl galios

Kitaip nei įprasta kitiems didžiųjų valstybių atstovams, savo giluminiame straipsnyje S. Lavrovas nepamini nei vieno Rusijos valstybei kylančio iššūkio ar problemos. Straipsnyje apskritai nekalbama apie Rusijos valstybės piliečių gyvenimą. Nėra net užuominos apie naujus Rusijos XXI a. ateities tikslus, viziją valstybei, proveržius ekonomikos, kultūros, mokslo srityse. Vietoje to brėžiamas galios vektorius ir keliamas vienintelis tikslas – išlaikyti galią, būti galia.

Straipsnio pradžioje rusų diplomatijos galva kritikuoja „provakarietiškus liberalus“, kalbančius apie Rusijos atsilikimą, ir teigia istoriniais faktais įrodysiąs, kad viskas yra atvirkščiai. Tada prasideda nesibaigiantis selektyvus istorinių faktų rankiojimas ir istorijos „rekonstravimas“, siekiant bet kokiais būdais patvirtinti nuostatą, kad nuo pat XI a. kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo laikų Rusija buvo reikšmingiausias ir progresyviausias valstybių istorijos veikėjas bei civilizacijos nešėjas pasaulyje. Trečioji Roma, kaip ne be pasididžiavimo teigiama straipsnyje.

Sunku įsivaizduoti euroatlantinio arealo valstybės veikėją, besididžiuojantį ir viešai kalbantį apie dar XI a. jo valstybės vadovo sėkmingai ištekintas dukteris kitose valstybėse. Tai nėra šiuolaikinės modernios valstybės retorika.

Straipsnio autorius didžiuojasi, jog „daugelis istorinių tyrinėjimų liudija aukštą, neretai žymiai aukštesnį nei Vakarų Europos valstybėse kultūrinį ir dvasinį išsivystymą Kijevo Rusioje“, ir ne kartą pabrėžia „unikalų Rusijos kultūrinį kodą“. Nesusimąstoma (o galbūt ir didžiuojamasi), kad kaimynams šis „kodas“ asocijuojasi su užkariavimais, žvėriškais kazokų antpuoliais, tremtimis į Sibirą ir į gulagus.

Viena svarbiausių šio kūrinio idėjų yra nuolat kartojamas teiginys, jog nei vienas rimtesnis politinis klausimas Europoje negalėdavo ir negali būti išspręstas be Rusijos. Dar daugiau – pasirodo, „pastaraisiais amžiais bet kokie bandymai suvienyti Europą be Rusijos baigdavosi tragedijomis, kurias nutraukdavo tik lemtingas Rusijos vaidmuo“.

Koks svarbus Kremliui galios statusas, liudija ir straipsnyje naudojama vienos prancūzės citata, kad „Rusijos imperija buvo galingiausia visų laikų imperija visais parametrais – dydžiu, pajėgumu kontroliuoti teritoriją bei tvarumu laike.“

Nesiginčijant dėl to, kokia buvo Rusijos imperija XIX a., matyti, jog Rusijos užsienio politikos vairininkas skuba prie, atrodytų, natūralios išvados: nesvarbu, kaip mes elgtumėmės ir ką be darytume, be mūsų – nei žingsnio. Todėl dabar pat leiskite mus prie „didžiųjų berniukų stalo“ pagal „senąją gerąją“ H. Kissingerio liniją.

Ką reiškia Lietuvai ir Vakarams tokia Rusijos užsienio politikos perspektyva?

Istorija – politikos tęsinys

Iš esmės S. Lavrovo straipsnis patvirtina, jog Kremlius ir toliau šventai vadovaujasi garsiuoju buvusio Rusijos Federacijos prezidento administracijos patarėjo Glebo Pavlovskio teiginiu: „istorijos politika yra vienintelė politikos forma“.

Straipsnis stipriai paveiktas geografinio determinizmo. Tai rusiškoji Lebensraum versija, kuri tokioms šalims kaip Ukraina numato ne savarankiškos valstybės, o Didžiosios Rusijos aruodo vaidmenį. Ministras deda lygybės ženklą tarp Kijevo Rusijos ir Maskvos. O visa, kas šiandien su šiuo ženklu nedera, turi būti pašalinta – iš ir istorinės atminties, ir iš politinio žemėlapio.

