2019.09.25

Ar galima padėti Rusijai transformuotis?

Ar galima padėti Rusijai transformuotis?

Neseniai Mečys Laurinkus paskelbė savo eilinę politinę apžvalgą, skambiu pavadinimu „Demokratijos eksportas primena anekdotinį atvejį iš Afrikos“. Visas M. Laurinkaus tekstas buvo skirtas mano dar rugsėjo pradžioje Lietuvos-Lenkijos Parlamentinėje Asamblėjoje pasakytai kalbai, kurioje ypatingą dėmesį skyriau kelioms mintims, kaip Vakarai galėtų realiai padėti transformuotis Rusijai ir sugrįžti į demokratinio, europietiško vystymosi kelią. Mano įsitikinimu, tam reikia ne „dialogo su Putinu“ strategijos, o aiškios ilgalaikės Vakarų strategijos Rusijos klausimu, kur parama Ukrainos sėkmei būtų tokios strategijos esminis instrumentas. Nes Ukrainos sėkmės pavyzdys gali labiausiai paskatinti Rusijos žmones siekti Rusijos demokratinės transformacijos.

M. Laurinkus švelniai pasišaipė iš mano tezių, palygindamas pastangas padėti Rusijos transformacijai su Vakarų pastangomis demokratizuoti Afriką, kurios ne visada būdavo sėkmingos. Ironija yra sveika bet kokios diskusijos dalis ir šiuo atveju man M. Laurinkaus tekste žymiai svarbiau atrodo pati diskusija dėl mano tezių, nei ironijos spygliai.

O pačioje diskusijoje reikia matyti dvi iš esmės skirtingas paradigmas, kurios nebyliai dominuoja ir visame Vakarų požiūryje į Rusiją: vieni tiki (taip pat ir aš), kad Rusija kada nors sugrįš į demokratinį vystymosi kelią, todėl reikia išmintingos ilgalaikės Vakarų strategijos, kaip jai padėti tokioje nelengvoje transformacijoje; kiti galvoja, kad yra beviltiška tikėtis demokratinės Rusijos, kad Rusija yra „ypatingas atvejis“ ir Vakarams paprasčiausiai tenka susitaikyti ir išmokti sugyventi su „laukinės branduolinės Rusijos“ kaimynyste, nesitikint, kad ji kada nors taps normalesne, europietiško tipo valstybe. Verta pažymėti, kad Putinas sąmoningai stengiasi gąsdinti Vakarus savo neprognozuojamu, agresyviu elgesiu, siekdamas įtikinti Vakarus,  jog tik antras scenarijus yra tinkamas. Kai Vakarai nustos tikėti Rusijos demokratine perspektyva, tada žymiai saugiau jausis ir autoritarinis Kremliaus režimas, nes Vakarams tokiu atveju beliks tik sugyvenimo su tokia autoritarine Rusija ir „dialogo su Putinu“ variantas. Taip  būtų įtvirtinta ilgai siekiama Putino pergalė prieš Vakarus ir prieš demokratinės Rusijos ateitį.

Mano įsitikinimu, antras scenarijus, nors ir yra patogus Putinui bei kai kuriems jo draugams Vakaruose, yra klaidingas ir pasenęs. Visos imperijos Europos kontinente yra pasmerktos žlugti. Tik vienos tą skausmingą kelią jau praėjo, o Rusija yra paskutinė, kuri tuo sunkiu keliu vis dar eina. Galima Rusijai padėti, bet reikia aiškios strategijos, – tai mano pagrindinė tezė.

Iš diskusijos su M. Laurinkumi darau išvadą, kad ir Lietuvoje, kaip ir visuose Vakaruose, turime diskusiją tarp tų dviejų skirtingų bazinių požiūrių į demokratinės Rusijos perspektyvą. M. Laurinkus yra linkęs laikytis antrojo, labiau skeptiško, požiūrio į tokią Rusijos perspektyvą. Aš laikausi pirmojo, labiau optimistiško požiūrio ir nematau esminių priežasčių, kodėl turėčiau tikėti Putino ir Surkovo naratyvu, kad demokratija nėra skirta Rusijai, ir todėl Putino autoritarinis režimas yra be alternatyvų.

