2019.10.08

Ko reikia, kad mūsų niekas niekada neokupuotų

Ko reikia, kad mūsų niekas niekada neokupuotų
Piliečių vaidmuo ginant savo šalį yra neabejotinai svarbus, ypač dabar, pasikeitusios geopolitinės ir saugumo situacijos kontekste, kada karo objektu ir tikslu yra tapusi ne konkreti teritorija, o visuomenė.
Bet kuris agresorius, prieš pradėdamas aktyvius karinius veiksmus prieš kurią nors šalį, visada siekia įvertinti jos gynybinį potencialą, visuomenės valią gintis ir ją palaužti. Tam naudojamos įvairios priemonės: politinės, ekonominės, informacinės, kibernetinės, taip pat kriminaliniai ir teroristiniai veiksmai, po civilių gyventojų priedanga veikiantys sukilėlių ar samdinių būriai.
Bene ryškiausias to pavyzdys – Rusijos agresija prieš Ukrainą, kada taikos metu šioje nelegaliai veikė Rusijos specialiųjų operacijų kariai be atpažinimo ženklų arba Rusijos remiami vietiniai separatistai, siekdami destabilizuoti politinę padėtį, sukelti sumaištį, perimti svarbių objektų kontrolę. Taip pat tokius veiksmus lydi propagandos ir dezinformacijos srautas, bandant palaužti visuomenės valią gintis ir „paruošti dirvą“ platesnio masto kariniams veiksmas.
Kitaip tariant, karas būna pralaimėtas ne tada, kai teritoriją užima svetima kariuomenė ir okupacinis režimas ima dalinti pasus, statyti svetimus paminklus ar perrašinėti istoriją. Karas būna pralaimėtas tada, kai visuomenė praranda valią gintis ir priešintis.
Visuomenės atsparumas ir tapatybė
XXI amžiaus pakirstos valios priešintis pavyzdys – Rusijos įvykdyta Krymo ir dalies Rytų Ukrainos okupacija. Krymas – išskirtinis atvejis. Du dešimtmečius po Ukrainos nepriklausomybės atkūrimo per valstybinius Rusijos informacinius kanalus buvo skiepijama, kad „Krymas nėra Ukraina“, „Krymas – istorinė Rusijos žemė“. Tai veikė kaip radiacija, kai kasdien to poveikio nejauti, bet atėjus lemiam momentui prasideda „negrįžtami“ procesai: 2014 m. pavasarį pasirodžius „žaliesiems žmogeliukams“ šiame Ukrainos regione nebuvo visuomenės, kuri būtų pajėgi priešintis.
Tuo tarpu Donbaso atvejis rodo, jog hibridinis karas, „žalieji žmogeliukai“ ir chaosas nežinant, kas ir prieš ką turi kovoti, įmanomas tik ten, kur nėra tautinės tapatybės, ryšio su bendruomene ir valstybe.
Kaip taikliai dar 2015 metais pastebėjo Anne Applebaum: „Doneckas, Slovjanskas, Kramatorskas yra pavyzdžiai to, kaip atrodo žemė be nacionalizmo: anarchiška, pilna parsiduoti pasirengusių samdinių. Dauguma vietinių žmonių kovą stebi pasyviai ir yra pasirengę susitaikyti su bet kuria valdžia, kokią tik gaus. Tai yra žmonės, atsitiktinai apsigyvenę ten, kur gyvena, kurių tėvai ar seneliai ten atvyko dėl sovietinio biurokrato įgeidžio, kurie nejaučia prieraišumo jokiai tautai ar valstybei. Tik žmonės, kurie jaučia tam tikrą atsidavimą savo visuomenei, tik tokie žmonės, kurie vertina savo tautos kalbą, literatūrą ir istoriją, tik žmonės, kurie dainuoja tautines dainas ir kartoja tautines legendas, bus pasiryžę dirbti dėl savo visuomenės.“
Kai tik Rusijos remiami separatistai įžengė į tas Ukrainos teritorijas, kur tautinė tapatybė buvo gyva, kur stipresnis asmens ryšys su bendruomene, ten okupacinės pajėgos ir sustojo. Ir kartu žlugo V. Putino planas sukelti Ukrainoje pilietinį karą, atskelti rusakalbius Ukrainos gyventojus nuo ukrainiečių tautos. Jis neįvertino, kad tai yra viena ir ta pati tauta.
Būtent todėl mums ir šiandien reikia nacionalinių didvyrių, istorinio pasakojimo, kuris stiprintų mūsų tapatybę ir ryžtą ginti kiekvieną mūsų valstybės centimetrą. Būtent todėl Kremliaus priešiška propaganda šiandien ir yra savo svarbiausiu takiniu pasirinkusi Lietuvos istoriją. Imperinių ambicijų niekaip negebančiai atsikratyti Rusijai yra labai nenaudingos tvirtą tautinę savimonę turinčios Baltijos šalys. O pakirsti tautinę savimonę, pasididžiavimą savo tauta lengviausiai galima pasitelkiant iškiliausių tos tautos asmenybių, procesų ir lūžinių sprendimų juodinimą.
Be abejo, nacionalinės tapatybės kūrimo procesas susiduria su rimtais iššūkiais. Kai kurie iš jų natūralūs, juos galima vadinti XXI amžiaus kultūrinių ir socialinių transformacijų padariniais. Globalizacija silpnina simbolinį ryšį tarp tautos ir valstybės, meta iššūkį tautiniam identitetui. Keičiasi visuomenę konsoliduojantys faktoriai, mažėja tautinės priklausomybės vaidmuo formuojantis kolektyviniam identitetui.

