Gegužės devintoji vis primena ir pabrėžia Josifo Džiugašvilio-Stalino 1945-ųjų valią: laimėjus bendrą karą prieš Vokietiją atsiskirti nuo nebereikalingų sąjungininkų savaip surašant istoriją ir nusigvelbiant pergalę. Kariavom išvien, gerai, bet laimėjom vieni!
Ir net kitą dieną atėjo pergalė, kad būtų aiškiau.
Europai ir Vakarų demokratijoms tas karas baigėsi gegužės 8-ąją, kai Hitlerio vadovauta Vokietija, jos fiureriui nusišovus, oficialiai kapituliavo.
Sovietų fiureris jau tada pasirinko separatizmą nuo demokratinio pasaulio. Švęsim atskirai, pasirenkam kitą datą! Taip ir demonstruojasi bolševikų broliai ligi šiolei.
Štai ką reiškė Šošo (Josifo) Džiugašvilio separatizmas tada, 1945 metais, pasilikęs kaip betono paveldas tuometinei ir dabartinei Rusijai.
Stalinas planavo įsigalėti visoje Europoje, siekė to ir plėtė karo nelaimę. Ekspansijos arba imperinį instinktą paveldėjo, deja, dabartinė Rusija, garbinanti tironą ir iš to skleidžianti naujas nelaimes. Nebent rusų tauta pasirodytų protingesnė už vadus.