2020.03.02

Trisdešimt metų. Kas toliau?

Trisdešimt metų. Kas toliau?

I.

Gerai pamenu, kai 1990 metų kovo 11 dieną stovėjau prie tuomet Aukščiausiąja Taryba vadinto pastato ir tarsi stebuklo laukiau stebuklingos ištarmės, skelbiančios, jog prasideda laisvės kelionė. Šiandien sunku išreikšti tai, kas įvyko tada, kaip neįmanoma žodžiais išsakyti meilės jausmo, kai širdis nebetelpa krūtinėje, ir pasaulis nušvinta naujomis spalvomis. Pamenu tik tai, kad nei aš, nei kiti susirinkusieji, manau, ir tie, kurie buvo prigludę prie radijo imtuvų, nebandė apskaičiuoti, ar sočiau, ištaigingiau gyvensime laisvėje, ar teks kęsti nepriteklius. Buvo akivaizdu, kad laisvė neišmatuojama kokiomis nors materialinėmis gėrybėmis, ji natūrali žmogaus, valstybės gyvenimo terpė, kurią buvome ilgai praradę.

Grįžome į namus. Grįžome į Pažadėtąją žemę. Taip, dar laukė sudėtingas darbas sutvarkyti tai, kas pridergta, kas sugriauta. Pagaliau reikėjo prisijaukinti atgautuosius namus. Svarbiausia – reikėjo išlaisvinti širdį ir pradėti atsakingai gyventi.

II.

Laisvė automatiškai nepadaro žmogaus nei gražiu, nei protingu, nei padoriu. Atgimimo laikotarpiu populiari buvo iliuzija, jog išsivaduosime iš imperijos gniaužtų, ir prasidės ne gyvenimas, bet rojus. Dabar vis intensyviau tiražuojama kita iliuzija, jog esą laisvė kalta dėl mūsų problemų.

Būtų puiku, jei sugebėtume priimti tikrovę be iliuzijų, su visais rožių žiedais ir spygliais. Tai mūsų žemė, mūsų valstybė – net jei ji šiandien dar ne tokia, apie kokią svajojame, – mūsų pareiga puošti ją savo darbais. Elkimės kaip laisvi žmonės, kurie stengiasi įkūnyti savo svajones, o ne kaip vergai, kurie tik vykdo instrukcijas ir keikia laisvę atėmusius pančius.

III.

Per tris laisvės dešimtmečius nuėjome labai svarbų ir spygliuotą kelią. Jei galima būtų buvę pradėti nuo „balto lapo“, būtų kur kas lengviau, tačiau valstybės laivą perkurti ir modernizuoti teko, neišlipant į krantą, eksperimentuojant ir, neišvengiamai, klystant. Anuomet net neįsivaizdavome, kiek toli esame nuo vakarietiškos gerovės valstybės, kantrybės turėjome nedaug, o psichologinių traumų – apsčiai.

Žmonėms, kurie dar ir šiandien kartoja, kad visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį tik klaidžiojome ir viskas tik suprastėjo, rekomenduoju perskaityti bent keliasdešimty puslapių Juozo Baltušio dienoraščių – net nesvarbu, kurį fragmentą pasirinksite. Mes pasiekėme nepaprastai daug ir šiandien Lietuvos valstybė yra tokia stabili ir klestinti, kokia nebuvo šimtmečiais, o gal ir niekada.

Gyvenime daug atspalvių, todėl natūralu, kad daugelis turime taip pat ir gražių atsiminimų iš sovietmečio. Aš pats jaučiu nostalgiją vaikystės nuotykiams bei klasiokų draugystei. Kartais atrodo, jog anuomet, kai nebuvo kur virtualybėje išsisklaidyti, buvo daugiau emocijų. Net jei ir taip, tai tikrai ne dėl to, kad sovietmetis buvo žmogiškesnis, veikiau – džiaugsmą kėlė viskas, kas liudijo, jog vis dar išliekame žmonėms, nepaisant nužmoginančios sistemos.

IV.

Ar galėjo privatizacija netapti „prichvatizacija“, Sąjūdžio šviesuomenė nesusiskaldyti, o liustracija apvalyti nuo sparčiai patriotais persikvalifikavusių totalitarinės sistemos tarnų? Teoriškai – taip. Tačiau čia panašu į kiekvieno žmogaus paauglystę – ar galima jos metu visai nepridaryti nesąmonių? Sunkiai, tačiau tos visos nesąmonės kartu yra ir labai svarbios pamokos ateičiai.

