2016-05-30
Atkurti tikėjimą Lietuva
Po visų gegužės įvykių norisi klausti, ar Lietuva, kaip demokratija, jau pasiekė dugną? Ar įmanoma žemiau nukristi? Prarasti dar daugiau pasitikėjimo, nuvilti daugiau žmonių? Kaip Lietuvos politikams tai „pavyksta“? Ar dar apskritai galima išbristi iš korupcijos ir valstybės grobstymo?

Po visų gegužės įvykių norisi klausti, ar Lietuva, kaip demokratija, jau pasiekė dugną? Ar įmanoma žemiau nukristi? Prarasti dar daugiau pasitikėjimo, nuvilti daugiau žmonių? Kaip Lietuvos politikams tai „pavyksta“? Ar dar apskritai galima išbristi iš korupcijos ir valstybės grobstymo?

Valstybės ir visuomenės negalias tapę įprasta dangstyti sovietmečio patirtimi. Sovietmetis iš tiesų daug ką lemia. Tai ypač akivaizdu korupcijos srityje. Pusę amžiaus mes ir mūsų tėvai gyvenome santvarkoje, kurioje vogti iš valstybės buvo normalu ir net savaip gerbtina. Valstybė nei buvo sava, nei kas nors tikėjo jos rūpesčiu žmogumi. Tarptautiniai tyrimai seniai patvirtina to pasekmes – korupcijos mastai posovietinėse šalyse yra nepalyginamai didesni nei šios patirties neturėjusioje Europoje. Būtent šia, skaidrumo ir santykio su savo valstybe, prasme esame labiausiai įstrigę Rytuose ir turime pareigą eiti į Vakarus.

Tačiau istorija gali tik iš dalies paaiškinti, bet jokiu būdu ne pateisinti Lietuvos korupcijos mastus. Vienos šalys stojasi ir apsivalo nuo šio purvo greičiau nei kitos. Tad kodėl mes ne tik užstrigome, bet ir smunkame žemyn taip, jog visuomenė nebetiki jokiomis partijomis ir sąžininga politika apskritai?

Prieš dvejus metus Prezidentė kvietė tikėti Lietuva. Tai buvo teisingas, įkvepiantis kvietimas. Tikėjimo Lietuva reikėjo ir reikia ne tik Prezidento rinkimams, bet visų pirma pačiai Lietuvai. Žinoma, jis turi būti tikras ir pagrįstas, ne iliuzinis. Sunku jį sukurti.

Tačiau visus tuos dvejus metus mes tik tolome nuo šio tikslo. Piliečių nusivylimą vėl ir vėl didino nauji valdančiųjų partijų korupcijos skandalai. Švogerizmas, privilegijos, kyšiai ir partiečių įdarbinimas pagal sąrašus. Visa tai nuosekliai bukino visuomenę, didino atotrūkį ir nusivylimą. Tačiau šis nusivylimas dar buvo palyginti ribotas, nukreiptas tik į konkrečias partijas, o ne į visą valstybę ir politinę sistemą.

Pastarųjų savaičių įvykiai nubloškė piliečių, ypač jaunimo tikėjimą mūsų visų valstybe į dugną. Iki šiol, tikriausiai, šimtai tūkstančių žmonių brėžė aiškią skirtį tarp kriminalinės koalicijos ir skaidrios dešiniosios alternatyvos. Galima neabejoti, kad didelei visuomenės daliai ši skirtis išsitrynė.

Tai pralaimėjimas ne liberalų partijai ir ne valstybės biudžetui. Korupcijos ekonominiai padariniai baisūs. Naujausiais Tarptautinio valiutos fondo skaičiavimais, visame pasaulyje per metus vien dėl kyšių prarandama 1,5-2 trilijonai (!) dolerių. Tai vien dėl kyšių. O kur dar visos kitos korupcijos formos, netiesioginės pasekmės? Štai neefektyvūs, favoritams laimėti užleidžiami viešieji pirkimai vien Lietuvoje kasmet kainuoja milijardą biudžeto lėšų. Jie galėtų virsti 100 papildomų eurų kiekvienam šalies pensininkui kiekvieną mėnesį.

