AŠ TURIU SVAJONĘ!

Sveiki!

Pasikalbėkime. Pasikalbėkime paprastai, žmogiškai, gyvenimiškai, taip, kaip kalbasi vienas kitą gerai pažįstantys, susėdę prie bendro stalo. Ar taip, kaip kalbamės patys su savimi.

Graži diena šiandien.

Net gaila ją praleisti uždaroje salėje.

Tokią gražią dieną nesinori ir kalbėti apie problemas, rūpesčius, vargus ar nepriteklius. Jų visada yra, jų visada buvo ir jų visada bus. Bus ir kvailų valdžių, bus kvailos politikos, bus tuščio politikavimo, kai Seime neleidžiama pasisakyti vienam iš  jaunos kartos lyderių, atskridusiam specialiai iš tolimos Malaizijos, Pauliui Kunčinui, vien todėl, kad į Seimo salę pasisakyti apie Lietuvos pažangos perspektyvas jis atskubėjo konservatorių kvietimu.

Apie tai pasižadu daugiau nekalbėti, ir apie šiandieninę valdžią šiandien pasižadu daugiau nieko blogo nepasakyti. Apie tokią valdžią galima – tik arba gerai, arba nieko. Aš renkuosi antrą variantą.

Ne tik Lietuvoje, bet ir apie Lietuvą – susikaupę daug ir net perdaug problemų: skurdo, nelygybės, alkoholizmo, korupcijos, Kremliaus agresijos, Europos chaoso, Amerikos prezidentinių linksmybių. Visa tai kelia nerimą, kelia susirūpinimą, nuo to toli nepabėgsime. Tačiau, jeigu vien apie tai kalbėsime, patys save varysime į depresiją, nepaisant gražios dienos. O tai pavojinga.

Šitą gražią dieną aš noriu kalbėti apie svajonę. Apie savo svajonę, apie Jūsų svajonę, apie mūsų visų svajonę.

Žinau, kad pasižiūrėjęs į veidrodį, dažniausiai matau rūstų, susirūpinusį, nesišypsantį veidą. Plaukų stoka ant viršugalvio tai neišvengiamai paryškina. Atrodytų, toks vaizdas turėtų nederėti su tokiu romantišku reiškiniu, kaip svajonė.

Bet galiu prisipažinti, kad esu nepataisomas svajotojas. Nuo vaikystes nenustoju vis
apie ką nors svajoti.

Vaikystėje svajojau tapti kosmonautu, nes tuo metu į kosmosą kilo pirmos raketos, paauglystėje – būti garsiausiu poetu, vėliau – Nobelio premijos fizikoje laureatu, Sąjūdžio metais – kad Lietuva po metų gyvens kaip Švedija.

Galite sakyti, kad esu nelaimingas naivus svajotojas, nes mano tokios svajonės lyg ir neišsipildė.

Bet aš dėl to nesisieloju.

Nes dar daugiau svajonių tapo realybe: turiu puikią šeimą, du suaugusius sūnus, du anūkus (netrukus bus dar daugiau), visi kol kas sveiki – tai paprasta,  išsipildžiusi ir vis dar besipildanti svajonė.

Lietuva tapo ne tik nepriklausoma valstybė, bet ir NATO, ES narė – ne tik mano svajonės tapo realybe.

Nepaisant visų trukumų, problemų ir bėdų, per 26 metus matėme daug istorinių, labai svarbių permainų Lietuvos gyvenime, didžiąja dalimi permainų – į gera.

Dažnai klausiame savęs – ar apie tai svajojome, ar apie tokią Lietuvą svajojome Kovo 11-ąją? Mėgstame skųstis – dažnai labai lengvai sakome – ne, ne tokios Lietuvos tikėjomės. Tačiau – „būkime biedni, bet teisingi“ – pasiekėme daugiau nei galėjome įsivaizduoti prieš 25 metus, ir mūsų svajones pildosi su kaupu.

Žinau, ką dalis iš jūsų pasakysite – bet Lietuva išmiršta, Lietuva išsivažinėja. Ar tikrai mes apie tai svajojome?

Nesu naivus – tikrai matau problemas. Šias problemas ir dar daugiau jų.

Bet lygiai taip pat galiu pasakyti, kad Lietuva išsivažinėja, nes dalis lietuviu negali čia, Lietuvoje, realizuoti savo svajonių – savo rankomis užsidirbti geresnį, patogesnį, labiau pasiturimą gyvenimą, tokį, kokį jie gali susikurti Airijoje, Norvegijoje ar Britanijoje.

Moterys Lietuvoje negimdo tiek, kad nebebūtume išmirštanti tauta, nes joms nelengva tuo pat metu suderinti dvi svajones – ir vaikus auginti, ir profesinėje karjeroje būti sėkmingomis. Nelengva, nes sąlygų tam dar nesame sukūrę. O dar ir vyru, svajotoju, namie reikia ūkiškai pasirūpinti.