Tokią diskusiją nėra lengva užbaigti paprastomis išvadomis, ją verta tęsti, tačiau šiandien pirmiausia siūlau susipažinti su pranešimu, kurį prieš dvi savaites perskaičiau Lietuvos ir Lenkijos Parlamentinės Asamblėjos posėdyje ir kuriam tiek dėmesio savo tekste  skyrė M. Laurinkus, nors galbūt skaitė tik trumpą informaciją spaudoje apie Asamblėjos posėdį, nes pranešimo tekstas iki šiol nebuvo skelbtas:

„Lietuva ir Lenkija: bendra politinė kryptis tarptautinėse organizacijose

Andriaus Kubiliaus kalba, Lietuvos-Lenkijos Parlamentinė Asamblėja, Vilnius, 2019 09 07

Gražus susirinkimas. Graži programa – aplankyti įvairias gražias ir svarbias Lietuvos istorijai vietas. Kai matau tokią programą, man gaila, kad jau nebesu Asamblėjos narys.

Jūs Lenkijoje irgi turite nuostabių vietų – šiais metais mes, savo tradicinio dviračių žygio metu, pramynėme 600 km – nuo Marlborko per Gdanską iki Svynouščės. Taigi galiu drąsiai teigti – Jūs irgi turite nuostabių gamtos ir istorinių vietų. Vien ko yra vertas Solidarumo muziejus Gdanske. Be jo suprasti mūsų regiono istoriją yra tiesiog neįmanoma. Tikiuosi, kad kita Asamblėja taip pat vyks kurioje nors iš tų gražių Lenkijos vietų. Ir kad gal mane dar pakvies:)

Ir dar – tikiuosi, kad iki to laiko, dar ši Lietuvos Vyriausybė išspręs pavardžių rašymo problemą.

Šiais metais minime daug įvairių geresnių ir liūdnesnių datų – nuo Liublino Unijos jubiliejaus, 80 metų Ribentropo – Molotovo pakto bei II Pasaulinio karo pradžios iki Baltijos kelio 30-mečio ir 15 metų mūsų narystės Europos Sąjungoje bei NATO. Lenkija mini jau  20 metų NATO narystės.

Tikiu, kad kitais metais mes ir Lietuvoje švęsime 100 metų „Vislos Stebuklo“ jubliejų, nepaisant to, kad po to Želigovskio kariai įžengė į Vilnių.

Tokiame jubiliejiniame kontekste reikia kalbėti ne tik apie tai, ką pavyko pasiekti per pastaruosius 30 metų, bet ir apie tai, ką turime pasiekti per ateinančius 30 metų. Ir tam išnaudojant tai, kad jau esame įsitvirtinę svarbiausiose Vakarų organizacijose: ES, NATO, ET. Šiose organizacijose mes turime daug bendrų ekonominių, finansinių, saugumo, geopolitinių interesų.

Šiandien aš kalbėsiu apie mūsų bendrus geopolitinius tikslus ir interesus.

Mano pirma tezė – Lietuvai ir Lenkijai II Pasaulinis karas, Molotovo-Ribentropo paktas pasibaigė tik 1989-1990 metais. Ukrainai, Moldovai, Gruzijai jis dar nėra pasibaigęs. Jis nėra pasibaigęs eiliniams rusams, nes jie vis dar tebelieka Stalino, Molotovo idėjų įkaitais. Kol tai nėra įveikta – Europa negali tapti vieninga, laisva ir taiki (prisimenant G.H. Bushʼo žodžius „Europe – whole, free and at peace“).

Mums mūsų svarbiausieji geopolitiniai tikslai ir grėsmės yra aiškūs – tai Rusija: turime tartis ne tik kaip stabdyti jos grėsmę, bet ir kaip padėti jai transformuotis bei sugrįžti į demokratišką vystymosi kelią. Rusija yra poimperinė valstybė, kaip ir kitos poimperinės valstybės patirianti didelių psichologinių ir elgesio problemų dėl savo postimperinių kompleksų, o to lemtas jos dabartinis agresyvus elgesys sukelia daug kančių kaimyninėms valstybėms.

Mums reikia galvoti ne tik apie tai, kaip apsiginti nuo Rusijos agresyvumo, bet ir kaip išmintingai padėti jai įveikti savo postimperinius kompleksus ir transformuotis į demokratinę valstybę.

