Per pirmą „Mūsiškių“ triukšmo bangą p. Rūta Vanagaitė pastebėjo, kad po sovietinių čekistinių egzekucijų ir masinių trėmimų Lietuvoje „kai kurie buvo truputį pikti“.

(Užsirašiau iš televizijos debatų). Manau, ne kai kurie, o daugelis liko sukrėsti. Rašytojai turėtų adekvačiau įsijausti. Tada literatūra vertingesnė.

Žinoma, net sukrėtimai nepateisina kerštingo žiaurumo, juolab tokios genocido politikos kaip nacionalsocialistų „galutinis sprendimas“.

Dabar mane sudomino kita stilistinė formulė: „Po ąžuolais mes juos šaudėme“, kurią atvertus į dalykinę informaciją, skambėtų taip: „Mes šaudėm žydus po ąžuolais“. Cituoju iš p. Nerijaus Šepečio straipsnio „Naujajam židiny“ (Delfi.lt, 2016-04-25), bet juk jis cituoja išskirdamas p. R. Vanagaitės veikalo tiksliai 228 puslapį, tad gal nebūtina papildomai tikrinti. Moksliniame darbe reiktų, o čia tik pastabos.

Ir tada jų yra. „Mes“ (tartum R. Vanagaitė ir E. Zuroffas) juos šaudėme, žydų kankinius, „po ąžuolais“. Išties, po šventaisiais lietuvių medžiais… Ta dvilinka ironija, skersa patyčia prieš mūsiškį stiprybės medį neapdairiai sumenkina autorės patosą. Faktiškai, ji nebūtų galėjusi rasti tiek ąžuolų žydams žudyti.

Metaforiškai paimti ąžuolai irgi jos pačios paneigiami – tai „žydams netinkamas medis“ (p. 228). Jovalas be sąmojaus. Beje, net Rainiuose, kur kažkas nukankino lietuvius, o kiti pikti paskui niekino ir kerštaudami engė vietinius žydus, nebuvo ąžuolų giraitės; tai pastebėjusi autorė teisi. Todėl tokiu jautriu klausimu geriau būtų buvę neklaidžioti dendrologijoje, kaip ir žurnalistinėje ironijoje.

„Juk Rainiuose žuvo mūsiškiai“. Suprask, viengenčiai lietuviai, o gal tiesiog abiejų autorių vienminčiai? Gal žydšaudžiai? Razberis, nauka. Lietuvos žydai irgi mūsiškiai. Paprasčiau rašant būtų išėję geriau. Ir netalpinus klaidinančių fotografijų iš kitos pasaulio vietos.