Deja, nesame dar ta „svajonių šalis“, Lietuva dar nėra tapusi ta „svajonių Tevynė“ savo vaikams, kur kiekvieno svajonė turėtų galimybę tapti realybe.

Pasaulis pavydi Amerikai, nes visi žino, kas yra „american dream“, kas yra ta „amerikietiška svajonė“, kai kiekvienas amerikietis, nepaisant savo kilmes, tautybes ar savo tėvų turto, gali stengtis, dirbti, siekti sėkmės ir tapti garsiu rašytoju ar milijonieriumi, ar Amerikos Prezidentu.

Kaip sakė Ronald Reagan: „Amerikietiška svajonė yra ne ta,i kad kiekvienas amerikietis turi  buti lygus kitam amerikiečiui. Amerikietiška svajonė yra tai, kad kiekvienas amerikietis turi lygias galimybes tapti tuo, kuo Dievas nori, kad jis taptų“.

Aš svajoju, kad mes Lietuvoje gyventume su tokia pat „lietuviška svajone“ – kad kiekvienas lietuvis, nepaisant to, iš kokios šeimos jis yra kilęs, nepaisant to, ar jis gyvena Vilniuje, Balbieriškyje ar Šalčininkuose, kad jis turėtu tokias pat galimybes savo rankomis, savo darbu, savo sunkiu darbu įgyvendinti savo svajonę čia Lietuvoje, o ne kur nors už Atlanto.

Tokią „lietuvišką svajonę“ mes galime ir privalome realizuoti. Tokia svajonė turi tapti realybe. Ko tam reikia?

Kažkada, 1992 metais, mes turėjome krepšinio komandą, su Saboniu priešakyje, kuri Barselonos olimpiadoje tapo legendine „kita svajonių komanda“, sulaukusia ne mažiau dėmesio nei tikra amerikiečių „svajonių komanda“. Mūsų svajonė tada tapo realybe – Lietuva laimėjo bronzą ir mes visi džiūgavome. Tokią sėkmę lėmė tai, kad mūsų komanda tikėjo savo svajone, turėjo aiškų planą, kaip įgyvendinti tokią svajonę, tai yra, kaip siekti pergalių, o komandos lyderiai nebijojo imtis lyderystės tą planą įgyvendinti.

Tai ir yra didžioji sėkmes formulė – reikia 3 dalykų: reikia stiprios svajonės ir tvirto tikėjimo tokia svajone, reikia racionalaus plano, kaip tokią svajonę paversti realybe, ir reikia lyderystės bei valios tam, kad toks planas būtų įgyvendintas.

Tai tinka krepšinio komandai, tai tinka ir valstybei ar tautai. Svajonė ar aiški idėja, planas ir lyderystė yra svarbiausi valstybės pažangos varikliai. Be jų yra tik stagnacija ir murzinas, chaotiškas kapanojimasis, vedantis į  vis labiau plintantį netikėjimą ir nusivylimą.

Per 26 metus mums teko būti ir idealistais – svajotojais, ir svarbiausiais generatoriais idėjų ar planų, kurių reikia tokių svajonių realizavimui, ir teko imtis kartais sunkios lyderystės tam, kad tokie planai būtų realizuoti. Taip Lietuva ėjo įgyvendindama vis naujas savo svajones – nuo politinės nepriklausomybės iki energetinės nepriklausomybės, nuo privačios nuosavybės sugrąžinimo iki pasaulinių IT paslaugų centrų.

Čia, šioje salėje, yra svarbiausi pastarųjų 25 metų „Lietuvos svajonės“ architektai  ir lyderiai, – nuo Vytauto Landsbergio iki Ingridos Šimonytės, nuo Rasos Juknevičienės iki Dainiaus Kreivio, nuo  Irenos Degutienės iki Kazio Starkevičiaus. Ir daugybė kitų!..

Nesakau, kad kiti nedirbo ir nesistengė, tačiau patys svarbiausieji bėgiai naujų svajonių įgyvendinimo link buvo tiesiami mūsų. Gerai, kad ir kiti tais bėgiais, neužmiršdami save pagirti, taip pat pavažiuodavo.

Šiandien kalbu apie naują „lietuvišką svajonę“ – apie paprastą svajonę, kad kiekvienas lietuvis turėtų geras galimybes savo rankomis, savo protu ir užsispyrimu realizuoti savo svajonę čia, Lietuvoje, čia kurtis su savo laimingą šeimą, čia džiaugtis ir auginti savo vaikus. Tai paprasta svajonė – svajonė, kad Lietuvoje būtų galima gyventi ir dirbti bei užsidirbti taip, kaip gyvenama Airijoje, Britanijoje ar Vokietijoje.

Žinau, kad kam nors kyla noras abejoti – ar tai galime pasiekti? Tvirtai atsakau – tikrai taip. Ne rytoj, ne po metų, bet per gerus 15 metu mes tai galime pasiekti. Mes galime įsiveržti į Europos stipriausių, labiausiai pasiturinčių šalių  penketuką.