Didžiausia mūsų geopolitinė problema yra tai, kad  Vakarai neturi ilgalaikės strategijos dėl Rusijos. Kartais atrodo, kad yra vienintelė Vakarų didžiųjų sostinių strategija, kaip greičiau būtų galima užmiršti Putino agresyvumą ir sugrįžti prie taip vadinamojo „dialogo su Putinu“. Tai niekur nevedanti Vakarų laikysena, kuri nepadeda Rusijos transformacijai, o jai tik kenkia. Vadinamoji „Dialogo su Putinu“ strategija yra Vakarų bejėgiškumo ir geopolitinio akligatvio strategija, kuri, deja, vis dar išlieka populiari kai kuriose didžiosiose Vakarų sostinėse.

Be ilgalaikės Vakarų strategijos dėl Rusijos nuolat matome daug momentinių Vakarų lyderių improvizacijų, kuriomis Putinas labai efektyviai naudojasi: Macronʼas staiga skelbia, kad reikia dialogo su Putinu ir kad Rusija yra europietiška valstybė; Trumpʼas lygiai taip pat staiga skelbia, kad nori sugrąžinti Rusiją į G8, nors kol kas Rusija nepakeitė savo elgesio, dėl kurio ji buvo išmesta iš tos G8 grupės.

Galima laukti, kad artimiausiu metu matysime dar daugiau visokio aktyvumo Vakaruose aplink Ukrainą ir Rusiją, nes yra susiklosčiusios ypatingos aplinkybės: Merkel palengva išeina iš didžiosios politikos, todėl Macron’as nori užimti lyderystės Europoje vietą ir bus hyperaktyvus, siūlydamas vis naujas iniciatyvas svarbiais Europos geopolitikos klausimais, tarp jų Ukrainos bei Rusijos klausimais; Prezidentas Zelenskis Ukrainoje turi daug šviežios energijos ir politinę daugumą siekti reformų, taikos, ir belaisvių apsikeitimo; Putinas nieko daug nedarydamas ir pasinaudodamas tokiu Vakarų momentiniu aktyvumu, nori galų gale pralaužti Vakarų izoliaciją, taip, kaip jam tai pavyko padaryti Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje.

Putinui svarbiausia, kad Vakarai ir toliau neturėtų ilgalaikės strategijos dėl Rusijos, o pasitenkintų įvairiomis momentinėmis iniciatyvomis: dialogo, resetʼo, partnerysčių idėjomis.

Koks tokiomis aplikybėms turėtų būti mūsų tikslas?

Mano įsitikinimu, dabar yra tinkamas metas visuose Vakarų formatuose šį laikotarpį išnaudoti tam, kad jis nebūtų tik atskirų pavienių iniciatyvų, kad ir pozityvių savo rezultatais, rinkinys, bet, kad būtų iškeltas ir ilgalaikės Vakarų strategijos dėl Rusijos klausimas. Ir tai turime padaryti pirmiausia mes: Lenkija ir Lietuva, nes šiame regione esame geopolitiškai aktyviausi, esame didžiausi Ukrainos sąjungininkai, o tarp ES ir NATO šalių esame jautriausi Putino manevrams.

Koks turi būti ilgalaikės Vakarų strategijos Rusijos atžvilgiu tikslas? Pirmiausia – realiai padėti Rusijai sugrįžti į demokratinį, europietiško vystymosi kelią. Ir tai galima pasiekti ne tariamo dialogo su Putinu keliu, ne nuolaidžiavimo Putinui būdu, bet turint aiškią ilgalaikę Vakarų strategiją ir ją nuosekliai įgyvendinant, tikintis permainų Rusijoje ne šiandien ir ne rytoj, o tik po Putino. Ir tokios strategijos rezultatams pamatyti galbūt prireiks kelių artimiausių dešimtmečių. O tam reikia, kad tokios strategijos savininkais būtume ne tik mes, bet ir, pirmiausia, Berlynas, Paryžius, Briuselis, Vašingtonas, kitos didžiosios Vakarų sostinės ir organizacijos: ES, NATO, ET. Mūsų svarbiausiu tikslu turėtų būti labai aiškus rezultatas – kad tokios strategijos savininkais taptų didieji Vakarai.