Ir vis dėlto visi šie skaičiai yra niekis, palyginti su moralinėmis politinės korupcijos pasekmėmis. Po įtarimų liberalų lyderiui pralaimėjo ne tik visa politinė dešinė, bet ir visa partinė sistema, net visa politinė santvarka. Pažeistas vienas brangiausių dalykų – tikėjimas demokratija ir valstybe. Ne todėl, jog E. Masiulis būtų koks valstybingumo simbolis. Tiesiog todėl, jog būtent jo partija buvo viena tų, kuriose daug jaunų žmonių matė pokyčių viltį.

Neįmanoma pervertinti situacijos grėsmingumo. Kuo mažiau piliečių tiki savo valstybe, tuo didesnė grėsmė kyla pačios valstybės saugumui. Kas norės ją ginti? Ar būsime atsparūs priešiškų valstybių įtakoms? Negalime susitaikyti su tokia rizika. Turime atkurti tikėjimą valstybe.

Tad ką daryti, kad pakiltume iš šio dugno? Natūraliai kyla pagunda atsigręžti į naujus gelbėtojus. Tai daryta daug kartų, visus kartus nudegta, bet niekada nepasimokoma. Ši pagunda stipri tada, kai niekas iš tradicinių partijų nesugeba pasiūlyti įtikinamos išeities ir įrodyti nuoširdaus noro keistis. Esu įsitikinusi, kad šioje situacijoje tai neišvengiamai mūsų partijai tenkanti atsakomybė. Niekas nėra be dėmės, tačiau dabartinėje partinėje sistemoje esame tie, kurie turi moralinę teisę ir politinę pareigą pasiūlyti priemonių planą skaidresnei politinei santvarkai užtikrinti ir piliečių tikėjimui valstybe atkurti.

Permainos šia kryptimi privalo remtis trimis pagrindinėmis priemonėmis. Pirma – viešumas. Partijų ir atskirų politikų finansai, sudarytos sutartys, privatūs interesai, įvairūs susitikimai turi būti ne tik deklaruojami, bet ir lengvai prieinamoje vietoje matomi visuomenei. Valstybė turi skaidriai skatinti tiriamąją žurnalistiką ir išnaikinti pagundas manipuliuoti žiniasklaida perkant iš jos viešinimo paslaugas.

Antra – efektyvi skaidrumo kontrolė. Šiandien per daug korupcinių pažeidimų lieka be pasekmių, nes paprasčiausiai nėra, kas privalėtų ir sugebėtų už juos efektyviai bausti. Kontrolės institucijos turi būti visiškai depolitizuotos, įstatymo įgalintos atlikti tyrimus, taikyti sankcijas, o svarbiausia – deramai finansuojamos. Korupcijos kontrolės institucijoms privalo būti skirtas mažiausiai dvigubai didesnis finansavimas.

Galiausiai trečia – visuomenės nepakantumas. Joks viešumas ir kontrolė neužtikrins esminių pokyčių, jei visuomenė bus pakanti nusikaltimams ir juos toleruos. Lietuvai reikia nulinės tolerancijos korupcijai. Tačiau tai pasiekti galima tik ilgu ir sunkiu šviečiamuoju darbu, gydant posovietinės visuomenės negalias. Todėl ilgalaikiu valstybės prioritetu jau šiandien ir ypač šiandien privalo tapti antikorupcinis švietimas. Tai labiausiai apleista, apgailėtinus centus gaunanti, tačiau daugiausiai dėmesio nusipelniusi sritis teisingos ir skaidrios valstybės kūryboje.

