Protingas lenkų politikas Pawelas Kowalis rašo “Rzeczpospolitoj”: “Kontaktuose su Lietuva iš esmės neatšaukta Sikorskio doktrina, kad kol nepriims mūsų teisingų postulatų dėl pavardžių rašybos, neturim apie ką kalbėtis”.

Tai apie R.Sikorskį, kurio lyg nebėra valdžioje, bet įdirbis liko. Varšuvos tartum draugiškus santykius su Ukraina neseniai nušvietė dar ir aukščiausias kaltinimas “lenkų genocidu”. Ukrainiečiai protingai iškentė neatsakę tuo pačiu.

O man patiko aukšto Lenkijos vyriausybės pareigūno vizito į Minską komentarai labai dešiniame portale: “Lenkijos santykiuose su Lietuva svarbiausia yra tų santykių filosofija. Turim jau bemaž ketvirtį šimtmečio liguistos “lenkiškos” politikos dėl Lietuvos. Puoselėjom pretenzijas tvarkyti lietuvių gyvenimą pagal mūsų norą. Negerbėm lietuvių teisės pasirinkti savo kelią. Vicepremjero vizitas į Lietuvą po ilgų paranojos metų – tai pirmas šviesus akcentas. Pirmas raiškus signalas, kad santykiuose su Lietuva norim vadovautis Lenkijos, o ne trečiųjų šalių, interesais”.

Dabar turiu atsiprašyti portalo prawica.net, kad suklydau cituodamas; vietoj Lietuvos ir lietuvių visur turėtų būti didėlesnė už mus Baltarusija, baltarusiai. Bet mintys neblogos. Artėja laikas kam nors Lenkijoje prašnekti draugiškai ir apie Lietuvą.

Kvieskim į Vilnių. Juolab, kad didžioji dvasinė problema Varšuvos santykiuose su Lietuva – vos viena arba trys raidės piliečio pase. Galime jas jautriai įsivesti, patiks ir vokiečiams, prancūzams (q, x), kai giriamoje Baltarusijoje visos vietinių lenkų pavardės ištisai rašomos svetimomis raidėmis. Dar juos ten ir išnuodys Astravo gėrybėmis.