Kokia ta ilgalaikė Vakarų strategija turėtų būti? Matau 3 pagrindines tokios strategijos dalis:

1)     Atbaidymas (detterence); 2) Sulaikymas (containment); 3) Transformacija;

Pirmos 2 dalys ir šiandien yra dažnai aptariamos, aš pakartosiu tik keletą akcentų.

I. „Atbaidymo strategija“ turi aiškų ir žinomą iššūkį „atbaidyti“ Rusijos karinę grėsmę. NATO, JAV karinių pajėgų buvimas ir stiprinimas mūsų regione yra pats svarbiausias šios atbaidymo strategijos instrumentas. JAV 2017 metais paskelbtoje Nacionalinėje Saugumo Strategijoje įvardijo Rusiją, be Kinijos, didžiausiomis grėsmėmis savo nacionaliniam saugumui. Būtų gerai, kad ir ES būtų pajėgi turėti aiškią savo Saugumo Strategiją ir pajėgtų joje įvardinti, kad Rusija yra grėsmė ne tik JAV, bet ir Europos Sąjungai. Tada būtų aiškiau, kodėl ir ES valstybės turi skirti po 2% gynybai ir kam gali būti reikalingi ar nereikalingi ES savarankiški gynybiniai pajėgumai. Tai Rusijos „atbaidymą“ paverstų ir tikru ES politikos tikslu.

II. „Sulaikymo“ strategijos reikia siekiant efektyviai pasipriešinti Rusijos hibridinėms grėsmėms, neleidžiant Rusijai įtakoti mūsų piliečių nuotaikų, neleidžiant Rusijai okupuoti mūsų žmonių protų ir širdžių, neleidžiant Rusijai daryti įtaką rinkimų rezultatams ir politinių partijų veiklai kitose valstybėse. Visi žinome šiuos iššūkius, gal ne visada žinome, kaip efektyviausiai jiems pasipriešinti. Mano įsitikinimu, šioje srityje žymiai aktyviau turėtų veikti NATO, kuri privalėtų turėti centralizuotus pajėgumus, pirmiausia padedančius sekti „juodųjų politinių buhalterijų“ reikalus, įskaitant ir hibridinei agresijai naudojamų Kremliaus pinigų judėjimą, ir sustabdyti tokias Rusijos pastangas. Tai tikrai padėtų „sulaikyti“ Rusijos hibridines įtakas, ypač tose srityse, kur nacionalinės valstybės turi silpnesnius pajėgumus, pvz. sekti pinigų judėjimą per visokius ofšorus.

III. Transformacijos strategija: mes turime galvoti ne tik apie tai, kaip gintis nuo Rusijos grėsmių, bet ir kaip padėti Rusijai transformuotis į europietišką valstybę. Nes tokia transformacija yra vienintelis kelias pasiekti, kad nebeturėtume tokios Rusijos grėsmės savo pašonėje. Tokia transformacija neįvyks per vieną dieną ar vienerius metus, bet ji yra būtina ir galima, tačiau tam reikia ilgalaikės Vakarų strategijos.

Šios Transformacijos strategijos vystymui šiuo metu skiriu daugiausia dėmesio ir čia siūlau koncentruoti mūsų bendras Lietuvos ir ES pastangas. Mano tezė yra paprasta – 2 dalykai gali padėti Rusijos žmonėms patiems siekti tokios transformacijos: 1) tai užkrečiantis Ukrainos sėkmės pavyzdys ir 2) aiški Vakarų žinia Rusijos žmonėms, kaip ateityje galėtų atrodyti Vakarų santykiai su Rusija, jeigu Rusija, galų gale, sugrįžtų prie demokratinio, europietiško vystymosi kelio.

Šiandien vienas iš svarbiausių tikslų, kurio turėtume siekti – turėtų būti aiški Vakarų strategija, kaip padėti sukurti Ukrainos sėkmę. Mes tą sėkmę sukūrėme nuosekliai reformuodamiesi ir eidami integracijos į ES ir NATO keliu, tuo pat metu Vakarams vis labiau atveriant mūsų integracijai duris. Deja, Vakarai vis dar tokios integracijos nepažada Ukrainai, Moldovai, Gruzijai.