Vadovaujantis šiais principais galima nuosekliai suformuluoti paketą ne revoliucinių ir stebuklingų, o realių ir kartu su kitais norimą naudą duoti galinčių siūlymų:

– įstatymu įtvirtinti, kad Vyriausioji rinkimų komisija teiktų kasmetinę ataskaitą Seimui, kurios sudėtine dalimi būtų Lietuvos valstybės įmonių veiklos ataskaitos pavyzdžiu parengta politinių partijų ir politinių kampanijų dalyvių veiklos priežiūros ataskaita;

– nustatyti aiškius, suprantamus ir vieningus reikalavimus viešai skelbiamoms politinių partijų ir kitų politinių kampanijų dalyvių metinėms veiklos ir finansinėms ataskaitoms, įskaitant prievolę viešai skelbti visas jų sudarytas sutartis ir apmokėjimus už suteiktas paslaugas, kad visuomenė galėtų susipažinti su jų disponuojamų lėšų panaudojimu;

– sukurti efektyvų partijų finansavimo ir išlaidų priežiūros mechanizmą, pavedant rinkimų ir ne rinkimų laikotarpiais atlikti šias funkcijas Specialiųjų tyrimų tarnybai, tam tikslui joje įsteigiant Partijų finansų/veiklos audito skyrių;

– skirti adekvatų, mažiausiai du kartus didesnį nei dabar, finansavimą kovos su korupcija ir partijų finansinės drausmės priežiūros institucijoms sudarant sąlygas atlikti esamoms ir naujai patvirtintoms funkcijoms atlikti; – Įsteigti politiškai nepriklausomą ir Generalinei prokuratūrai tiesiogiai nepavaldžią ypatingojo prokuroro agentūrą, kuriai būtų pavedamas politinės korupcijos bylų tyrimas;

– įstatymu numatyti, jog gavusi skundą dėl politinės kampanijos dalyvio padaryto grubaus finansinio pažeidimo ar rinkimų rezultatų klastojimo (balsų pirkimo), Vyriausioji rinkimų komisija per 6 dienas priima sprendimą dėl tokio asmens teisės dalyvauti rinkimuose;

– užtikrinti, kad kaltais dėl rinkimų rezultatų klastojimo teismo pripažinti politinės kampanijos dalyviai dešimčiai metų prarastų galimybę kandidatuoti rinkimuose;

– įstatymu numatyti, jog visi renkamas pareigas einantys ir vykdomosios valdžios institucijoms vadovaujantys politikai privalo deklaruoti visus kontaktus ir pokalbius, kurie atitinka Lobistinės veiklos įstatyme pateiktą lobistinės veiklos apibrėžimą;

– įstatymu numatyti, kad ikiteisminio tyrimo, kuriame kaltinamuoju ar įtariamuoju yra politinio pasitikėjimo pareigūnas arba politinės kampanijos dalyvis, medžiaga yra viešai paskelbiama, bylą perdavus į teismą ar tyrimą nutraukus;

– sukurti specialų fondą tiriamosios žurnalistikos skatinimui ir užtikrinti depolitizuotą jo lėšų skirstymo mechanizmą; – Užtikrinti žiniasklaidos nepriklausomumą nuo politinių ir oligarchinių įtakų centralizuojant valstybės ir savivaldybių bei jų valdomų įmonių ir įstaigų viešinimo paslaugų pirkimus;

– įpareigoti Valstybės ir savivaldybių institucijas bei jų valdomas įmones ir įstaigas viešai skelbti ketvirčio ataskaitas apie viešinimui ir informacijos sklaidai (įskaitant ir socialinius tinklus) panaudotas lėšas ir sudarytas sutartis;

– iškelti visuomenės nepakantumo korupcijai ugdymą, pirmiausia valstybinio švietimo priemonėmis, vienu iš ilgalaikių valstybės švietimo politikos prioritetu ir skirti tam tikslui reikalingą finansavimą.

Tik padarę šiuos darbus, turėsime viltį atkurti tikėjimą Lietuva. Tik mes galime tuos darbus pradėti. Valingas politinės sistemos apsivalymas turėtų prasidėti TS-LKD iniciatyva.

Kitos aktualijos