Rinkimai baigėsi, tačiau emocijos, su kuriomis visos į Seimą patekusios partijos ruošiasi naujai kadencijai, neslūgsta. Tam pagrindo suteikė kiek netikėtas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos iškilimas, ypač antrajame rinkimų ture.

Valstiečiai pasiekė pergalę nepaisant to, jog daugelio išrinktųjų sąrašo narių rinkėjai nėra matę akyse ir visiškai nepažįsta; nemaža dalis šios partijos politinių nuostatų kitiems politinio proceso dalyviams nėra pažįstamos.

Tai, kad visuomenė nusprendė rizikuoti ir pasirinkti „užverstas kortas“, rodo pavojingą žmonių nusivylimą valdžia ir politika apskritai. Tačiau antrajai sėkmingiausiai rinkimuose pasirodžiusiai partijai, Tėvynės Sąjungai-Lietuvos Krikščionims Demokratams vietoje skėsčiojimo rankomis reikia apsisprendimo, kaip su šiomis „užverstomis kortomis“ elgtis artėjančioje kadencijoje.

Lengviausias ir partijai saugiausias kelias yra dar ketverius metus būti opozicijoje ir laukti, kol Vyriausybę ištiks fiasko, o jis valstiečių-socdemų koalicijos atveju yra užprogramuotas. Tada būtų galima grūmoti pirštu rinkėjams: „Vėl prisižaidėte, juk įspėjome…”.

Tačiau toks kelias nei partiniu, nei valstybiniu požiūriu nėra atsakingas. Esame patys ne kartą pabrėžę, jog Lietuva negali prarasti dar ketverių metų: reikia permainų, jų reikia dabar, ir rinkėjas už jas balsavo. Gaila, kad balsavo nevisiškai taip, kaip norėjime mes, Tėvynės Sąjunga-Lietuvos Krikščionys Demokratai, siekę didžiausio mandatų skaičiaus Seime bei vadovavimo Vyriausybei. Tik ar tai priežastis atsitraukti?

Politikoje požiūris „viskas arba nieko“ dažniausiai ir veda į niekur. Į niekur veda ir atsakomybės bei pasekmių už naująją valdžią permetimas ant rinkėjo pečių. Jei formuojant ir įgyvendinant Vyriausybės programą paaiškėtų, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga yra ne realūs partneriai, o valstybinė bėda ir rizika, būtent mes (nesitikėkime to iš kitų) turime šią bėdą spręsti, o riziką – neutralizuoti.

Dėl to esu įsitikinęs, kad Tėvynės Sąjunga-Lietuvos Krikščionys Demokratai turėtų bent pabandyti kalbėtis ir rasti sutarimą esminiais klausimais su šių rinkimų nugalėtojais, peržengti save ir pamėginti šią kadenciją konstruktyviai dirbti iš „antrinių“ politinių pozicijų. Spręstinų valstybės klausimų yra tiek, kad darbo – per akis visiems.

Jei sudarant koaliciją mums pavyktų įterpti esminius savo programinius punktus (pavyzdžiui, įstatymą dėl Astravo AE elektros tranzito blokavimo, ką, rinkdami piliečių parašus, esame įvardinę nacionalinio išlikimo reikalu), tai jau būtų esmingas Lietuvos laimėjimas.