O bėgius nutiesti tokios svajones link turime per artimiausius 4 metus. Tačiau jeigu dabartiniai „4 prarasti metai“ taps visais „8 prarastais metais“ – tokia svajonė tikrai netaps realybe.

Kad tokia svajonė taptų realybe, tam reikia kelių dalykų, kaip ir krepšinyje – tam reikia mūsų visų tvirto tikėjimo tokia svajone, tam reikia aiškaus, konkretaus Plano, kaip tokią svajonę pasiekti, ir reikia drąsios ir intelektualios, jaunos, modernios bei telkiančios lyderystės tam, kad tokį planą įgyvendintume ir mūsų dar viena svajonė taptų realybe.

Ir mes viską turime – turime aiškią svajonę „nauju galimybių Lietuva“, galimybių visiems Lietuva, Lietuva – sėkminga ir išsivysčiusi kaip kokia nors Airija, į kurią nebereikia emigruoti, nes Lietuvoje yra tos pačios galimybės.

Ir šia svajone tikime.

Turime aiškų planą, turime išsamų ir pagrįstą  „Naują planą Lietuvai“,  kaip tokią svajonę paversti realybe ir turime jaunus, energingus bei modernius lyderius, kurie mus visus telkia tam, kad tokį planą įgyvendintume.

Ar gali tai iš svajonės tapti realybe? Atsakau, taip tikrai, nes prieš 20 metų tai padarė ta pati Airija, iš kurios mes savo plane ir imame pavyzdį bei mokomės. Iki 1990-uju Airija buvo Europos atsilikėlė, po to per 10-12 metu Airija išsiveržė į Europos ekonominius pirmūnus.

Iki tol airiai, masiškai emigravę iš Airijos, ėmė masiškai grįžti atgal. Airijoje nebeliko skurdo, ryškiai sumažėjo alkoholizmo ir kitokios socialinės patologijos, nes, kaip sakė tas pats Reiganas, – geriausia socialinės paramos žmogui politika yra darbas.

Airija savo svajonę sukūrė  pirmiausia dėl to, kad sugebėjo pritraukti daug užsienio kapitalo – tiek į aukštųjų technologijų pramonę didmiesčiuose, tiek į tradicinę pramonę regionuose. Dėl to  kūrėsi gerai apmokomos darbo vietos, dėl to  sparčiai augo Airijos eksportas – svarbiausias Airijos sėkmes variklis, kuris šiuo metu Lietuvoje,  deja,  baigia užspringti. Airiai investavo į žinias ir mokymąsi, ir tai buvo jų sėkmes raktas.

Mes šiandien pateikiame aiškų Planą, kaip pakartoti Airijos sėkmes istoriją čia, Lietuvoje. Tai darome ne tam, kad Lietuva taptų panaši į Airiją, – mes buvome ir liksime Lietuva, – bet tai darome tam, kad lietuviai savo sėkmę ir laimę kurtų čia, Lietuvoje, ir kad Lietuva būtų dar viena sėkmės istorija, kokia ne taip senai buvo ta pati Airija.

Tada Lietuva nebemažės, o augs ir stiprės, nebebijosime ne tik Rusijos, bet ir demografijos, bus mažiau skurdo ir mažiau girtuoklystės, nes bus galima normaliai uždirbti, ne tik Vilniuje ar Klaipėdoje, bet ir Šalčininkuose, kurių lenkiškos dainos bus dainuojamos Lietuvos dainų šventėje, kartu su  gudiškomis ir žydiškomis. Ir, be abejo, lietuviškomis. Tokia Lietuva drąsiai ir sąžiningai žiūrės į savo praeitį, ir drąsiai, su drąsia viltimi žiūrės į savo ateitį. Ir mūsų sėkmė bus įkvepiantis pavyzdys ne tik Ukrainai ar Gruzijai, bet ir Rusijai bei Baltarusijai.

Tokia mūsų sėkmė yra mūsų išlikimo ir mūsų geopolitinio saugumo pamatas. Lygiai taip, kaip ir  Izraelio.

Tai ir yra mano nauja svajonė. Tokią svajonę yra verta turėti. Tai yra mūsų visų aiški svajonė. Šios „svajonės komanda“ yra visa Lietuva, bet planą, kaip šiai svajonei tapti realybe, turime tik mes, ir mes turime imtis telkiančios lyderystės šio plano įgyvendinimui.

Šiandien yra graži diena.

Po 20 metų,   2036 metais, tokia pat gražią gegužes dieną,  mano anūkei Elzei bus 27 metai. Kitą savaitę ji švęs savo 7 gimtadienį. Aš esu įsitikinęs, kad po 20 metų ji kurs savo laimingą šeimą ir augins savo vaikus čia, Lietuvoje. Ir tų vaikų, mano proanūkių, bus daug.

Mano svajonės pastaruoju metu išsipildo:)