Lietuva, tapdama stipriausių ir garbingiausių Vakarų bendrijų – Europos Sąjungos ir NATO – nare, užbaigė Atgimimo ir kovos už Nepriklausomybę laikotarpiu suformuotą integracijos į Vakarų politinės, ekonominės ir kultūrinės erdvės etapą.

Vis dėlto sugrįžimas į vakarietišką geopolitinę erdvę neturi būti suvokiamas kaip mūsų laisvės kovos pabaiga – veikiau tai naujojo etapo pradžia.

Pasiekus tikslą formaliai tapti Vakarų dalimi valstybėje tarytum dingo strateginės krypties suvokimas bei akstinas naujiems ambicingiems tikslams, tokiems kaip europietiškos gerovės visiems kūrimas. Pastaruoju laikotarpiu buvo lengvabūdiškai panirta į intelektualiai tingią stagnaciją, pasąmonėje tikintis, kad visas Lietuvos problemas išspręs vien drausmingas ES direktyvų įgyvendinimas.

Kaip rodo per paskutinius 4 metus Lietuvą ištikusi visuotinė politinė ir ekonominė stagnacija bei vis labiau ryškėjančios skaudžios ekonominės ir socialinės visuomenės problemos, besiklostanti situacija reikalauja aiškaus šių problemų giluminių priežasčių suvokimo ir iš to išplaukiančio politinio pasiryžimo tokią situaciją iš esmės keisti.

Akivaizdu, kad per 12 nuo įstojimo į ES prabėgusių metų mums Lietuvoje pritrūko nuoseklumo ir principingumo kuriant naujos kokybės valstybės institucijas ir viešąsias paslaugas. Nepakankamai dėmesio buvo skiriama besikaupiančioms demografinėms ir socialinėms problemoms – masinei emigracijai, sparčiai senstančiai visuomenei, nemažėjančiam skurdui, iššūkiams švietimo sistemai, palankios aplinkos stygiui šeimai kurti ir vaikams auginti. Pritrūko kūrybiškumo ir atsakingos lyderystės iš esmės pertvarkant valstybės valdymą, išmintingiau investuojant ES teikiamą paramą.

Kita vertus, turime suprasti, kad kai kalbame apie vakarietiškos gerovės kūrimą Lietuvoje, Vakarų valstybės, kaip sektinas pavyzdys, mums reiškia daugiau nei tik ekonominę gerovę ar spartų šalies ūkio augimą. Vakarai yra civilizacija, pirmiausia besiremianti demokratija, krikščioniška tradicija, teisės viršenybės ir teisingumo principais, o taip pat sąžiningumu ir atskaitingumu piliečiams pasižyminčia aukšta politine kultūra. Vakarietiška gerovė, kurios visi siekiame, negali būti sukurta neatkuriant vakarietiškos civilizacijos pamatinių vertybių Lietuvoje.

Valstybės krypties pasirinkimas: kuo Vakarai skiriasi nuo Rytų?

Bene svarbiausia pamatinė Vakarų pasaulio vertybė – teisės viršenybės principas. Šis principas nurodo, kad siekiame teisinės valstybės, kurioje vadovaujamasi Konstitucija ir įstatymais, o ne asmens savivale. Tai reiškia, kad visi asmenys lygūs prieš įstatymą, valstybės institucijas ir pareigūnus. Jų sprendimai skaidrūs, nešališki ir objektyvūs, o paprastas pilietis – gerbiamas. Tuo tarpu valstybės institucijose dirbantys žmonės savo darbą supranta ne kaip paslaugą, bet kaip tarnystę Lietuvos žmonėms.

Kai šio principo nuosekliai laikomasi, užkertamas kelias neteisingam elgesiui visuomenėje, piliečiai mato, kad valdžia dirba jų labui, atsiranda tarpusavio pasitikėjimas. Kai partijos siekia valdžios kaip priemonės pasipelnymui, kai ieškoma būdų apeiti įstatymus ir kuriami nesistemiški, tam tikros grupės interesus įtvirtinantys teisės aktai, tauta praranda pasitikėjimą valdžia, o ši bando jį „susigrąžinti“ populistiniais pažadais. Atsidūrusios tokiame užburtame rate valstybės neišbrenda iš skurdo, suiručių, visuomenės susiskaldymo ir stebuklingus receptus siūlančių gelbėtojų liūno.

