Tikriausiai, daugelis nustebs tokiu palyginimu, bet gyvename lyg 1930 m. – akivaizdu, kad artėjame prie krizės. Ne tik ekonominės, bet ir demokratijos, laisvės krizės pasauliniu mastu. Laisvė ir demokratija pasaulyje traukiasi jau dvylika metų. JAV įtaką pasaulyje išlaikė, bet vis labiau izoliuojasi, tuo tarpu ES ir Japonijos įtaka toliau mažėja, o jų vietą užima autokratinės šalys, pirmiausia, Kinija ir Rusija. Laisvas pasaulis ne tik pykstasi tarpusavyje (Vašingtonas – Berlynas), skyla (Brexit), bet ir kiekvienoje laisvoje Vakarų šalyje gilėja vidinis susipriešinimas, politinės jėgos vis labiau poliarizuojasi, tampa vis radikalesnės.

Iš esmės visų didžiausių ES šalių lyderiai – Angela Merkel, Emanuelis Makronas, Teresa May – turi didelį vidinį pasipriešinimą, t. y., , kaip ir daugelio kitų Vakarų šalių demokratiniai lyderiai, vis labiau silpnėja, o jų vietą vis dažniau užima radikalai. Panašiai suskaldytos ir JAV bei mūsų regiono šalys. Galima sakyti, dabar vyksta „poliarizacijos globalizacija“ – vidinis ir išorinis Vakarų demokratijų susiskaldymas tampa pasauliniu fenomenu.

Panašiai Vakarų pasaulis byrėjo ne tik prieš 1930 m., bet ir prieš 1990 m., tačiau Šv. Jonas Paulius II, Ronaldas Reaganas ir Margaret Tečer sugebėjo šį chaosą suvaldyti. Po 1990 m. sukūrėme Vakarų tvarką, taisykles, išplėtėme ES ir NATO, tačiau po trijų dešimtmečių vėl priartėjame prie kritinės ribos Vakarų demokratijai, o mums gresiantys pavojai panašūs kaip 1930-aisiais.

Akivaizdu, kad tiek politiniai, tiek turtiniai skirtumai visose Vakarų šalyse vis labiau didėja, auga ekonominė nelygybė, kuri kartu su migracijos krize dar labiau didina politinę poliarizaciją. Taigi kiekviena Vakarų šalis tampa vis silpnesne iš vidaus. Tai, atitinkamai, atveria kelią dviem autokratijoms – pirmiausia, Kinijai ir, žinoma, Rusijai, kurios investuoja daug pinigų ir kitų priemonių, kad Vakarus suskaldytų ir iš vidaus, ir iš išorės. Juk akivaizdu, kad Europą ar NATO skaldantys radikalai ir iš kairės, ir iš dešinės, paprastai, vienodai myli tiek Rusiją, tiek Kiniją, ir lygiai taip pat vienodai vis labiau nepalaiko JAV, Briuselio, t. y., jėgų, kurios mus vienija. Šios jėgos palaiko Brexit, penisi vidaus ir išorės konfliktas… o iš esmės, gal net ir patys to nesuvokdami, dirba Pekinui ir Maskvai.

Arba mes tai įveiksime, susivienysime, atrasime naujų formų ir lyderių 2019 m., ir sukilsime prieš artėjančią poliarizaciją ir autokratiją tiek už sienų, tiek prieš autokratiškus barbarus, jau seniai peržengusius mūsų sienas, arba mums gali pasibaigti su laisve ir demokratija taip, kaip pasibaigė po 1930 m.. Jeigu Vakaruose ir Baltijos šalyse nesugebėsime susivienyti vardan laisvės ir demokratijos, Kinija ir Rusija išnaudos kiekvieną konfliktą, vidinę ar išorinę silpnybę, suskaldys ir mus ilgainiui užvaldys.

Mes dar galime sustoti ir šitas autokratijas pastatyti į vietą, tačiau ar sugebėsime kiekvienas savo šalyje kylančius autokratus, kurie jau dabar palaiko vienas kitą, sustabdyti? Tokia pagrindinė geriausių Vašingtono ir viso laisvo pasaulio strategų išvada „State of the World“ metinėje konferencijoje, į kurią mane pakvietė buvęs Freedom House vadovas bei vienas geriausių JAV Rytų politikos ekspertų David‘as Kramer‘is.

Situacija Lietuvoje bei visame mūsų regione šias išvadas atitinka – autokratai ir mūsų regione vis labiau įsitvirtina. Putinas juda į priekį atsargiai, bet nuosekliai žudydamas laisvę ir demokratiją tiek savo šalyje, tiek už savo sienų, kiekvienais metais padidindamas savo įtaką – pastarojo laikotarpio išpuolis Azovo jūroje ir bandymas galutinai užblokuoti visą Ukrainą iš jūros kol kas normalios Vakarų reakcijos taip ir nesulaukė.

Putinas jau turi okupuotas teritorijas beveik visose kaimynėse, taigi kodėl jis negalėtų pabandyti net ir šiais metais patestuoti „vandenų“ ir Baltijos šalyse, klausė susirinkę ekspertai. Lygiai taip pat ir Kinija – laisvas pasaulis, taip pat ir Lietuva, vis dar nėra atsibudęs, neįžvelgia dar didesnės grėsmės, kurią – pagarba JAV Prezidento Donaldo Trump‘o administracijai – labai aiškiai suformulavo Pentagonas: ateityje pagrindinė grėsmė bus Kinija, Kinija, ir dar kartą Kinija.

Esu įsitikinęs, kad mūsų dabartiniai valdantieji tikrai taip nemano ir toliau žaidžia pelės ir smauglio žaidimus, atsiverdami Pekino siūlomam autokratijos modeliui ir strateginiams projektams, kurie iš esmės sutampa ir su autokratinės Maskvos interesais – kylantis Astravo AE, prieš kurią dabartiniai valdantieji iš esmės net piršto nepajudino, yra gražus būsimo lojalumo simbolis tiek Pekinui, tiek Maskvai, nekalbant apie Minską.

Pekino šilko kelią iki šiol dauguma lietuvių supranta kaip didelę galimybę, nors daugelio laisvo pasaulio ekspertų tai mato kaip neregėtos korupcijos, skolų ir pasaulinio užvaldymo instrumentą, kurį Kinijos komunistai kuria daug protingiau nei jų kolegos Maskvoje. Apie autokratines tendencijas mūsų šalyje šiame straipsnyje, manau, plėstis neverta – jos akivaizdžios ir 2019 m. bei 2020 m. rinkimai jas gali iki galo įtvirtinti ir Lietuvoje, kaip autokratai įsitvirtino jau daugelyje pasaulio valstybių. Nebent mes pasakysime „ne“ ir sukilsime, kol dar ne vėlu. Nors ir tokiam pasipriešinimui už laisvę ir demokratiją, suprantu, valdantieji jau ruošia antrankius. Ką gi, tegu pabando.

Tačiau vienas svarbiausių iššūkių mūsų vienybei ir galimybei pasipriešinti autokratų įsigalėjimui Lietuvoje vis dėlto yra ne tik Prezidento ar kiti rinkimai, bet ir referendumas dėl pilietybės išsaugojimo. Jeigu mes matome, kad šiuo metu laisvas pasaulis skyla, aižėja, silpnėja, poliarizuojasi ir tuo labai gerai naudojasi laisvės nemylintys seni mūsų priešai Maskvoje (ir nauji priešai Pekine), tai kodėl mes nesusivienijame visame pasaulyje?

Kodėl leidžiame šiems laisvo pasaulio priešams mus skaldyti, kad jie galėtų ramiai uždaryti visas dureles ir paskandinti mus savo kolūkyje be jokio išėjimo į visada mus gynusias JAV ir Jungtinę Karalystę? Kodėl mes negalėtume visame pasaulyje sukilti už kitokią, laisvą ir vieningą Lietuvą? Kodėl negalėtume susikibti rankomis visame pasaulyje, kaip susikibome Baltijos kelyje ir pasakyti šiems nelaisvės ir uždarumo šalininkams „ne“ – mes nenorime 1930 m. scenarijaus, mes nenorime grįžti į XX ar net XIX amžių, Vienos Kongreso laikus, kurie buvo pagrįsti jėgos ir balanso politika, kurioje nėra vietos silpnesniems. Mes tuoj švęsime savo laisvės 30-metį ir toliau norėtume gyventi laisvėje. Norėtume, kad mūsų vaikai ir anūkai šią laisvę išsaugotų susivieniję visame pasaulyje, sunešdami į Lietuvą po kruopelę visų pasaulio stebuklų ir patys sugrįždami į Lietuvą.

Privalome referendume laimėti, nes nesusivieniję visame pasaulyje kaip vieninga ir galinga lietuvių Tauta, ateities nelaisvės pasaulyje mes vėl pražūsime. Tik susivieniję laisvę išsaugosime. Vieningų su Čikagos, Otavos, Londono ar kitais Europos lietuviais mūsų niekas nepaims, kad ir kaip bandytų – tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Kodėl mums tarp užsienio lietuvių nepaieškojus naujų lyderių, kurie sugrįžę pakeistų Lietuvą, kuri gali ir turi tapti geresne už Čikagą, Londoną, Otavą, Stokholmą ar Frankfurtą?

Jie tai gali, nes jie žino ir mato skirtumus, mato, kur dar atsiliekame ir gali šį skirtumą įveikti. Vieninga Tauta gali Lietuvą padaryti geriausią, kaip žydai ir airiai sugebėjo susitvarkyti savo šalyse. Atėjo laikas visiems, tikintiems vieninga Lietuva, iš tiesų sujungti jėgas, ne tik žodžiais, bet ir darbais.