Trumano doktrina žuvo, Trumpo doktrina — čia

Šiuo metu yra daug neaiškumų, tačiau galime būti visiškai tikri, kad Jungtinės Valstijos nėra nuoširdžiai suinteresuotos sąžiningu susitarimu dėl Ukrainos, nes Jungtinės Valstijos nepadarė nieko, kad tai parodytų arba kad to siektų. Jau pirmąją dieną Donaldas Trumpas leido pasauliui suprasti, kad jo prioritetas yra greitis, o ne teisingumas. Vladimiras Putinas neskuba, todėl vienintelis būdas, kuriuo Trumpas galėjo pasiekti greitą susitarimą, buvo spausti Ukrainą dėl nuolaidų. Trumpo komanda perėmė visą Putino reikalavimų sąrašą, ir ėmė kartoti bei legitimuoti pagrindinius punktus — nauji rinkimai, jokio NATO, aneksijos pripažinimas.

Nuo to laiko stebime ne derybas dėl taikos Ukrainoje, o Trumpo bandymą pertvarkyti Europos saugumo architektūrą Rusijos naudai. Jei tai pavyks, Ukraina bus pirmoji iš daugelio aukų. Steve’as Witkoffas savo interviu Tuckeriui Carlsonui suformulavo tai, kas, mano manymu, yra dabartinės administracijos pasaulėžiūra — Putino pretenzijų Ukrainoje patvirtinimas ir jo genocidinės darbotvarkės įteisinimas.

Tai yra 180° posūkis nuo Harry Trumano doktrinos — istorinio 1947 m. Amerikos sprendimo saugoti nacionalinį saugumą padedant demokratinėms valstybėms, kurioms grasina autokratijos. Taigi, kas vyksta? Kas paskatino tokį didžiulį politikos pokytį? Šiame straipsnyje pateiksiu tris galimus paaiškinimus.

Stipruolio teorija

Pirmoji galimybė yra ta, kad D. Trumpas, kuris save laiko postliberaliu stipruoliu, mano, jog pasaulį turėtų valdyti stipruoliai, tiksliau jis pats, Putinas ir Xi Jinpingas. Šioje postliberalioje pasaulio tvarkoje galia lemia teisėtumą. Turintieji galią gali ja naudotis tol, kol jų interesai nesusiduria su kito valdovo interesais. Sienos tampa demarkacinėmis linijomis tarp „karalysčių“. Neturintiems pakankamai galios lieka vienintelė galimybė — paklusti. Ši pasaulėžiūra glaudžiai siejasi su Putino ir Xi pasaulėžiūra ir kartu padeda paaiškinti Trumpo pretenzijas dėl Kanados, Grenlandijos ir Panamos. Pagal šią naująją tvarką JAV įtakos sfera absorbuotų šias teritorijas, o Ukraina — ir, tikėtina, dalis Europos – būtų įsiurbta į Putino įtakos sferą.
Tai, ką matome, yra JAV pasitraukimas iš „Putino“ sferos. JAV pasitraukus iš Europos, žemynas gali būti perklasifikuotas į pilkąją zoną: paliktas gintis pačiam arba, jei nesugebės, sekti paskui Ukrainą į Rusijos kontrolės zoną.
Lieka neaišku, kiek JAV įsipareigojimai Indijos ir Ramiojo vandenynų regionų partneriams išliks nepažeisti. Tačiau mums reikia priminti: NATO ir 5-asis straipsnis ilgą laiką buvo saugumo susitarimų aukso standartas. Jei tai sueižės, bus galima suabejoti ir JAV patikimumu Indijos ir Ramiojo vandenynų regionuose.

Išvirkščias Kissingeris

Antrasis galimas paaiškinimas — Trumpas buvo įtikintas išbandyti „išvirkščio Kissingerio“ metodą, kad JAV galėtų atitraukti Rusiją nuo Kinijos. Tai būtų didelis iššūkis. Rusijos ir Kinijos „neribota“ partnerystė reiškia, kad Pekinas remia Maskvos karą Ukrainoje, o mainais Rusija tikriausiai padėtų Kinijai, sukeldama problemų Europoje ir Japonijoje, jei Kinija imtųsi veiksmų prieš Taivaną. Ši partnerystė naudinga abiem šalims, ir tarp jų nėra pastebimų nesutarimų. Norėdamos pabandyti suskaldyti šiuos sąjungininkus ir užbaigti „išvirkščią Kissingerį“, JAV turėtų tapti naująja Rusijos strategine partnere — pakeisti Kiniją, o ne tik prisijungti prie aljanso.

Tam reikėtų didžiulių geopolitinių nuolaidų. Trumpai tariant: laisvos rankos Rusijai Europoje, visiškas JAV pasitraukimas iš ES ir galbūt net tyli parama Rusijos ambicijoms. Tai reikštų antiliberalaus aljanso sukūrimą — pagrindinio JAV sąjungininko ir strateginio ramsčio atsisakymą. Nesakau, kad taip atsitiks, bet jei Rusija svarstytų galimybę pakeisti ištikimybę, ji greičiausiai reikalautų tokių sąlygų. Ir net tokiu atveju, nėra jokių garantijų, kad Rusija jų laikysis.