Todėl pagrindinės Vakarų ir Rytų takoskyros nėra modernumas ir ekonominė gerovė prieš atsilikimą ir skurdą, bet pamatiniai civilizaciniai skirtumai: demokratija prieš autoritarizmą; teisės viršenybės principas ir pilietinė visuomenė prieš valdomus teismus ir nepotizmą; bendruomeniškas solidarumas prieš atskirtį ir išnaudojimą; laisvo asmens orumas prieš gniuždančią priespaudą. Būtent šie skirtumai ir lemia, kad Vakarai yra daug turtingesni nei kiti pasaulio kraštai.

Vakaruose politikams tenka trauktis iš pareigų vien dėl įtarimų nuplagijavus mokslinį darbą, netyčia panaudojus reprezentacines išlaidas asmeniniams poreikiams ar piktnaudžiavus tarnybine padėtimi. Vakarų politinės bendruomenės išmoko istorines pamokas iš revoliucijų, pilietinių karų, laikinų diktatūrų ar totalitarinės patirties, kad valstybės pamatinis bruožas – teisingumo užtikrinimas, o piliečių lygybė prieš įstatymą yra neatskiriama demokratijos dalis.

Vakaruose tai priimant kaip nekvestionuotinus valstybės ir politikos veikimo principus bei savaime suprantamus dalykus, partijos varžosi dėl idėjų – konkuruoja moralinės tvarkos ir ekonominės gerovės vizijomis, skirtingomis asmens, bendruomenės ir valstybės laisvės, teisių bei pareigų sampratomis. Tokios idėjinės konkurencijos Lietuvos politinis gyvenimas vis dar stokoja.

Ko šiandien pasigenda Lietuvos žmonės?

Tikrasis atsakas į teisingumo trūkumą, kurį didelė dalis visuomenės įvardina kaip vieną svarbiausių mūsų valstybės problemų, šalyje pirmiausia yra skaidrių ir nepriklausomų valstybės institucijų, tarnaujančių visiems piliečiams lygiai ir teisingai, stiprinimas. Visiems lygiai teisingos institucijos, neteikiančios viešųjų paslaugų pagal piliečių priklausymą vienai iš „dviejų Lietuvų“ ir atitinkamai neveikiančios „skirtingais greičiais“, sudaro lygias sąlygas piliečiams bei kuria ekonominę ir socialinę gerovę.

Vienas didžiausių šiandienos skaudulių yra tai, kad mūsų padėtis pagal daugelį socialinių rodiklių išlieka sudėtinga. Esame sparčiausiai nykstanti – emigruojanti ir senstanti visuomenė. Socialinė atskirtis tarp turtingųjų ir nepasiturinčiųjų yra pasiekusi aukščiausią lygį nuo 2006 metų; pagal savižudybių mastą patenkame tarp penkių blogiausią statistiką turinčių valstybių; alkoholio vartojame mažiau vos už dvi pasaulio valstybes, o svaigalai tampa maždaug pusės nusikaltimų ir tragiškų nelaimių keliuose priežastimi; nuolatiniai korupcijos skandalai, pasitikėjimo demokratinėmis valstybės institucijomis indeksai rodo, kad Lietuva dar labai didelei daliai bendrapiliečių netapo valstybe, kurioje gera gimti, augti, kurti šeimas ir auginti vaikus bei, galų gale, oriai pasenti.

Nomenklatūrinei kairei kartu su populistinėms partijoms valdant šalį pastaruosius ketverius metus, o per visą nepriklausomybės laikotarpį praleidus už valstybės vairo daugiau nei 17 metų, nuolat deklaruojamas nenuilstamas dėmesys ir pagalba paprastam žmogui, socialinės lygiavos didinimas, skurdo mažinimas. Tačiau realybėje tebeturime labai mažą ir silpną viduriniąją klasę, įsisenėjusias socialines įtampas visuomenėje, nykstančius regionus, sparčiai senstančią visuomenę, pagarbos žmogaus orumui trūkumą ir aktyvių bei darbingų žmonių emigraciją.

