Lietuvos užsienio politika – viena iš tų sričių, kurioje, nepaisant politikų kaitos, visuomet būdavo siekiama išlaikyti tęstinumą. Šią kadenciją taip pat buvo kuriama tokia regimybė. Verda „twitterinė“ diplomatija, sklidina susirūpinimais, užuojautomis, sveikinimais.

Tačiau pradėjus analizuoti valdančiųjų užsienio politikos darbus ir metodus, ryškėja vaizdas, jog Vyriausybė per kadenciją neįgyvendino nei vieno socialdemokratų duoto rinkiminio pažado, o Seimo valdančiųių užsienio politikos „žinovai“ apskritai vengia ir atsisako proaktyviai bendrauti su užsieniu.

Santykių perkrovimai

Didžiausias kadencijos pažadas, su kuriuo kairieji ėjo į rinkimus, buvo perkrauti santykius su visais kaimynais. Pasižiūrėkime, kas nuveikta.

Apie žadėtąjį santykių perkrovimą su Rusija šiandien jau ir kalbėti nereikia. Kitais metais po rinkimų, prasidėjus Krymo okupacijai, visi įsitikino, kad tai tebuvo su realybe nieko bendro neturinti antivalstybinė socialdemokratų propaganda. Populizmas, kurio ir toliau neatsižada tokie aukšti pareigūnai kaip socialdemokratų deleguotas eurokomisaras V. Andriukaitis, ES lygmeniu šiandien raginantis atšaukti sankcijas Rusijai.

Dar viena šalis, su kuria Lietuva „ne į tą pusę“ perkraudinėja santykius – Baltarusija. Nors Minskas, pažeisdamas visas geros kaimynystės, saugios energetikos bei aplinkosaugos normas, neatsisako branduolinės Astravo elektrinės šalia Lietuvos sienų ir iš esmės vykdo Rusijos geostrateginį projektą, nei mūsų užsienio reikalų ministras, nei kiti valdantieji nesiėmė realių veiksmų pagrindinei nacionalinio saugumo grėsmei sustabdyti. O svertų turėta. Kodėl Lietuva praeitų metų pabaigoje pritarė ir palaikė ES sankcijų atšaukimą „avansu“ Lukašenkos režimui, net neiškeldama sąlygų atsisakyti naujojo „Černobylio“?

Valdančiųjų adoruojamas eurokomisaras Vytenis Andriukaitis šiandien aktyviai advokatauja Astravo jėgainės statyboms. Eurokomisaras Lietuvos radijui komentuodamas Minsko požiūrį į jėgainės saugumą, pareiškė, kad „mes neturime duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad Baltarusijai šis klausimas nerūpi – vyksta bendradarbiavimas, į visas rekomendacijas Baltarusija atsižvelgia.“ Tai, ką kalba V. Andriukaitis, yra melas. Ir vienintelis politinis barjeras, kuris dabar skiria Lietuvą nuo atominio kracho Astrave, yra renkami Lietuvos gyventojų parašai dėl mūsų parengto įstatymo projekto, kuris uždraustų Astravo AE pagamintos elektros pardavimą Lietuvoje bei naudojimąsi Lietuvos elektros sistema.

Galiausiai Vyriausybė neatliko ir nė vieno realaus veiksmo, kad strateginiame lygmenyje išlaikytų santykius su Lenkija. Labai nerimtai atrodė niekieno neįgalioto užsienio reikalų ministro atsiprašymas Lenkijoje už Lietuvos Seimą (!). Vėlesnis valdančiųjų balsavimas Seime prieš rezoliucijos projekto, skirto Lietuvos ir Lenkijos strateginės partnerystės gilinimui, svarstymą (nepateikus jokių argumentų „prieš“), tik patvirtino valdančiųjų veidmainystę.

Parlamentinės diplomatijos krachas

Ekspertai liūdnai juokauja, jog vienintelės šalys, su kuriomis Lietuvai šią kadenciją gali pavykti „perkrauti“ santykius, yra pagrindiniai ligšioliniai Lietuvos saugumo partneriai, visų pirma JAV. Čia pagrindinio vaidmens ėmėsi Lietuvos Respublikos Seimas.

„Stiprią pradžią“ padarė Seimo pirmininko V. Gedvilo viešas pareiškimas, jog JAV yra per toli nuo Lietuvos, todėl reikia draugauti su Rusija. Po to sekė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos „pragmatinis“ sprendimas užmegzti diplomatinius santykius su diktatūrine Kuba. Toks gestas gal ir atitinka neprincipingumu pasižyminčią B. Obamos „reseto“ politinę liniją, tačiau stipriai kertasi su pačių didžiausių Lietuvos draugų ir interesų gynėjų JAV Senate ir Kongrese nuostatomis.

Tačiau dar didesnės žalos Lietuvos įvaizdžiui ir užsienio politikai turės naujausia skandalinga istorija: nepavykęs Seimo bandymas šiai vasarai suburti delegaciją vizitui į JAV.