Yra teigiančių, kad žmones vienijančiu faktoriumi tampa nebe tautybė, o pilietybė, bendros politinės vertybės. Stiprėja noras tautinį identitetą keisti politiniu identitetu. Šie identitetai yra priešinami tarpusavyje. Stiprėja ideologinės srovės teigiančios, kad dabartiniame demokratijos raidos etape pagrindiniu pilietinės gynybos objektu tampa ne tauta, o pilietinės laisvės.
Valstybės uždavinys yra suvaldyti šį konfliktą, turime suvokti, kad be tautinės tapatybės nebus įmanoma užtikrinti ir esmines pilietines laisves. Neturime leisti kultūriniams ir istorinės atminties karams, kas yra natūrali vakarietiškos demokratinės visuomenės būklė, suskaldyti mūsų bendruomenės. Reikia rasti būdus sutaikyti šias dvi politinio mąstymo tradicijas. Tik taip neleisime išorinėms jėgoms mūsų demokratijos paversti mūsų silpnybe.

Lietuvos gynybos triada
Šiandien Lietuvos gynybos politiką apibrėžia ši gynybos triada: karinis pasipriešinimas ir pilietinis pasipriešinimas, kuris skirstomas į partizaninę kovą ir nesmurtinio pasipriešinimo veiksmus.
Karinio pasipriešinimo variklis – tai Lietuvos karinis pajėgumas, moderni kariuomenė, sąveika su sąjungininkų pajėgumais, NATO saugumo garantijos ir atgrasymas, priimančiosios šalies potencialas.
Nesmurtinio pasipriešinimo istorinis pavyzdys – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir tautos laikysena sovietinės agresijos atžvilgiu. Buvome pasirinkę Mahatma Gandhi kelią. Ir tai suveikė. Ši pasipriešinimo forma apima neprievartinius protestus, veiksmus, kuriais nutraukiami socialiniai, ekonominiai ar politiniai santykiai (mokesčių nemokėjimas, pilietinis nepaklusnumas), alternatyvių ekonominių, socialinių ir politinių institucijų steigimą, pavyzdžiui, kuriant alternatyvias mokyklas, paralelinį transporto, komunikacijų tinklą. Tiek nesmurtinio pasipriešinimo, tiek tuo labiau ir partizaninio karo koncepcija reikalauja plataus visuomenės įsitraukimo.
Apklausos rodo, kad ginkluoto užpuolimo atveju prie šalies gynybos norėtų prisidėti apie 300 tūkst. Lietuvos gyventojų, tačiau šiandien tik 15 tūkst. gyventojų yra įsitraukę – Krašto apsaugos savanorių pajėgose ir Šaulių sąjungoje. Lietuvoje yra daugiau žmonių, kurie pasiryžę valstybę ginti ne tik ginklu, bet ir savo žiniomis bei gebėjimais. Medikai, informatikai, inžinieriai ir kitų specialybių žmonės nori prisidėti prie valstybės saugumo.
Ir šioje vietoje Šaulių sąjunga kaip sukarinta visuomeninė organizacija, galinti apimti platesnį veiklos barą nei Krašto apsaugos savanorių pajėgos, nelimituojama ribinio karių skaičiaus, galėtų tapti visuomenės atsparumo išorinėms grėsmėms ramsčiu, valios priešintis įrodymu ir teritorinės gynybos stuburu, kaip, pavyzdžiui, yra Estijoje. Estijos Gynybos lyga arba Kaitseliit turi daugiau nei 13 tūkst. aktyvių narių, o kartu su dukterinėmis organizacijomis ši savanoriška karinė organizacija turi apie 21 tūkst. narių. Į 15 skirtingo dydžio dalinių, vadinamų malevais suskirstyta Kaitseliit ne tik aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, bet ir tiesiogiai prisideda prie šalies gynybos.
Šaulių sąjunga galėtų tapti masine organizacija, stipriai papildančia mūsų kariuomenės rezervą. Skaičiuojama, kad kiekvienas narys su savimi įtraukia papildomai 10–15 visuomenės narių ar rėmėjų. Valstybė turi pasiūlyti paskatas savanoriškam prisijungimo prie valstybės gynimo rezervo.