Todėl šiandien mūsų, Lenkijos ir Lietuvos, svarbiausias uždavinys turėti ir įgyvendinti „Strategiją 2030“, kurios pagrindinis tikslas būtų palaipsnis Vakarų durų atvėrimas Ukrainos, Gruzijos, Moldovos inegracijai. Strategijos turinys paprastas: Lenkija pirmininkaus ES – 2025 metais, Lietuva – 2027 metais. Jau dabar reikia pradėti tam ruoštis, išsikeliant sau aiškų tikslą – pirmininkaujant siekti ryškios integracinės šių šalių ir Vakarų pusės pažangos. Taip pat mums reikia intensyviai dirbti su tomis šalimis, kurios galėtų turėti panašų interesą ir pirmininkaus iki mūsų ir po mūsų: Latvija – 2028, Švedija – 2023, Čekija ir Prancūzija – 2022, Kroatija ir Vokietija – 2020 m.

Labai svarbus bus Vokietijos pirmininkavimas 2020 m. Vokietijos lyderystė buvo ir liks labai svarbus faktorius ES reikaluose ir tolesnėje ES plėtros politikoje. Šiuo metu Berlynas rūpinasi ES plėtra į Vakarų Balkanus. Tai plėtrai yra labai naudinga 2014 metais pradėta, taip vadinama „Berlyno Proceso“ iniciatyva, apjungusi ES valstybes, labiausiai suinteresuotas Vakarų Balkanų integracija į ES (Vokietija, Prancūzija, Italija, Austrija, Slovėnija, etc.) . Mes ėmėmės žygių, siekdami įrodyti Berlynui, kad Vokietijos pirmininkavimo metu turi būti įsteigtas „Berlyno Procesas 2“, skirtas Ukrainai, Moldovai, Gruzijai ir kuris į „like – minded“ koaliciją apjungtų minėtas ES nares, kurios pirmininkaus ES iki 2030 metų. Turime koncentruoti Lenkijos ir Lietuvos pajėgas šio tikslo pasiekimui.

Iki šiol neišnaudojame mūsų, Lenkijos ir Lietuvos partnerystės,  geopolitinės lyderystės potencialo: patys neturime bendros aiškios ilgalaikės geopolitinės strategijos kaip dirbame ir ko siekiame Vakarų institucijose.

Mes patys, politikai, ministrai, taip pat turime problemą, kad kiekvienos dienos iššūkiai dažnai užima visą mūsų dėmesį. Reikia ypatingai stengtis, kad virš kasdienybės reikalų matytume ir ilgalaikę perspektyvą bei strateginius iššūkius. Savaime tai neįvyksta.

Todėl ir siūlau nuo šiol sąmoningai skirti žymiai daugiau dėmesio skirti ilgalaikiams ir strateginiams geopolitiniams reikalams. Tokios čia aptartos „Strategijos 2030“ rengimui ir įgyvendinimui reikia bendros Lietuvos-Lenkijos Geopolitinių iniciatyvų Task-Force, kur reguliariai susirinktų Prezidentų ir premjerų atstovai, Seimo nariai, Europos Parlamento nariai, ekspertai. Lietuvos-Lenkijos Parlamentinė Asamblėja galėtų inicijuoti tokios Geopolitinės Task-Force sudarymą. Mes, savo ruožtu, jau dabar ieškome efektyviausių būdų, kaip sukurti tokio pat bendro Lietuvos ir Lenkijos atstovų darbo Europos Parlamente tradicijas.

Mus vienija bendra praeitis ir bendra ateitis. Vardan ateities ir verta kartu intensyviai dirbti!“

Kitos aktualijos

2019.10.16

Valdantieji ir URM atsisako galimybės blokuoti elektrą iš Astravo AE

Valdantieji ir URM atsisako galimybės blokuoti elektrą iš Astravo AE
Skaityti daugiau
2019.10.16

„Siūlome įpareigoti VRK tikrinti kandidatų į renkamas pareigas duomenis“

„Siūlome įpareigoti VRK tikrinti kandidatų į renkamas pareigas duomenis“
Skaityti daugiau
daugiau aktualijų
© 2019 Visos teisės saugomos.
AD FINGERS INTERACTIVE AGENCY

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti