Jau kurį laiką žiniasklaidoje vis įsižiebia vaiko teisių ir vaikų globos sistemos deinstitucionalizacijos tema. Užbėgdamas etatinių kritikų komentarams už akių primenu, kad nesu prieš globos sistemos pertvarką. Būnant ministru ir pačiam teko reformą pastūmėti. Tačiau deinstitucionalizaciją visada supratau kaip siekį, kad vaikų namuose ar pas globėjus vaikų būtų kuo mažiau. Pirmiausiai tai reiškia darymą visko, kad vaikai ten neatsirastų, o ten patekę – būtų kuo greičiau įvaikinami.

Tikėjau ir tikiu, kad reforma turi būti daroma ramiai, susitarus ir be politikų savireklamos. Kas jau kas, bet vaikai ir jų likimai negali būti politinių „šou“ kampanijų objektais. Negali jie būti ir eksperimentine medžiaga, kai bandoma per neįtikėtinai trumpą laiką įvykdyti reformą, kurios dar nepradėjus akivaizdu, kad taip greitai ir paprastai nepasidarys.  

Šią kadenciją prasidėjo jau ne vienas vajus, kai ketinta per mėnesį ar du pertvarkyti visą sistemą. Beveik visais atvejais buvo aišku, kad tai fiziškai neįmanoma, bet daug „energingų“ politikų ir politikių tikino kitaip. Vieno iš tokių vajų dėka Socialinių reikalų ir darbo komitetui teko praktiškai iš esmės perrašyti „energingų“ autorių pateiktą Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo versiją. Nors ir 90 proc. perrašytas (gauta apie 700 pataisų į pusšimtį įstatymo straipsnių), įstatymas netapo tobulas – per greitą darbą įstatymų leidyboje tobulybės neatsiranda. Tačiau perrašius įstatymą jis bent neturėtų veikti kaip vaikų atiminėjimo iš tėvų įstatymas, kur baudžiamoji atsakomybė buvo numatyta netgi kaimynams, neteikiantiems gandais pagrįstų skundų!

Niekam iš didžiųjų reformatorių neužkliuvo, kad toks įstatymas būtų sudaręs pato situaciją. Vienu metu veiktų dvi prieštaringos sistemos: vaikų globos sistemos deinstitucionalizavimo (kuria siekiama, kad neliktų vaikų namuose gyvenančių vaikų) ir intensyvaus vaikų atiminėjimo iš šeimų, net ir tais atvejais, kai negresia pavojus jų sveikatai ar gyvybei. Kaip turėtume ištuštinti vaikų globos įstaigas, tuo pačiu metu jas be perstojo pildydami naujais gyventojais? Nežino turbūt niekas. Nebent yra norinčių pradėti laikino vaikų globojimo biznelį…

Blogiausia, kad šios reformos daromos triukšmingai ir nejautriai. Nesibodima per visus kanalus trimituoti, kad globos namuose gyvenantys vaikai yra kažkokie kitokie ir iš gyvenimo gali nieko doro nesitikėti, nes yra globojami tokiose negerose įstaigose. Tai buvo daroma visiškai nesirūpinant, kaip tie vaikai turėtų jaustis. Kur dingo suaugusių žmonių atsakomybė? Ar savo šeimose sprendimų, kuriems jautrūs mūsų vaikai, ieškotume su tokiais pačiais fejerverkais? Pirmiausiai neaptartume, ką ir kodėl darysime, ir tik po to nebandytume solidariai, su meile savo sprendimų paaiškinti vaikams? Ar tikrai vietoje to garsiausiai rietumėmės tarpusavyje, nevengdami epitetų vieni apie kitus, o gal – ir apie vaikus, nesijaudindami, kaip jie jaučiasi tai girdėdami? Neduok Dieve tokių tėvų ar globėjų vaikams.

Panašiai stokojant atsakomybės išrastas ir laikinųjų globėjų institutas. Jis gal ir buvo reikalingas, tačiau turėjo rastis politikams suprantant, kad tai ilgas procesas, globėjai taip paprastai iš dangaus nenukris, nes tai turi būti paruošti, vaikus mylintys žmonės, kurių pagrindinis tikslas nebūtų pasipelnymas nelaimės sąskaita. Šiandien realybė jau parodė, kad ši sistema kuriasi lėtai. Mechanizmas vis dar nėra visiškai sustyguotas, nors praėjo jau ne mėnesis ar du, bet beveik pusantrų metų. Laikinų globėjų trūksta, vaikų namai neišnyko, jie perpildyti. Jie ir negali taip greitai išnykti – tam vien gerų norų neužtenka. Ir, deja, dirbtinis vaikų perkėlimas iš didelio pastato į mažesnį nėra deinstitucionalizacija.

Pasiklausius didelės dalies reformatorių susidaro įspūdis, kad vaikas gali būti globojamas kaip kačiukas ar kitas gyvūnėlis. Atiduodamas pagloboti tai vienam, tai kitam, užmirštant, kad kalbama apie žmogų. Jam yra didžiulė žala eiti iš rankų į rankas ir taip dar labiau pasijausti niekam iki galo nereikalingu.

Kažkur procese buvo pamiršta jo esmė. Vaikų globoje turėtų dalyvauti ne pastatai, o žmonės. Jeigu būtų taip paprasta išspręsti klausimą perkeliant vaiką iš vieno namo į kitą, Lietuvoje jau seniausiai nebūtų nei vieno atstumo vaiko. Bet juk visiems aišku, kad reikalingi ne pastatai, bet žmonės. Žmonės, kurie būtų paruošti ir valstybės normaliai apmokami, norėtų padėti vaikams, būtų jautrūs, į tai „sudėtų širdį“. Jų ir turime kruopščiai ieškoti. Ir, žinoma, geriausia deinstitucionalizacija įvyktų, jeigu visos šeimos jaustų pareigą, kad jų giminėje nebūtų vienišų vaikų. Toks solidarus rūpestis būtų apskritai patvariausias kelias.