Praėjusį pavasarį JAV veikiančios RAND korporacijos ekspertai paskelbė tyrimą „Dettering Russian aggression in the Baltic states through resilience and resistance“, kuriame vertino, kaip Baltijos šalys įgyvendina nekonvencinės gynybos planus ir pajėgumus, įskaitant visuotinę gynybą, visuomenės atsparumą ir pasipriešinimo strategijas, siekiant atgrasyti ir neutralizuoti Rusijos hibridines grėsmes ir karines atakas.
Ekspertai priėjo esminės išvados, kad būtent visuotinė gynyba ir nekonvencinio karo pajėgumai turi potencialą atgrasyti, atidėti ir sutrikdyti galimas Rusijos hibridines grėsmes ir karines atakas. Visuotinės gynybos veiksmus gali atlikti ne tik didelės vyriausybinės organizacijos, bet ir mažos civilių asmenų grupės, kurios būtų decentralizuotai aprūpintos nekonvencine ginkluote ir įranga (naktinio matymo prietaisais, mažais ginklais, sprogmenimis, kibernetiniais pajėgumais, taktinėmis ir ilgo nuotolio mobiliomis komunikacijos sistemomis).
Tokios grupės galėtų būti formuojamos pagal taktinių veiksmų pobūdį. Pavyzdžiui, nesmurtinių veiksmų grupę galėtų sudaryti žmonės iš įvairių patriotinių organizacijų, rezerve esančių žmonių, studentų organizacijų, bendradarbių, kaimynų ar artimų draugų rato. Tokia grupė galėtų rengti įvairias paramos ar pilietinio nepaklusnumo akcijas, stebėti aplinką. Kita grupė – nekonvencinės paramos grupė. Ją sudarytų patriotinių organizacijų nariai, rezervistai, kaimynai, artimi draugai, šeimos nariai.
Pagrindinės užduotys – teikti žvalgybinę ir logistinę paramą koviniams būriams. Trečia grupė – žemo lygio kovinių veiksmų grupė. Ją galėtų sudaryti šaulių sąjungos nariai, atliekantys mažiau sudėtingas kinetines operacijas. Taip pat visuotinės gynybos ir nekonvencinių pajėgumų eilėje išskiriama ir ketvirta – aukšto lygio grupė, kuriai priskiriami kariai profesionalai, rezervistai, specialiųjų operacijų pajėgos, atliekančios sudėtingas kinetines operacijas. Šis tyrimas liudija, kad nekonvencinėje – partizaninio karo ir nesmurtinio pasipriešinimo – gynyboje platus ir koordinuotas visuomenės įsitraukimas yra esminis veiksnys.
Tad išvada aiški – šalia stiprių konvencinių pajėgumų, NATO saugumo garantijų ir Lietuvos apginamumo planų, mums reikia pilietinio pasipriešinimo sistemos ir koordinuoto žmonių tinklo, kuris būtų pasirengęs tiek partizaniniam karui, tiek ir nesmurtiniam pasipriešinimui. Lietuvai žengiant šiuo keliu bet kuris okupantas supras, kad net ir užėmus Lietuvos teritoriją, visuomenė neleis tos kontrolės išlaikyti. Tačiau kartu turime suprasti, kad visos pilietinio pasipriešinimo sistemos bus bevertės, jei nerasime sutarime dėl mūsų kolektyvinės tapatybės, kuri visada bus mūsų atsparumo šaltinis.

Kitos aktualijos

2019.12.10

Dėl Seimo nario Michal Mackevič – kreipimasis į Generalinę prokuratūrą

Dėl Seimo nario Michal Mackevič – kreipimasis į Generalinę prokuratūrą
Skaityti daugiau
2019.12.09

Kauno konservatoriai atnaujino komandą ir išsakė poziciją miestui aktualiais klausimais

Kauno konservatoriai atnaujino komandą ir išsakė poziciją miestui aktualiais klausimais
Skaityti daugiau
daugiau aktualijų
© 2019 Visos teisės saugomos.
AD FINGERS INTERACTIVE AGENCY

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti