Dabar, XXI amžiuje, lietuvių ir lenkų santykiai, atrodytų, galėtų būti geri, nes rimtų konfliktinių prielaidų kaip ir nėra. Abi valstybės priklauso tam pačiam Vakarų vertybių blokui – Europos Sąjungai ir NATO, kultūrinis ir ekonominis bendradarbiavimas klesti. Tačiau…
Oficialiai įvardijama, esą neišspręstos lenkų tautinės mažumos Lietuvoje problemos, atitinkančios ES standartus. Kokie tie standartai, kur jie įtvirtinti, tai jau kitas klausimas. Dabar konkretūs reikalavimai yra asmenvardžių ir vietovardžių rašyba. Tačiau rugsėjo pradžios įvykiai, susiję su kai kuriomis lenkų mokyklomis, parodė, kad švietimo klausimas irgi gali būti bet kada iškeltas ir ta potekste surengtas nemažas politinis renginys. Kaip ir visada, į Lietuvos lenkų padejavimus jautriai reaguoja Lenkija. Daugelis tai laiko reiškiniu prieš rinkimus, tačiau, manyčiau, tai jau seniai nėra tiesiog emocijos. Lenkijos Konstitucijoje įrašyta pareiga rūpintis lenkais užsienyje. Tačiau kodėl būtent Lietuvos lenkai sulaukia tokios paramos? Tad problemos šaknų greičiausiai reikia ieškoti mūsų politikos formuotojų gretose.
Štai Lenkijos švietimo ministrė, reaguodama į tėvų ir mokinių streikus, rugsėjo 2-ąją parašė laišką Lietuvos švietimo ministrei. Jame prašoma dar kartą apsvarstyti streikuojančių tėvų keliamus postulatus. O po dviejų savaičių Lenkijos prašymu įvyko švietimo viceministrų susitikimas tuo pačiu klausimu, jame buvo mandagiai apsikeista nuomonėmis. Lietuviškoji žiniasklaida, cituodama švietimo ir mokslo viceministrę Genoveitą Krasauskienę, teigia, kad Lenkijos priekaištų nesulaukta, tiesiog domėtasi, kaip sekasi įgyvendinti 2011 metų įstatymo nuostatas dėl sustiprinto lietuvių kalbos mokymo ir kaip tai atsiliepia tautinių mažumų moksleiviams.
Čia visų pirma reikėtų pasakyti, kad kalbama apie kelias Vilniaus miesto mokyklas, kurios yra savivaldybės kompetencija. Tame kontekste vertėtų prisiminti garsųjį Radosławo Sikorskio atsikirtimą į atitinkamus lietuvių priekaištus dėl lietuviškų mokyklų padėties Suvalkų krašte, kai buvo pasakyta, kad Lenkijoje mokyklos yra savivaldybės kompetencija, ir Vyriausybė čia niekuo dėta.
Tačiau mūsų valdininkai ir politikai panašiai atsikirsti kažkodėl nesugebėjo. Maža to, Lenkijos viceministrei vos grįžus namo, Lenkijos Seimas beveik vienbalsiai priėmė rezoliuciją, kurioje reiškiamas susirūpinimas apribojimais lenkų tautinei mažumai mokytis lenkų kalba, o Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA) pritariantis tinklalapis net paskelbė apie stipriausią Lenkijos paramą per 25 metus. Paprastai į kaltinimus nieko neatsakius daroma išvada, kad su jais sutinki. Žvelgiant iš šalies, mūsų politikų pasyvumas sudaro įspūdį, kad su viskuo sutinkama ir nėra poreikio kontrargumentuoti.
