Bet kuris agresorius, prieš pradėdamas aktyvius karinius veiksmus prieš kurią nors šalį, visada siekia įvertinti jos gynybinį potencialą, visuomenės valią gintis ir ją palaužti. Tam naudojamos įvairios priemonės: politinės, ekonominės, informacinės, kibernetinės, taip pat kriminaliniai ir teroristiniai veiksmai, po civilių gyventojų priedanga veikiantys sukilėlių ar samdinių būriai.

Bene ryškiausias to pavyzdys – Rusijos agresija prieš Ukrainą, kada taikos metu šioje nelegaliai veikė Rusijos specialiųjų operacijų kariai be atpažinimo ženklų arba Rusijos remiami vietiniai separatistai, siekdami destabilizuoti politinę padėtį, sukelti sumaištį, perimti svarbių objektų kontrolę. Taip pat tokius veiksmus lydi propagandos ir dezinformacijos srautas, bandant palaužti visuomenės valią gintis ir „paruošti dirvą“ platesnio masto kariniams veiksmas.

Kitaip tariant, karas būna pralaimėtas ne tada, kai teritoriją užima svetima kariuomenė ir okupacinis režimas ima dalinti pasus, statyti svetimus paminklus ar perrašinėti istoriją. Karas būna pralaimėtas tada, kai visuomenė praranda valią gintis ir priešintis.

XXI amžiaus pakirstos valios priešintis pavyzdys – Rusijos įvykdyta Krymo ir dalies Rytų Ukrainos okupacija. Krymas – išskirtinis atvejis. Du dešimtmečius po Ukrainos nepriklausomybės atkūrimo per valstybinius Rusijos informacinius kanalus buvo skiepijama, kad „Krymas nėra Ukraina“, „Krymas – istorinė Rusijos žemė“. Tai veikė kaip radiacija, kai kasdien to poveikio nejauti, bet atėjus lemiam momentui prasideda „negrįžtami“ procesai: 2014 m. pavasarį pasirodžius „žaliesiems žmogeliukams“ šiame Ukrainos regione nebuvo visuomenės, kuri būtų pajėgi priešintis.

Tuo tarpu Donbaso atvejis rodo, jog hibridinis karas, „žalieji žmogeliukai“ ir chaosas nežinant, kas ir prieš ką turi kovoti, įmanomas tik ten, kur nėra tautinės tapatybės, ryšio su bendruomene ir valstybe.

Kaip taikliai dar 2015 metais pastebėjo Anne Applebaum: „Doneckas, Slovjanskas, Kramatorskas yra pavyzdžiai to, kaip atrodo žemė be nacionalizmo: anarchiška, pilna parsiduoti pasirengusių samdinių. Dauguma vietinių žmonių kovą stebi pasyviai ir yra pasirengę susitaikyti su bet kuria valdžia, kokią tik gaus. Tai yra žmonės, atsitiktinai apsigyvenę ten, kur gyvena, kurių tėvai ar seneliai ten atvyko dėl sovietinio biurokrato įgeidžio, kurie nejaučia prieraišumo jokiai tautai ar valstybei. Tik žmonės, kurie jaučia tam tikrą atsidavimą savo visuomenei, tik tokie žmonės, kurie vertina savo tautos kalbą, literatūrą ir istoriją, tik žmonės, kurie dainuoja tautines dainas ir kartoja tautines legendas, bus pasiryžę dirbti dėl savo visuomenės.“

Kai tik Rusijos remiami separatistai įžengė į tas Ukrainos teritorijas, kur tautinė tapatybė buvo gyva, kur stipresnis asmens ryšys su bendruomene, ten okupacinės pajėgos ir sustojo. Ir kartu žlugo V. Putino planas sukelti Ukrainoje pilietinį karą, atskelti rusakalbius Ukrainos gyventojus nuo ukrainiečių tautos. Jis neįvertino, kad tai yra viena ir ta pati tauta.

Būtent todėl mums ir šiandien reikia nacionalinių didvyrių, istorinio pasakojimo, kuris stiprintų mūsų tapatybę ir ryžtą ginti kiekvieną mūsų valstybės centimetrą. Būtent todėl Kremliaus priešiška propaganda šiandien ir yra savo svarbiausiu takiniu pasirinkusi Lietuvos istoriją. Imperinių ambicijų niekaip negebančiai atsikratyti Rusijai yra labai nenaudingos tvirtą tautinę savimonę turinčios Baltijos šalys. O pakirsti tautinę savimonę, pasididžiavimą savo tauta lengviausiai galima pasitelkiant iškiliausių tos tautos asmenybių, procesų ir lūžinių sprendimų juodinimą.

Be abejo, nacionalinės tapatybės kūrimo procesas susiduria su rimtais iššūkiais. Kai kurie iš jų natūralūs, juos galima vadinti XXI amžiaus kultūrinių ir socialinių transformacijų padariniais. Globalizacija silpnina simbolinį ryšį tarp tautos ir valstybės, meta iššūkį tautiniam identitetui. Keičiasi visuomenę konsoliduojantys faktoriai, mažėja tautinės priklausomybės vaidmuo formuojantis kolektyviniam identitetui.