Toks didelis buvo ligonis! – o jūs jam siūlėte sveikti, gydytis, atgimti…

Bet kilo temperatūra, ligonis jautėsi prastai, buvo sutrikęs ir nelaimingas, norėjo toliau sirgti. Tęsti ligą, kuri jau įprasta. O ar nuo jos reikės lėtai mirti, ar (nu)sprogti, nebe taip svarbu. Prie bolševikų mums buvo geriau! Kaip ir toms dešimtims milijonų aukų, nužudytų vardan fanatikų diktatorių „idėjos“ – juk joms nebeskauda.

Liga grįžo, įsitvirtino, suėjo į kraują; recidyvas pasivadino kitaip, siekia išplisti. Valstybės dekolonizacija 1991-aisiais nepanaikino ligos. Vėžys ir plėsis, kol suės, kol supūdys viską. Toks jo slaptasis naujos dorovės tikslas: aš ne vėžys, aš norma!

Todėl sovietijai galo nėra, tik naujos rusofašizmo bangos ir formos. Kol suės viską namie ir aplink arba pats trūkęs išpūliuos. Kas liks iš kaimynų? Jie savo veiksmais ir elgesiu įrodys, ko buvo verti.

Galbūt toks yra Dievo planas.