Tačiau realybė yra visai kitokia. Pavyzdžiui, kalbant apie rugsėjį vykusią politinę akciją dėl Vilniaus miesto kai kurių mokyklų reorganizavimo, kuri klausantis organizatorių kalbų, buvo visiškai ne politinė, o greičiau neva pilietinė, vertėtų atkreipti dėmesį, kad sprendimą dėl klasių komplektavimo priėmė dar Artūro Zuoko ir LLRA koalicijos vadovaujama savivaldybės taryba. Kad ir kaip būtų keista, būtent visi LLRA atstovai balsavo už tokį komplektavimą, o opozicija balsavo prieš arba susilaikė. Apie tai, beje, pirmiausia parašė zw.lt portalas. Taigi pagrįstai galima kelti klausimą, kas kaltas dėl nustatytos tvarkos, dėl kurios streikuojama?
Tačiau tai Lenkijos politikams nebuvo paaiškinta. Vis dėlto tikriausiai ir tai nebūtų padėję, taip pat, kaip Lenkijos nuostatoms esminės įtakos nepadarė Valdemaro Tomaševskio parama Ukrainos separatistams ir Georgijaus juostelės segėjimas. Juk tąkart atrodė, kad Lenkija atsitokėjo, pamatė, kas yra kas. Pradžioje net buvo vengiama tiesaus kontakto su V. Tomaševskiu, kuris dėl to buvo labai įsižeidęs ir net apkaltino Lenkijos Senato maršalką, kad, atvykęs į Vilnių ir nesusitikęs su LLRA atstovais, skaldo taip sunkiai sulipdytą lenkų bendruomenės vienybę. Praėjo kiek laiko ir štai vėl matome, kaip Varšuvoje europarlamentaras V. Tomaševskis kartu su Vilniaus rajojo mere Marija Rekst iš Lenkijos užsienio reikalų ministro G. Schetynos rankų iškilmingai atsiima piniginį čekį, skirtą mokykliniams autobusiukams įsigyti.
Tad taip pat, kaip lietuvių ir lenkų santykiuose esama visiškos asimetrijos, taip ta pati asimetrija išlieka ir lyginant švietimo įstatymų nuostatas, liečiančias tautines mažumas. Čia visų pirma atkreiptinas dėmesys į normų konkretumą ir aiškumą. Labiausiai krinta į akis tai, kad Lietuvos švietimo įstatyme yra vienareikšmiškai įvardytas mokymasis tautinės mažumo kalba, o Lenkijos švietimo įstatyme kalbama tik apie siekiamybę tautinių mažumų vaikams išlaikyti nacionalinę tapatybę, ypatingą dėmesį skiriant gimtosios kalbos, istorijos bei kultūros mokymui. Kaip tai bus įgyvendinta, jau paliekama ministro kompetencijai.
Kadangi mūsų šalies minėtame įstatyme įtvirtinta nuostata, kad tautinių mažumų mokyklose mokoma tautinės mažumos kalba, net nekyla klausimų dėl vadovėlių leidybos ir kas tai turi padengti. Tačiau Lenkijos įstatyme yra nuostata, kad knygų ir vadovėlių, būtinų tautinės tapatybės išlaikymui, įsigijimas gali būti tik iš dalies finansuojamas iš valstybės biudžeto, kurį administruoja švietimo ministras. Taigi matyti, kad Lenkijoje didelė veiksmų laisvė paliekama ministrui, ir tai iš esmės reiškia, kad tautinių mažumų teisės ten smarkiai priklauso nuo vieno ministro asmeninių nuostatų, o ne nuo parlamento daugumos, kaip atsitinka, kai tokios nuostatos įtvirtintos įstatymu. Turbūt neatsitiktinai Lenkijoje pamokos lietuviškose mokyklose oficialiai turi vykti lenkų kalba, išskyrus kelias, kurios vedamos lietuviškai.
Tai kurgi labiau užtikrinamas tautinės tapatybės saugojimas per švietimo įstaigas ir kas tai turėtų pasakyti Lenkijai? Patirtis rodo, kad kai Lenkijos politikai susiduria su tvirta ir argumentuota Lietuvos politikų pozicija, kaltinimai labai greitai dingsta. Deja, tokių tokių asmenų, kurie, kalbant lenkiškai, galėtų būti pavadinti mąż stanu (liet. išmintingas valstybės veikėjas), nedaug turime. Tačiau turėjome daug valstybininkų…