Ne paslaptis, jog artėjant NATO Viršūnių susitikimui Varšuvoje, visos savo saugumu suinteresuotos valstybės mobilizuoja savo politinius, diplomatinius, lobistinius gebėjimus ir savo stipriausias delegacijas „apgyvendina“ Vašingtone, siekiant užsitikrinti pagrindinio saugumo partnerio paramą bei reikiamus politinius sprendimus. Panašu, kad tokie užmojai stipriai viršija mūsų Seimo valdančiųjų gebėjimus.

Nors Lietuvos ambasada jau buvo parengusi kokybišką ir intensyvią vizito JAV darbotvarkę, visi valdančiųjų atstovai Seime, kurie bent šiek tiek domisi Lietuvos užsienio politika, be jokių rimtesnių priežasčių paskutinę akimirką patys atsisakė dalyvauti komandiruotėje, o tada nusprendė, verčiau tegul niekur nevyksta ir opozicija. Vietoje to, Seimo valdyba patvirtino Seimo pirmininkės pirmojo pavaduotojo vizitą į Uzbekistaną, matyt, tartis su I. Karimovu apie būsimus NATO Varšuvos Viršūnių susitikimo rezultatus…

Tai anaiptol ne vienintelis atvejis, kuomet valdantieji demonstruoja visišką nesupratimą, kas yra parlamentinė diplomatija. Panašus braižas atsispindi ir ankstesniame skandalingame Seimo Valdybos sprendime dėl Seimo delegacijos vykimo į karštus pabėgėlių krizės taškus Europos Sąjungos valstybėse. Mano iniciatyva Užsienio reikalų komitetas pasiūlė sudaryti jungtinę Seimo delegaciją, kuri vyktų į pabėgėlių krizės krečiamas ES valstybes susipažinti su čia vykstančiais politiniais-teisiniais procesais bei tiesiogiai pamatyti, kaip sprendžiama pabėgėlių krizė. Pasiūlymas buvo atmestas, vietoje jo patvirtinant labiau „prioritetines“ Seimo narių keliones, įskaitant ir parlamentarų išvyką į tarpparlamentines krepšinio varžybas Baltijos taurei laimėti.

Guodžia tai, kad Lietuva kol kas bent jau neišvaro užsienio delegacijų, kuomet į Seimą patys atvyksta aukšti NATO pareigūnai, kariškiai, studijų centrų atstovai. Tačiau stambesnės politinės delegacijos, kad ir iš to paties JAV Kongreso, į Lietuvą jau nevažiuoja, ir tai visiškai normalu: patys nesugebėdami suburti delegacijų vizitams pas svarbiausius partnerius JAV, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, akivaizdžiai parodome, kad parlamentinė diplomatija Lietuvai nereikalinga.

Valdančiųjų nenoras vykti į svarbiausias Vakarų valstybių sostines žaloja ir Rytų politiką, kuria Lietuva yra įpratusi didžiuotis. Nėra nieko didvyriško atvažiuoti į Ukrainą arba Moldovą, susikabinti rankomis su vietos politikais ir sakyti, kad esame ištikimiausi Jūsų užtarėjai ir gelbėtojai. Tikra ir veiksminga pagalba prasideda ta, kai sugebi šių šalių interesui advokatauti Vakaruose, kai sugebi būti tikru tarpininku, aktyviai dirbančiu visais politiniais ir diplomatiniais frontais. To šiandien nėra mūsų parlamentinėje politikoje.

Politikos pabaiga?

Pagrindinė šios kadencijos užsienio politikos yda yra tai, kad joje nebelieka politikos – viskas laikosi ant diplomatų pečių. Jie vienui vieni atlieka savo funkcijas, kurių vertinimas taip pat miglotas ir neadekvatus. Ne atsitiktinai atsisakyta praeitą kadenciją įvestos su darbų rezultatais susietos diplomatų vertinimo sistemos: vietoje jos grąžinti „sovietinės lygiavos“ bei „myliu-nemyliu“ principai, pagal kuriuos ambasadoriais tampama ne už nuopelnus, o dėl garbingo amžiaus…

Svarbiausia tai, kad diplomatinės tarnybos veikloje nebelieka aiškios politinės krypties. Nes Lietuvos Vyriausybė nenutuokia, neklausia ir net nenori žinoti, kur Lietuvą neša tarptautinės politikos verpetai, pavyzdžiui pabėgėlių krizė. Premjeras, užuot prisidėjęs prie nacionalinių interesų tarptautinėje politikos artikuliavimo ir gynimo, mieliau ėmėsi reporterio ar vertėjo iš Briuselio vaidmens, tik perduodamas, kokie sprendimai priimti ir ką privalės įgyvendinti Lietuva. Taip kuriamas fatalizmo ir visuomenės atskirties nuo politinio proceso jausmas – nuojauta, kad tikros užsienio politikos laikai jau kaip ir pasibaigė: nuo šiol užteksią „laikytis procedūrų“.

Ar tikrai tik tokia turi būti Lietuvos užsienio politikos ambicija? Tai būtų didelė klaida. Sekančią kadenciją būtina į diplomatijos darbotvarkę grąžinti aiškiais nacionaliniais prioritetais paremtą dvišalę ir regioninę diplomatiją, o į užsienio politiką – tikrą politiką, kurios pamatas – idėjos ir vertybės.