Neskirdama pakankamai dėmesio visai Lietuvai, valdžia tarsi atskiria dalį piliečių nuo klestėjimo bei gerovės kūrimo. Taip atsiranda prielaidos „skurdo spąstams“ – sunkiai besiverčiančių šeimų vaikai neišsivaduoja iš tų pačių problemų, kaip ir jų tėvai, nes neturi galimybių kilti socialiniais laiptais. Ne visoje Lietuvoje mažėja nedarbas, auga atlyginimai, ar atsiveria naujos galimybės kurti verslus. Visos šios problemos tampa paskata ieškoti gyvenimo svetur, nes vienintele realia gyvenimo pokyčio galimybe tampa emigracija, dėl kurios statistiškai kasdien netenkame tiek piliečių, kiek talpina pilnas keleivinis lėktuvas.

Tuo metu likusieji Lietuvoje praranda viltį, kad jų vaikas galės išsiveržti iš tų „skurdo spąstų“, kuriuose jų tėvai gyvena bei praranda žmogišką geresnio gyvenimo viltį.

Tokie žmonės darosi vis labiau nusivylę viskuo, todėl lengvai pasiduoda neracionaliam pykčiui bei to sąlygotam tikėjimui populistiniais politikais. Tai kuria užburtą „demokratijos skurdo“ ratą – stagnuojanti valdžia nesugeba įveikti „galimybių atskirties“, dėl to formuojasi „skurdo spąstų“ neišvengianti ir nusivylusi visuomenės dalis, kuri balsuoja pasirinkdama politinį populizmą. Šis populizmas, patekęs į valdžią, nesugeba spręsti jokių problemų, taip sukuriant pamatus dar didesniam „skurdo spąstų“ bendruomenės nusivylimui ir pykčiui – demokratija pradeda pati save griauti.

Šiandien mes labai aiškiai sakome, jog atėjo laikas permainoms. Nebegalime leisti, kad ir toliau viskas būtų taip pat, kaip buvo iki šiol. Reikia esminių permainų sutvirtinant vakarietiškos civilizacijos pamatus Lietuvoje – reikia užtikrinti, kad vakarietiška gerovė pagaliau pasiektų kiekvienus, o ne tik išrinktųjų namus.

Teisinga, galimybių kupina ir pasididžiavimo verta Lietuva

Turime atsigręžti į tyliąją ir darbščiąją Lietuvos žmonių daugumą. Į sąžiningai dirbančius ir dirbusius piliečius. Kasdien į darželius ir mokyklas vaikus vedančias jaunas šeimas, pilnutėliu visuomeniniu transportu į darbą, polikliniką ar studijas skubančius žmones. Tuos, kurie ilgai ir nuoširdžiai dirbo ir nori oriai gyventi senatvėje, bei tuos, kurie nori sunkiai dirbti ir užsidirbti.

Tuos, kurie nori prisiimti atsakomybę už kitus kurdami ir plėtodami verslą; tuos, kurie nori remtis ne išskirtinai valstybės užsakymais, o vartotojų vertinamomis idėjomis ir naujovėmis; tuos, kurie pasirengę tinkamai įvertinti kiekvieną prie to prisidėjusį darbuotoją.

Tai žmonės, kurie nuoširdžiai stengiasi ir iš valstybes prašo ne paramos, bet teisingumo bei galimybių veikti: lygybės prieš įstatymą užtikrinimo ir kokybiškų bei, nepaisant socialinės padėties ar gyvenamosios vietos, vienodai prieinamų viešųjų paslaugų, mainais į jų sąžiningai mokamus ar mokėtus mokesčius. Šie žmonės yra reiklūs valdžiai, nes nori didžiuotis savo valstybe.

Tai darbštūs žmonės, pasigendantys valstybės užtikrinamo teisingumo, kai mato kaip dirbti tinginti ir pašalpomis piktnaudžiaujanti visuomenės dalis išnaudoja socialinės apsaugos sistemą.

Tai mokesčius mokantys piliečiai, pasigendantys valstybės užtikrinamo teisingumo ir lygybės prieš įstatymus, kai mato neteisėtai sukaupta prabanga viešai besipuikuojančius žmones.

