Filosofė dr. Nerija Putinaitė sako, kad Lietuvoje vyksta vis aršesnė kova dėl protų tarp valstybės tarnybos, verslo ir mokslo. Kadangi žmonių ir protų mūsų šalyje mažėja, ta kova nuožmėja. Ir šiuo metu mokslai – ypač humanitariniai – pralaimi, nes jie mažiausiai gali ką pasiūlyti. Šioje konkurencinėje kovoje ir kyla diskursas, neigiantis humanitarinių studijų prasmingumą ir iš esmės raginantis aukštojo mokslo sistemą transformuoti į darbo jėgos fabriką.

Seime vykusios konferencijos „Ar humanitariniai mokslai Lietuvoje turi ateitį?“ prelegentai klausė, kokių pasekmių humanitarinių mokslų stagnacija gali turėti visam mokslui ir visuomenės gyvenimui? Ir kaip pagrįsti humanitarinių mokslų naudingumą taip, kad nebūtų iškreipiama savita jų prigimtis? Ar galima rasti kritiškai apgalvotą ir pagrįstą erdvę šiems mokslams? Juk visi suprantame, kad, kaip kalbėjo filosofas dr. Vytautas Ališauskas, bandant humanitariką vertinti pagal ekonominės naudos kriterijus, šie mokslai nepakonkuruos nei su suvirintojo ar programuotojo amatu, nei su fizikos ar biochemijos mokslais. Kita vertus, visuomenėms, kuriose humanitarinė kultūra yra silpna, stinga inovacijų dvasios ir kūrybiškumo, sunkiau sukurti dinamišką, aukštos pridėtinės vertės ekonomiką. Humanitarinė kultūra svarbi net gamtos ir tiksliųjų mokslų atradimams, o kur dar vadinamieji minkštieji dalykai – visuomenės vertybės, tapatybė ir solidarumas, bendruomeniškumas, kritinis mąstymas – tai, be ko pati ekonomika ir valstybės gyvenimas tampa netvarūs kaip namas be pamato.

Taigi galima argumentuotai apginti humanitarinių mokslų naudą – svarbu išvengti, kaip savotiškų Scilės ir Charibdės, tiek šiurkščios humanitarinių mokslų prasmės redukcijos į trumpalaikę ekonominę naudą, tiek neretai nuskambančios pozicijos, kad šie mokslai vertingi savaime, todėl valstybė turėtų tik atseikėti pinigų ir niekaip nesikišti, palikti juos savieigai. Papildomų problemų kyla prireikus įvertinti humanitarinių mokslų kokybę. Kriterijai, pasiskolinti iš tiksliųjų ir gamtos mokslų, – tarptautiškumas, citavimas, poveikis – nesunkiai išsigimsta, kai pradedami taikyti humanitariniams dalykams ir įtvirtina iškreiptą mokslinių tyrimų vertės sampratą. Taip teigė prof. Rimvydas Petrauskas, svarstęs, kaip nuo formalaus pereiti prie tikro kokybinio humanitarinių mokslų vertinimo.

Dalyvavau konferencijoje labiau kaip klasikas negu kaip Seimo narys, žvelgiau į iššūkius, kurie kyla iš globalizacijos, technologijos raidos ir kultūrinių procesų. Iššūkiai, laukiantys Lietuvos visuomenės XXI amžiuje, aprėpia plačią erdvę – nuo naujų globalių konfliktų iki robotizacijos ir dirbtinio intelekto, jų poveikio visuomeniniams santykiams ir žmonių savimonei, nuo radikalios pasaulėvaizdžio fragmentacijos iki civilizacinių orientyrų krizės. Norint rasti tų iššūkių sprendimus, beveik visur būtinas humanitarinis komponentas ir aktyvi humanitarų veikla. Žinoma, vien humanistikos pastangomis, be kompleksinio požiūrio ir kitų disciplinų indėlio, rimtų problemų bus neįmanoma išspręsti. Tačiau lygiai taip pat neužteks apsiriboti vien ekonominiais, vadybiniais ir technologiniais sprendimais. Humanitariniai mokslai turi suprasti savo atsakomybę visuomenei per šiuos iššūkius – be humanitarikos, visuomenė neturi išteklių jiems reflektuoti, įprasminti ir pasitikti. O kartu, dirbdami su tais iššūkiais, humanitariniai mokslai susikuria ir atranda naują santykio su visuomene nišą.

Antroje konferencijos dalyje aptartos konkrečios humanitarinių mokslų sankirtos su kitomis sritimis. N. Putinaitė analizavo humanitarinių mokslų ir kultūros politikos santykį. Lietuvoje kultūros politika tiek konceptualiai, tiek instituciškai atskirta nuo humanitarinių mokslų. Todėl susiaurėja pati kultūros samprata – ji suvokiama dažniausiai kaip vaizduojamieji ir performatyviniai menai. Taip pat neįvertinamas humanitarinių mokslų indėlis į kultūros procesą.

Kodėl mokyklinio švietimo sistema neskatina rinktis humanitarinių studijų? To klausė istorikas Mantas Tamošaitis, analizavęs istorijos, etikos, meno ir muzikos istorijos, užsienio kalbų dėstymą bei vertinimą dabartinėje Lietuvos mokykloje. Jų dėstymo maniera užkerta kelią didesnei humanitarinei kompetencijai ugdyti ir sukuria klaidingą įspūdį apie tai, ką tiria ir ko siekia humanitariniai mokslai.

Lituanistikos, kaip vienintelio iš tiesų humanitarinio dalyko mokykloje, programas ir vertinimą aptarė literatūros kritikė, buvusi mokytoja Elžbieta Banytė. Ji konstatavo, kad dabartinės metodikos, ypač lietuvių kalbos egzamino vertinimo metodai, skatina ne kūrybiškumą, o mąstymą klišėmis ir „vienintelio teisingo atsakymo“ kultą, neskatinantį mąstyti ir kritiškai kvestionuoti autoritetų skleidžiamą oficialią interpretaciją. Kam galiausiai reikalingos literatūros ir humanitarinių mokslų studijos? „Kad žinotum, už ką nebalsuoti per Seimo rinkimus“, – buvo pacituotas gimnazisto atsakymas.

Skamba lengvabūdiškai, tačiau šis atsakymas teisingesnis, negu gali pasirodyti: be humanitariniams mokslams iš prigimties būdingo tiesos ieškojimo, reflektyvaus vertybių išgryninimo ir kritinio mąstymo ugdymo, be tapatybės kūrimo, bendruomeniškumo, pilietiškumo vertybių ugdymo demokratinis gyvenimas ir laisva visuomenė negali funkcionuoti, būti tvarūs. Turbūt tai svarbiausia humanitarinių mokslų misija, ir belieka viltis, kad ateityje sugebėsime jai skirti daugiau dėmesio.