Artėja rugsėjo 1-oji. Valdžia skubės pareikšti, kaip ji rūpinasi švietimu, mokyklomis, mokytojų prestižu, jų atlyginimais ir t.t. Taip pat bus daug valdiškų aiškinimų, kokias nuostabias perspektyvas mokytojų atlyginimų didinimui atveria nuo rugsėjo 1-osios įgyvendinama mokytojų „etatinio apmokėjimo“ sistema.
Nesiimu diskutuoti visų ypač skubiai įgyvendinamos „etatinio apmokėjimo“ reformos techninių detalių, nes ne visas jų galiu tinkamai suprasti, bet, man regis, kad ir pati ministerija jas nelabai supranta. Įsivaizduoju, kokioje sumaištyje ir nežinioje gyvena patys mokytojai ir mokyklų vadovai.
Štai iš Ignalinos girdžiu, kad mokykla gavo 24 mokytojų etatus, o iki šiol mokykloje dirba 36 mokytojai. Nesiimu spėlioti, kaip į tuos 24 etatus bus sutalpinti visi 36 mokytojai, tačiau didžiausią nerimą kelia tai, kad visas bendras šių skubių, neaptartų ir neapgalvotų pertvarkų realus rezultatas bus nulinis. Vidutiniai mokytojų atlyginimai nepadidės. Ir bus daug chaoso.
Akivaizdu, kad mokytojų atlyginimai vien nuo „etatinio apmokėjimo‘ negali padidėti, nes tai yra tik valstybės biudžeto lėšų, skiriamų mokytojų atlyginimams išmokėti, kitoks paskirstymo būdas. Pakeitus paskirstymo tvarką, galima pasiekti, kad vieniems mokytojams atlyginimai padidės, bet tik kitų mokytojų sąskaita. Kol gerokai nebus padidinta biudžeto eilutė, skirta mokytojų atlyginimams, tol kalbos apie mokytojų atlyginimų didinimą liks tik grynuoju valdžios populizmu, kurio nepridengs jokie išpuoliai nei prieš mokytojų profsąjungas, nei prieš opoziciją, nei prieš privačias mokyklas. Mokytojų atlyginimus per artimiausius keletą metų buvo galima pakelti, bet valdžiai nereikėjo užsiimti „mokestiniu populizmu“, dėl kurio radikaliai sumažinus kai kuriuos mokesčius, valstybės biudžetas per artimiausius 3 metus neteks beveik 2 mlrd. eurų pajamų. O šios lėšos galėjo būti skirtos taip pat ir mokytojų atlyginimų žymiai reikšmingesniam didinimui.
Tuo tarpu, kai kalbama apie mokytojams skiriamą biudžeto eilutę, o ne apie „etatinio apmokėjimo“ reformą, valdžia kukliai nutyli, kad šiais metais švietimui papildomai buvo skirta tik 23 mln. eurų suma, ir tai yra visiškai menkas trupinėlis, nes tai sudaro tik 1.5% prieaugį prie viso švietimo ir mokslo sistemos biudžeto, kuris šiais metais siekia 1.3 mlrd. eurų. Toks biudžeto eilutės padidėjimas yra mažesnis net už šiais metais planuojamą 2.7 proc. infliaciją.
Tokia pastarojo laikotarpio tariama įvairių valdžių „meilė“ mokytojams, neparemta realiais finansiniais resursais, nuosekliai veda prie to, kad šie metai gali būti tais, kai finansinis „mokytojo profesijos prestižas“ galutinai išgaruos. Tai geriausiai atspindi Statistikos departamento duomenimis paremtas grafikas (žr. paveikslą), kuriame galima palyginti ilgalaikes mokytojų atlyginimų ir šalies vidutinių atlyginimų tendencijas.
Grafikas yra iškalbingas:
Štai tokia yra mokytojų realybė. Ne pažadų, o realių skaičių. Mokytojai, kaip ir kiti žmonės, savo situaciją intuityviai vertina lygindami save su šalia esančiais, kitų profesijų atstovais. Ir su savo pačių asmenine patirtimi. Ir iš to palyginimo mokytojai gali pasidaryti tik liūdnas išvadas: lyginant su 2009 metais pagal savo perkamąją galią jie gyvena skurdžiau (kai tuo tarpu nemažai lietuvių gali džiaugtis išaugusia perkamąją galia), o lyginant su kitais dirbančiaisiais mokytojų turėtas 30% „prestižinis“ priedas prie šalies vidutinių atlyginimų baigia išgaruoti.
Šitos skaudžios mokytojų realybės nepakeis jokios „etatinio apmokėjimo“ reformos, nes jos nepakeičia biudžeto eilutės, kuri yra skiriama mokytojų atlyginimams.
Iš paveikslo matosi, kad situacija artėja prie tos, kuri Lietuvoje buvo susiklosčiusi iki 2008 metų pradžios, kai mokytojų atlyginimai savo dydžiu buvo lygūs ar net ir atsilikdavo nuo šalies vidutinių atlyginimų. Tada mokytojai išėjo į gatves. Ir pasiekė rezultatą. Atrodo, kad ir dabartinė valdžia nuosekliai siekia to paties – kad mokytojai išeitų į gatves…