Nė vienai pokomunistinei valstybei nepavyko visiškai išvengti klaidų. Kita vertus, nepamirškime ir svarbių objektyvių aplinkybių – „prichvatizacijos“ procese ir naujoje kovoje dėl vietos „po saule“ veiksmingai kovojo tie, kurių rankose buvo sovietmečiu daugelio sukurtos gėrybės (komunistų partijos ar komjaunimo pinigai, šių organizacijų spauda, kolūkiai etc.) Istorija vis primena liūdną pamoką, kad per revoliucijas turtėja ir galią įgauna ne drąsiausi ir nuosekliausi, o tie, kurie žino, kada prisijungti, ir moka laviruoti.

V.

Kas toliau? Pirmiausia svarbu nustoti į savo valstybę žiūrėti, kaip į informacijos srautą TV ekrane. Irzlūs stebėtojai, žinovai, ką privalo daryti kiti, dar niekada nieko nepataisė.

Veikiau turime apie Lietuvą mąstyti, kaip apie sodą,  kuris mums yra kartu tiek dovana, tiek iššūkis ir atsakomybė. Privalome savęs klausti, ar viską padarėme, kad mūsų vaikai ir vaikaičiai gyventų gražesnėje, teisingesnėje, jaukesnėje Lietuvoje? Nieko baisaus, jei sode yra piktžolių, yra nudžiuvusių šakų, trūksta drėgmės. Visa tai ištaisoma. Dar vienas dalykas svarbus – sodo metafora leidžia geriau įsisąmoninti mūsų santykį su tikrove – yra labai daug dalykų, kur paprasčiausia reikia, jog netrukdytume. Išmintingas sodininkas daro viską, jog augalams suteiktų geriausias sąlygas, tačiau puikiai žino, kad gėlės, krūmai, medžiai auga patys ir be instrukcijų bei kontrolės.

VI.

Kalbant apie „piktžoles“, su kuriomis svarbu kovoti, nemaža dalis jų – mūsų galvose. Pavyzdžiui, ydingas atskirų profesijų, gyventojų grupių supriešinimas, pamirštant bendrojo gėrio perspektyvą. Ūkininkai ar mokytojai? Pensininkai ar jaunos šeimos? Miestiečiai ar kaimiečiai?

Privalome baigti mums primestą  „nulinės sumos žaidimą“: esą ūkininkas gali turtėti tik mokytojo ar gydytojo sąskaita, jog turime atimti iš vienų ir atiduoti kitiems. Politika savo esme yra kūryba, kurios tikslas – atrasti įvairovėje visiems palankų bendruomeniškumo pavidalą. Kaimo ir miesto supriešinimas yra skaudus sovietinis reliktas. Jo padarinys: miesto gyventojai buvo įtikinti, kad ūkininkai – tai išlaikytiniai, kurie reikalauja vis daugiau privilegijų. Savo ruožtu, kai žemės ūkyje savo taisykles pradėjo diktuoti įvairūs agrokoncernai, apmaudu tai, kad kūrybingi ir darbštūs ūkininkai nesureagavo ir dabar jiems tenka sudėtinga „reputacijos krizė“. Dabartinė valdžia, deja, sukompromitavo daug gražių dalykų.

VII.

Visų nedidelių valstybių, tokių kaip Lietuva, stiprybė yra ne išskirtiniai energetiniai resursai, bet protingi ir talentingi žmonės, kuriems atsiskleisti padeda subalansuota ir kūrybingumą ugdanti švietimo sistema. Puikiai suprantu, kad pavargome nuo nesibaigiančių eksperimentų švietimo srityje, tačiau gal pakaktų visą sistemą pastatyti nuo galvos ant kojų ir įsisąmoninti, kad pamatas yra ikimokyklinis ugdymas, kad ypatingas dėmesys turi būti skiriamas tam, jog mūsų vaikus mokytų tik patys gabiausi mokytojai ir kiekvienas vaikas, nesvarbu, ar jis gyvena Vilniuje, ar Kapliuose, ar Šešuoliuose, gautų tiek pat kokybišką išsilavinimą.

