Mielieji, aukštieji svečiai, bendražygiai ir talkininkai, jauni tęsėjai,

garbingas apdovanojimas, kurį man skyrė naujasis Seimas ir aš jam dėkoju, skatina pamąstyti apie laisvę ir Lietuvos kelius į laisvę. Kalbėsiu ne apie premijas. Mūsų visų didžioji premija – kad vis dar esame. Ir esame ten, kur pasirinkome būti. Ir buvo aukštesnė jėga, kuri mus globojo.

Kasmet bent sykį metuose prisimename Laisvės ir Sausio 13-osios kankinius. Netrukus, kaip įpratę, lankysime kapines. Kai nepavykusi valstybė, Sovietų Sąjunga, veikiau pąjunga, prieš 26 metus jos vadų įsakymu suplanavo, pasirengė ir užpuolė nepriklausomybę atkuriančią Lietuvą, mes patyrėme ginkluotą kitos šalies agresiją, tapome išmaniai žiauraus karo taikiniu. „TSR sąjunga pradėjo nepaskelbtą karą prieš Lietuvos Respubliką!“ Tai iš Aukščiausiosios Tarybos šioje salėje priimto Sausio 13-osios nakties pareiškimo.

Karas. Deja, jis nepasibaigė, kaip ir šaltasis, jokia išsamia taikos sutartimi. Dabartiniame trumparegių pasaulyje vis dėlto turime pranašumą. Esame jau pamokyti, nors kažin ar pakankamai.

Hitleris savo karą, kuriame tikėjosi panaudoti kuriamą branduolinį ginklą ir buvo pavadinęs totaliniu (total kryk) vedė vardan, tariamai, teisėtų nuskriaustos ir pažemintos Vokietijos interesų. Tiems godulio interesams tenkinti nacionalsocialistai skelbė naują pasaulio tvarką.

Ne ką nauja matome ir šiandien. Vadų, ne tautų interesai, buvo iškelti į netikro altoriaus garbę. Nuo Lenino, L. Trockio, J. Stalino filosofijų prasidėjo modernaus pasaulio šventieji karai. Melas ir nužmogėjimas, žmonių vertimas Darvino rūšių gyvūnais ir galvų statistika, arši politinė propaganda, pakeičianti smegenis ir užšaldanti širdis šiandien juolab klesti.

XXI a. pasaulis rengiamas, pratinamas pritarti neva naujiems Viduramžių tarptautiniams santykiams, kur konvencijos ir garbingi įsipareigojimai eina į šiukšlių krepšį, o branduolinis ginklas rodoma kaip reali bepročių politikos priemonė, tautų elitai pratinami prie minties, kad tai leistina. Mažas branduolinis karas, kas čia tokio? Rusijos formaliai besikeičią vadovai jau per 10, nemažiau 15 metų viešai skelbia, kad savo interesus gins visomis turimomis priemonėmis, neatsisakydami net pirmojo smūgio. Čia pat prie Vilniaus mums rengiama psichologinė ir technologinė branduolinė pražūtis, o mes tebevėpsome kaip avinėliai į galimą lietuvių, lenkų ir gudų, čiabuvių skerdyklą, jei Krembliaus imperinis verslas prašau kaip paprastai. Astravo grabas.

Tačiau gyvybė ir gyvenimas Lietuvoje tai klausimai, kuriems broliai valstiečiai neliks abejingi. Seime, būk drąsus! Anuomet Lietuva atsilaikė prieš agresiją, tokia buvo mūsų gana vieninga pergalė – žmoniškumo prieš ne žmoniškumą laivės, prieš nelaisvę, demokratijos prieš smurtinę bolševikinę diktatūrą. Apgynėme didžiuliame fronte bent savo  lietuvišką barą, kad pasaulis darytųsi geresnis. Bet pasaulis nenorėjo būti geresnis, jam net parūpo, kad žlugusi raudonojo fašizmo šalis nenusilptų. Mes norime stiprios Rusijos, kartojo vienas per kitą Vakarų politikai nė nesusimąstę apie kokią ateities Rusiją jie kalba.  Dabar jau turi, pradeda mąstyti. O anos imperijos paveldėtojainasledniky Stalina anot J. Javtušenkos mikliai naudojosi proga brukdami savo mutavusį totalizmą kaip valdomą demokratiją. Lietuvos viešas kvietimas surengti bolševizmui antrąjį Niurnbergą liko neišgirstas.