Kaip jau esu teigęs anksčiau, šis JAV ir Rusijos suartėjimas turi daug daugiau bendro su Molotovo-Ribentropo paktu nei su Kissingerio suartėjimu su Kinija. Molotovas ir Ribbentropas padalijo Rytų Europą į įtakos sferas tarp dviejų autoritarinių jėgų. Paktas žlugo, kai viena šalis — nacistinė Vokietija — nusprendė pirmoji išduoti antrąją. Po to sekė griūtis. Tokie paktai yra laikini susitarimai, pagrįsti abipusiu nepasitikėjimu ir ambicijomis, ir jie paprastai žlunga smurtingai. Tas pats įmanoma ir dabar — akivaizdu, kad Rusija imtų viską, ką siūlo Trumpas, ir vis tiek toliau darytų tai, kas, jos manymu, naudingiausia režimui.

Nėra taip aišku, kaip Kinija reaguotų į tokias JAV pastangas. Pekinas daug investavo į „neribotą“ partnerystę su Maskva, kuri jam atnešė ir strateginio dėmesio atitraukimo Europoje, ir diplomatinio užnugario daugiašaliuose forumuose. Jei Kinija imtų abejoti Rusijos lojalumu, ji greičiausiai panaudotų visus turimus svertus savo jaunesniajai partnerei, kad užtikrintų, jog neįvyktų nieko netikėto. Be to, ji galėtų įžvelgti galimybę padvigubinti savo ambicijas Taivano ir galbūt kitų kaimyninių šalių atžvilgiu. Bet kokiu atveju mintis, kad Pekinas sėdės nuošalyje, kol Washingtonas nuvilios jo svarbiausią karo sąjungininką, atrodo pavojingai naivi.
Buvo ir kitas būdas įkalti pleištą tarp Rusijos ir Kinijos: prievarta. Jei Rusija būtų pralaimėjusi Ukrainoje, ji būtų atsidūrusi daug blogesnėje padėtyje padėti Kinijai Taivane. Tuomet JAV būtų galėtų panaudoti svertus — rimtą paramą Ukrainai, papildomas sankcijas, tarptautinę izoliaciją — kad priverstų Rusiją sutikti su neutralumu. Karinė parama Ukrainai būtų davusi stipresnių ir patikimesnių rezultatų nei bandymas papirkti Rusiją, kad ši taptų partnere.

Tačiau tai, kas vyksta, yra net blogiau: pasirinkdama nuolaidžiavimą vietoje atgrasymo, JAV atstumia savo svarbiausią partnerę — ES.
Nors JAV dar turi laiko pakeisti savo poziciją, tačiau šiuo metu tai mažai tikėtina. „Išvirkščias Kissengeris“ vargu ar būtų sėkmingas, be to, neaišku, ką JAV laimėtų atidavusi Europą Rusijai. Jei JAV vis dar tikisi konfrontuoti su Kinija dėl Taivano, kiltų pavojus susidurti su dviem priešininkais — Rusija bei Kinija, ir beveik be sąjungininkų. Europa ir galbūt Japonija būtų pernelyg užsiėmusios sustiprėjusia Rusija, kad galėtų reikšmingai prisidėti prie JAV pastangų Indijos ir Ramiojo vandenyno regionuose.

Planas „Be plano“

Yra ir trečias scenarijus — kad jokio didžiojo plano apskritai nėra. Galbūt JAV politika formuojama ad hoc, remiantis Rusijos propagandiniais pasakojimais, asmeninėmis vendetomis ir situacinėmis užgaidomis. To negalima atmesti. Kaip apie savo stilių sakė pats Trumpas knygoje „Sandorio menas“ (The Art of the Deal):
„Paprastai į biurą atvykstu devintą valandą ir imuosi telefono. Retai būna diena, kai skambučių būna mažiau nei penkiasdešimt, o dažnai jų būna daugiau nei šimtas. Tarp jų turiu bent tuziną susitikimų. Dauguma jų įvyksta akimirksniu, ir tik nedaugelis iš jų trunka ilgiau nei penkiolika minučių.”

Ar geri vaikinai pralaimės?

Visi trys scenarijai galiausiai atitinka Kinijos interesams. Pagal „stipruolio“ scenarijų JAV susilaiko nuo iššūkio Pekino ambicijoms Indijos ir Ramiojo vandenyno regionuose. „Išvirkščio Kissingerio“ scenarijaus atveju Kinija susidurtų su išsiblaškiusia ir izoliuota Amerika. Pagal „Be plano“ scenarijų chaosas vargu ar būtų naudingas be plano veikiančiam asmeniui. Bet kuriuo atveju Pekinas laimi.
Europai visi scenarijai yra pragaištingi — nebent žemynas greitai atkurtų savo karinę galią. Europos daug triukšmo sukėlęs penkerių-dešimties metų gynybos stiprinimas gali būti per vėlyvas. Vargu ar Putinas mandagiai lauks, kol Europa sustiprės, ir tik tada puls.
Kad ir kaip iš tikrųjų mąstytų dabartinė JAV administracija, aišku viena: Trumano doktrinos era baigėsi. JAV vyriausybė nebesilaiko pozicijos, kad totalitariniai režimai, engdami laisvas tautas, kelia grėsmę tarptautinei taikai, todėl kenkia Amerikos interesams. Panašu, kad naujoji Trumpo doktrina teigia priešingai — kad totalitariniams režimams besipriešinančių laisvų tautų veiksmai griauna „natūralią tvarką“ ir todėl prieštarauja JAV interesams.