Tai paprasti darbuotojai, pasigendantys valstybės užtikrinamo teisingumo ir lygių galimybių, kai, patys krizės metu netekę darbo arba trečdalio pajamų, stebėjo aukšto rango pareigūnus ir politikus susigrąžinant savo atlyginimus į prieškrizinį lygį ir atsiimant dėl ankstesnio sumažinimo negautas pajamas.

Tai kuo greičiau pasveikti norintys pacientai, pasigendantys valstybės užtikrinamo teisingumo ir lygių galimybių, kai mėnesių mėnesiais laukia sau paskirtos operacijos ligoninėje ar stovi ilgose eilėse poliklinikoje stebėdami, kaip pro juos eina per galinį įėjimą patekę „nusipelniusieji gyventi geriau”.

Tai sąžiningi verslininkai, pasigendantys valstybės užtikrinamo teisingumo ir lygių galimybių, kai kurdami verslą, ypač regionuose, yra verčiami nelygiomis sąlygomis konkuruoti su nuolat neskaidriai viešuosius pirkimus laiminčiais, proteguojamais ar mokesčius mokėti vengiančiais sukčiais.

Tai jauni iniciatyvūs universitetų absolventai, pasigendantys valstybės užtikrinamo teisingumo ir lygių galimybių, kai turėdami ir kompetencijos, ir noro sąžiningai dirbti valstybės tarnyboje bei viešojo sektoriaus institucijose, atsimuša į fiktyvių konkursų ir savųjų protegavimo sieną.

Tai savo atžaloms gero norintys tėvai, pasigendantys valstybės užtikrinamo teisingumo ir lygių galimybių, kai stengiasi, kad jų vaikai tinkamai pasiruoštų egzaminams, todėl greta mokamų mokesčių ir rinkliavų mokyklai papildomai samdantys privačius korepetitorius.

Pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį mūsų partija reikšmingai prisidėjo padedant valstybės suverenumo ir nepriklausomybės bei vakarietiškos krypties pamatus. Vėliau pasiekėme energetinę nepriklausomybę ir padarėme šuolį modernizuojant ekonomiką.

Dabar ateina metas tapti visaverte Vakarų pasaulio dalimi. Per valstybės užtikrinamą teisingumą, per kokybiškas viešąsias paslaugas, per lygias galimybes visiems norintiems sąžiningai dirbti ir užsidirbti. Kartu sukursime tokią valstybę, kuri yra verta savo žmonių, kuria galėtume pasitikėti ir didžiuotis. Mūsų vizija – teisinga ir pasididžiavimo verta Lietuva.

Savo plane Lietuvai pateikiame konkrečius pasiūlymus, kaip šios vizijos ketiname pasiekti. Mūsų svarbiausi siekiai iki 2021 metų yra:

– Lietuvos ūkį paversti gerai apmokamas darbo vietas kuriančia ir tarptautiniu lygiu konkurencinga eksportu paremta ekonomika, taip realiai sprendžiant Lietuvai opiausias masinės emigracijos ir senstančios visuomenės problemas;

– įgyvendinti būtinas pertvarkas, kad švietimo sistema mūsų šalyje kiekvienam to siekiančiam suteiktų geriausią išsilavinimą;

– iš pagrindų modernizuoti valstybės valdymo sritį, nuosekliai mažinant biurokratinę naštą, užtikrinant aukščiausios kokybės viešąsias paslaugas ir sukuriant permainų lyderyste pasižyminčią valstybės tarnybą.

Manome, kad būtent stipri ekonomika, emigravusių tautiečių susigrąžinimas, kokybiškas švietimas ir modernizuotas valstybės valdymas yra tai, nuo ko šiandien ir ateinančius metus labiausiai priklausys Lietuvos žmonių gerovė ir ryžtas savo ateitį kurti čia, savo Tėvynėje.

Be išvardintų siekių naujojoje savo programoje kalbame ir apie kitose srityse mūsų laukiančius darbus – nuo sveikatos ir socialinės apsaugos iki kovos su korupcija bei užsienio reikalų ir gynybos. Kviečiame visuomenę susipažinti su TS-LKD siūloma programa ir teikti savo pasiūlymus ar argumentuotą kritiką.

Rugsėjį taip pat viešai paskelbsiu mano siūlomus kandidatus į būsimą į vyriausybę, kurie, įgijus rinkėjų pasitikėjimą, šią programą įgyvendintų.