Kaina šviečia didžiulė. Ar galima smegenis apversti aukštyn kojomis? Galima. Ir tas ypač sėkmingai daroma, jeigu tarp smegenų ir kojų nėra širdies. Pasaulyje šiandien sėkmingai einama į širdies išnaikinimą. Tai gerai matome vadinamame Vakarų pasaulyje, įskaitant Lietuvą. Visur, kur dar esama krikščioniškos civilizacijos požymių, bent liekanų, kitur – nė tiek. Žmonės verčiami beširdžiais padarais, o tada ir begalviais, aukštynkojais. Deja, taip. Beširdis niekada nebus išmintingas, nors ir su 15 Oksfordų ar Lomonosovų.

Tie mūsų broliai ir seserys, kurie aną sausį ėjo mirti už tiesą ir laisvę, nebuvo nei filosofai, nei propagandistai, bet jie turėjo širdis ir juos vedė jų širdis, liepianti nesitraukti, neišduoti savęs ir žmoniškumo. Savęs – tai laisvės. Štai kur yra mūsų frontas ir paskutinė gynybos linija.

Kalbant apie visai paprastai suprantamas ideologijas, verta prisiminti vieną seną receptą ir amžiną egzaminą: gerai sumaišęs molio dubeny kilogramą sviesto ir kilogramo mėšlo gauni 2 kilogramus mėšlo. Priešiškos televizijos mums kaip tik ir siūlo šį kūdikių maistelį. Siūlo jį visam pasauliui, daug investuoja. Tai pasaulinė problema, neaplenkianti nei Lietuvos. Bet kol žmogus tebėra žmogum, jis sako: ne, ką siūlote nėra nauja kokybė, tai tas pats senasis klasių kovos mėšlas. Anuomet prieš buržujus ir buožes, dabar prieš Ameriką, ypač prieš NATO, kruvinai prieš ką nors, nors ir prieš vaikus, nuodijamus karo dujomis. Atrodytų ne, juk aišku, tačiau ilgai prievartaujamas, gundomas, metodiškai kankinamas duonvalgis gali ir suabejoti: et, gal nesvarbu, ką sau galvoju, ką žinau, matau ir užuodžiu apie tą mišinį, bet gal imsiu ir pasiduosiu. Taip, tai nauja dvasios maisto kokybė, tikrasis pažangos kelias.

Ačiū žmonijos genijams, jie mat atnešė vertybių realityvumą  ir konvergenciją, kurią visapusiškai pastiprina būties beprasmismas, pramogėlių  pliuškizmas, mirties kultūra ir šventas nuprotėjusių galvažudžių terorizmas. Tokios tad būna ir malasi žmonių pastangos ieškant ne tiesos, o naujų susipainiojimų, naujų netiesų ir nužmogėjimų. Mažesnė tauta – mažiau žalos. O griuvėsių laikai žiūri į mus. Mes laikėme ir tebelaikome kartu su svyruojančia, bemaž jau aukcione pardavinėjama Europa šį žmonijos masto egzaminą. O tu stovėk, kaip stovi laisvė! Išlik verta pagarbos, Lietuva, nors ir nedidelė, bet gali būti didelė.

Pasirinkimo laisvė teapima ir teisingo pasirinkimo laisvę. Čia žmogui pagelbsti širdis. Užmušęs širdyje tėvynės meilę eitum į atliekas. Eikim kitur, gyvenkim. Turėk širdį ir žvelk į širdį –  taip kalbėjo Lietuvos pranašas Adomas. Aplankykime jį dažniau negu tik Baltijos kelio dieną. Ačiū visiems.