Istorijos politikos požiūriu, ne ką geresnė perspektyva žadama Lietuvai. Tokios valstybės kaip subjekto, jei remsimės S. Lavrovu, apskritai nebuvo. Pavyzdžiui, autorius pamini, kad 2012 metais rusai minėjo Maskvos išlaisvinimo „iš lenkiškųjų grobikų“ 400-metį. Ir nieko keisto, jog net neužsimena, kad tai buvo jungtinė Lietuvos-Lenkijos kariuomenė: juk įvardinti Lietuvą reikštų pripažinti jai istorinės valstybės statusą.

Kitos artimiausios Rusijos kaimynės vakaruose S. Lavrovo taip pat minimos tik menkinančioje šviesoje. Teigiama, kad mažosios Europos valstybės, kurios anksčiau buvo Varšuvos pakto narės, o dabar prisijungė prie ES ir NATO, niekada nebuvę okupuotos. Mat jų XX a. istorija – tai ne okupacijos ir išsilaisvinimo istorija, o tik politinės lyderystės kaitos istorija: iš pradžių esą „lyderiavusi“ Sovietų Sąjunga, dabar – Vašingtonas ir Briuselis.

Straipsnyje neabejojama, kad Sovietų Sąjungos „lyderystė“ Vidurio-Rytų Europos regione visiems būtų parankesnė. O bandymai sulyginti sovietinį režimą su nacizmu atmetami – kaip ir kaltinimai Rusijai dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios. Tuo pačiu pabrėžiamas „neginčijamas Sovietų Sąjungos vaidmuo įtvirtinant tarptautiniuose santykiuose nepriklausomo valstybių vystymosi principą ir teisę savarankiškai spręsti savo ateitį“.

Ką čia ir bepasakysi: Baltijos valstybių okupacija, Praha, Budapeštas, Lenkijos karinė padėtis, jau nekalbant apie Angolą, Afganistaną ir kitus karštuosius Šaltojo karo taškus – visų šių dalykų Rusijos istorinėje atmintyje kaip nebūta.

Straipsnio autoriaus tvirtinimu, vienintelis tikras XX a. Sovietų Sąjungos blogis buvo jos griūtis, kurią lėmė, cituoju, „liaudies valia permainoms, padauginta iš nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių“. Velnias koją nusilaužtų po tokia filosofija. Tačiau šios filosofijos politinė potekstė yra aiški. S. Lavrovo straipsnis yra įspėjimas, kad Rusija sieks nepaleisti ir susigrąžinti savo „istorines“ galios pozicijas. Norite kalbėti apie vertybes? Jas mums atstoja mūsų istorinė didybė…

Valstybė, kuri kritiškai negali pažvelgti į savo istoriją, yra „budinti“ ir labai reali grėsmė Lietuvai ir visai Europai. Todėl būtų didelė klaida pasikliauti dažnai pasikartojančiais Kremliaus politikų išvedžiojimais apie taikią ir „vieningą ekonominę-visuomeninę erdvę nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno“ arba „sujungiančią Eurazijos ekonominę sąjungą, kuri sujungs Europą su Azija“. Juk tokia daugiapolio pasaulio vizija, jei remsimės straipsnio teiginiais, gali ir vėl, kaip XX a., pareikalauti „lyderystės pokyčių“ Rytų ir Vidurio Europoje.

Kad pašalintume tokių bandymų tikimybę, privalome siekti, kad dabartinis Kremliaus režimas ir toliau išliktų besivienijančios euroatlantinės civilizacijos nuošalėje – bent jau tol, kol šioje valstybėje žodis demokratija neužims deramos vietos. Tai nėra Lietuvos rusofobijos išraiška, kaip prieš kelias dienas įvardino pats S. Lavrovas. Šiandieną tai – vienintelis būdas užtikrinti savo nacionalinį saugumą bei ilgainiui paskatinti pozityvias demokratines permainas Lietuvos kaimynystėje.

Kitos aktualijos

TS-LKD
2024.03.03

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą
Skaityti daugiau
TS-LKD
2024.01.25

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą
Skaityti daugiau
Daugiau aktualijų