Molotovo-Ribentropo pakto minėjimo dienos išvakarėse, Baltijos kelio, o šiemet Laisvės kelio išvakarėse, prie Petro Cvirkos paminklo įvyko nuo komunizmo nukentėjusiųjų kūrybos skaitymai. Renginio organizatoriai, Jaunųjų Konservatorių Lyga, atkreipė dėmesį į tai, jog nuo P. Cvirkos ir sovietų valdžios, kurią šis rašytojas padėjo įtvirtinti, nukentėjo nemažai Lietuvos kūrėjų. Literatūros skaitymuose prie P. Cvirkos paminklo dalyvavo Seimo nariai Arvydas Anušauskas, Paulė Kuzmickienė, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė Kamilė Šeraitė.

„Totalitarinį sovietų režimą Ignas Šeinius palygino  su raudonuoju tvanu, galime sakyti, kad šio potvynio bangos nuslūgo, esame laisvi, turime žodžio laisvę, todėl galime diskutuoti, kas yra stalinizmas, kokios yra pasekmės Lietuvos okupacijos, kaip prie to prisidėjo P. Cvirka. Turime kelti klausimą, kaip turime interpretuoti P. Cvirką. Jis buvo koloborantas, „išrinktas“ į Liaudies Seimą, veikė kaip įrankis Sovietų rašytojų sąjungoje, parvežė „Stalino saulę“. Kita nuomonė – kultūrininkas turi būti vertinamas pagal indėlį kultūrai. Tačiau jo nuopelnai čia dvejotini. Cvirkos indėlis buvo ne tik teigiamas, turint mintyje jo kūrybą. Cvirka prisidėjo prie Stalino valdžios įsitvirtinimo Lietuvoje. Žinome, kad šis režimas ypatingai paveikė inteligentiją, kūrėjus, rašytojus, menininkus, juos naikino. Ištisa karta buvo prarasta per sovietmetį dėka tokių kaip Cvirka, norinčių statyti komunizmą Lietuvoje. P. Cvirka šalino kūrėjus, būdamas rašytojų sąjungos pirmininku“, – sakė Jaunųjų konservatorių lygos atstovas Jarl Branting. 

Molotovo-Ribentropo pakto minėjimo dienos išvakarėse susirinkta simbolinėje vietoje – prie rašytojo P. Cvirkos paminklo, kadangi būtent 1939 m. Molotovo-Ribentropo paktas nulėmė Lietuvos likimą ir sovietinę okupaciją, kuri truko iki beveik XX a. pabaigos.

Net ir praėjus 30 metų nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kai kurie visuomenės veikėjai siekia paneigti tikrąją istorinę praeitį ir verčia pamiršti tikruosius mūsų valstybės herojus. Matant įvykius ir kaimyninėje Baltarusijoje, kaip niekad svarbu atsigręžti į praeitį ir prisiminti, kodėl esame laisvi.

Diktatūriniai režimai niekina ir žlugdo ne tik žmonių teisių svarbą, teisinės valstybės sąvoką, bet ir menkina kultūrinį gyvenimą, cenzūra apima visus viešojo gyvenimo aspektus. Tą, kaip lietuviai, jau patyrėme dėl Sovietų Sąjungos kaltės. Todėl prisimindami iškilius XX amžiaus lietuvių rašytojus ir jų kūrybą, perskaitydami ištraukas iš jų kūrinių, renginio organizatoriai siekė pabrėžti, kad jokia cenzūra negali paneigti šių asmenų svarbos.

Renginio metu buvo skaitomi Pranutės Aukštikalnytės-Jokimaitienės, Antano Miškinio, Broniaus Krivicko, Leono Švedo eilėraščiai. Šie keturi autoriai puikiai apibendrina su sovietine sistema taikstytis nenorėjusių menininkų likimus Lietuvai praradus nepriklausomybę. Poetės ir tautosakos tyrinėtojos Pranutės Aukštikalnytės-Jokimaitienės šeimos namas buvo nacionalizuotas, jos tėvas – suimtas. Sovietų valdžia dėl ideologinių motyvų ją taip pat atleido iš mokytojos pareigų, kūrėja negalėjo laisvai skelbti savo tekstų, tačiau savo meilę Lietuvai išsaugojo širdyje.

Sudėtingo likimo poetas, vertėjas, prozininkas, publicistas, modernaus neoromantizmo atstovas, rezistentas Antanas Miškinis buvo ištremtas į Mordoviją, vėliau kalėjo Olžeraso, Omsko lageriuose.

Bronius Krivickas, rašytojas, literatūros kritikas, vertėjas, ginklu kovojo prieš sovietų valdžią bet 1952 metais žuvo.

Dvikalbis Lietuvos ir Lenkijos poetas bei prozininkas Leonas Švedas, supratęs, kad negalės prisitaikyti prie sovietinio režimo, buvo priverstas palikti Tėvynę ir išvykti į Lenkiją.

„2014 metais Rusijos agresija ir karas Ukrainoje pažadino diskusijas apie Žaliojo tilto skulptūras ir sprendimus. 2015 metais jos buvo nuimtos nuo tilto. Gali būti, kad Rusijos agresijos, nedemokratiško veikimo fone galime geriau įsivertinti propagandinio meno reikšmę laisvame Vilniuje. Gal dramatiški, tačiau viltingi įvykiai Baltarusijoje bus postūmis išspręsti Cvirkos paminklo, dedikuoto politiniam veikėjui, sovietinės sistemos sraigteliui ir propaguotojui, klausimą“, – kalbėjo Seimo narė Paulė Kuzmickienė.

„Šiandien stovėti čia buvo dviprasmiškas jausmas. Viena vertus, esu dėkinga jaunųjų konservatorių lygai už šią iniciatyvą, kita vertus norėčiau, kad tokių iniciatyvų, siekiančių atkreipti dėmesį į tebestovinčius okupantų paliktus paminklus, nebereikėtų, ir kad pagaliau sugebėtume atsisveikinti su totalitarinės ideologijos pėdsakais mūsų viešosiose erdvėse. Man sunku suvokti, kodėl mums taip nelengva pasakyti, kad totalitarinės ideologijos pėdsakams viešosiose erdvėse ne vieta, ir kodėl taip nelengva su jomis atsisveikinti visiems laikams, ir nebeleisti kultūriniams ir istorinės atminties karams skaldyti mūsų visuomenės. Kodėl mes turime eiti ne P. Cvirkos paminklos dekonstrukcijos, ne kūrybinių dirbtuvių, o būtent demontavimo keliu puikiai atsispindi Leono Švedo kūrinyje, kurį man šiandien teko skaityti”, – teigė Vilniaus miesto Tarybos narė Kamilė Šeraitė.

„Gaila, kad vis dar tenka organizuoti tokius renginius Vilniuje. Gaila, kad reikia vis dar svarstyti akivaizdų sprendimą. P. Cvirkos paminklas turi būti nukeltas, o rašytojai, kurie nukentėjo nuo šio veikėjo ar komunistinio režimo – dažniau prisiminti”, – kalbėjo Jaunųjų konservatorių lygos pirmininkė Kotryna Briedytė. 

Literatūros skaitymų metu buvo iškeltas klausimas dėl P. Cvirkos paminklo ateities, buvo raginama jį nukelti. Renginio metu kova prieš sovietinę okupaciją buvo lyginama su dabartiniais įvykiais Baltarusijoje. Šis renginys buvo organizuojamas be jokios finansinės paramos iš Lietuvos kultūros tarybos ir kitų organizacijų, savanoriškai.