VIII.

Šiandien iš teisų turime tris Lietuvas. Pačių turtingiausių Lietuva yra labai nedidelė ir kitiems sunkiai apčiuopiama. „Grietinėlė“ labai mobili ir, deja, vis dar labai menkai (išskyrus kelis išskirtinius atvejus) prisideda prie savo Tėvynės stiprinimo. Vis gausesnė tampa „pašalpų Lietuva“. Tai savimi nesugebantys ir, deja, dažnai nenorintys pasirūpinti žmonės. Per trisdešimt metų praktiškai visos valdžios mėgo (ir mėgsta) dalinti pašalpas, nes tokiu būdu galėjo jaustis pranašesnės už „išlaikytinius“.

Tai, kad nemažoje dalyje Lietuvos regionų yra žmonių, kuriems gyventi iš pašalpų patogiau ir maloniau, nei ieškotis darbo, yra „vėžys“, kuris daro valstybę mažiau gyvybingą.  Nors visos valdžios deklaravo, jog nori stiprinti „vidutinę klasę“, bet realiai labiau rūpinosi ne „pašalpinių“ motyvavimu keistis, o įvairiais mokesčiais tiems, kurie vis dar gyvena iš savo darbo ir talentų, kol nenuleidžia rankų ir netampa „pašalpiniais“.

Jei mes kuriame autentišką gerovės valstybę, privalome aiškiai pasakyti, kad jos stuburas yra dirbantys žmonės, kurie teisėtai tikisi, kad pagaliau Lietuvoje paslaugų sistema pradės atitikti europietiškos gerovės standartus.

Gal kiek utopiškai skamba, tačiau, mano įsitikinimu, teisinga tik tokia sistema, kai platus gyvenančių iš savo darbo žmonių skaičius moka mokesčius pirmiausia tam, jog egzistuota kokybiška valstybės teikiamų paslaugų sistema, o turtingiausiųjų indėlis į biudžetą yra toks, jog leidžia mokėti pašalpas tiems, kurie pateko į krizinę situaciją, ir bando iš jos kapstytis.

IX.

Gyvename globalių išbandymų situacijoje, turime istoriškai daug įtampos keliančią Rytų kaimynę. Šioje situacijoje labai svarbu, jog mes patys nuosekliai puoselėtume savo kultūrinę tapatybę, ugdytume istorinę atmintį ir daug dėmesio skirtume bendruomeniškumo stiprinimui.

Turime sutarti dėl svarbiausių tikslų ir pamatinių pasirinkimų bei atsisakyti virusinio brukalo „taip liepė Europos sąjunga“. Nes mes ir esame ta Europos sąjunga, nes politika yra ne komandų vykdymas, bet kūryba ir tarnystė bendrajam gėriui, nes mes ir esame valstybė, kuri skirsto lėšas, kurios yra ne kas kita, kaip mūsų visų sunešti pinigai. Kai sakome: valstybė turėtų paremti tą ar aną, iš tiesų sakome, kad mes turime tam skirti pinigus, nes tai svarbu visai politinei bendruomenei.

X.

Viešpats mums padovanojo nuostabią Tėvynę. Jau minėjau, kad kiekviena dovana kartu yra išbandymas. Kiekviena karta turi savo kovą už laisvę. Kartais tenka kovoti ginklais, kartais – kūryba. Laisvė niekada neturi garantijų, tačiau ji suteikia gyvenimui spalvų ir gaivumo, kurio niekas kitas negali duoti.

Kitos aktualijos

2020.06.05

G. Landsbergis: „Valstiečiai kišasi į ikiteisminį tyrimą, kuriame patys gali tapti įtariamaisiais“

G. Landsbergis: „Valstiečiai kišasi į ikiteisminį tyrimą, kuriame patys gali tapti įtariamaisiais“
Skaityti daugiau
2020.06.05

ŽLUGO PLANAI PANAIKINTI VYRESNIO AMŽIAUS ŽMONIŲ DISKRIMINACIJĄ ĮSTAIGOSE

ŽLUGO PLANAI PANAIKINTI VYRESNIO AMŽIAUS ŽMONIŲ DISKRIMINACIJĄ ĮSTAIGOSE
Skaityti daugiau
Daugiau aktualijų

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti