Kai pirmą kartą per dvidešimt septynerius metus visų frakcijų ir partijų atstovams pavyko susitarti ir surinkti daugiau nei įtikinamą daugumą balsų pakeisti Pilietybės įstatymą, viešojoje erdvėje pasirodė ne vienas „mitas“ apie tai, kad šios pataisos pasmerktos žlugti ir yra net pavojingos mūsų valstybei.

Liūdniausia, kad panašūs mitai ne tik skaldo visuomenę ir neleidžia pamatyti platesnio vaizdo, bet ir atima visų mūsų brangų laiką, kurį turime tausoti su ypatingu rūpesčiu.

Kiekviena diena, duota laisvai Lietuvai, yra didelė dovana, kurią turėtume išnaudoti tam, kad sukurtume dar gražesnę, stipresnę, teisingesnę valstybę. Todėl, mąstydamas apie savo artimųjų, vaikų ir Lietuvos ateitį, kviečiu pabandyti įsigilinti į kelis labiausiai paplitusius mitus, susijusius su siūlomomis Pilietybės įstatymo pataisomis.

Pilietybės įstatymo pataisos prieštarauja Konstitucijai. Tiek tarpukario, tiek dabartinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta aiški nuostata, jog įstatymo numatytais (atskirais) atvejais Lietuvos piliečiai gali turėti Lietuvos ir kitos valstybės pilietybę.

Seimo nariai, kaip šalies įstatymų leidėjai, šiuo metu ir bando pasinaudoti Konstitucijos jiems tiesiogiai suteikta teise apibrėžti šiuos „atskirus atvejus”, kaip jau, beje, anksčiau ne kartą tai padarė (įtvirtindami šią teisę „dipukams”, išvykusių vaikams, litvakams ir t.t.). Kaip ir tarpukariu Prezidento Antano Smetonos iniciatyva prasidėjus ekonominei depresijai JAV 1928 m. buvo plačiai atvertos durys Amerikos lietuviams įgyti Lietuvos pilietybę – tuo metu sustiprėjo ne tik Kauno Lietuva, bet ir ryšys su JAV, kuris vėliau tapo esminiu tiltu į mūsų atgimimą.

Šiuo metu šį ryšį kertame ne tik su JAV, bet ir Jungtinės Karalystės lietuviais – didžiausiomis mūsų naujosios emigracijos bendruomenėmis. Būtina pabrėžti, kad būtent Konstitucinis Teismas (toliau – KT), atsižvelgdamas, matyt, į įvairias iki įstojimo į ES bei NATO žinomas grėsmes, sąmoningai susiaurino Konstitucijoje įtvirtintą „atskirą atvejį“ iki „išimtinio“ ar „ypač reto“, sukurdamas vieną griežčiausių dvigubos pilietybės suteikimo ribojimų Europoje. Taigi, 114 Seimo narių galimai prieštarauja KT nuomonei, išdėstytai vieno iš nutarimų motyvacinėje dalyje (kur nurodomos bylos aplinkybės ir teisiniai argumentai), bet ne pačiam Konstitucijos tekstui.

Pilietybės įstatymo autoriai negerbia Konstitucijos. Seimo nariai neketina keisti Konstitucijos – jie ją gerbia, saugo ir tiki, kad Konstitucija jau šiandien jiems suteikia teisę apibrėžti pilietybės išsaugojimo atvejus, atsižvelgiant į situaciją, susiklosčiusią po mūsų įstojimo į ES ir NATO.

Pažymėtina, kad Konstituciją keisti nori būtent tie, kurie kaltina Seimo narius nepagarba Konstitucijai, siūlydami Konstitucijos pakeitimus daryti referendumu. Todėl Seimo nariai, būdami Tautos atstovais, bando išsaugoti Konstituciją, pakeisdami tik įstatymą, pagal Konstitucijoje jiems įtvirtintą teisę.

„Dviguba pilietybė negali būti daugybinė, ji suteikiama tik išskirtiniais, ypač retais – išimtiniais atvejais” (2003.12.30 KT nutarimas dėl Pilietybės įstatymo nuostatų). Šiuo metu Lietuvos piliečių, turinčių kitos šalies pilietybę, yra daugiau kaip 23 tūkstančiai. Pilietybės išsaugojimo galimybė suteikiama labai plačioms, o ne „itin retoms“ kategorijoms asmenų, išvykusių iki 1990 m. kovo 11 d., taip pat išvykusių vaikams, paskutiniu Seimo sprendimu ir litvakams. Kodėl daugiau nei dvi dešimtys tūkstančių piliečių turi teisę tapti „itin retomis išimtimis”, o kiti ne?

Šiuo metu dvigubos pilietybės atvejai yra akivaizdžiai daugybiniai, kas tiesiogiai paneigia KT formuojamą doktriną. Taigi ši KT nuostata prieštarauja sau pačiai, o kartu ir realybei, kuri yra iš esmės pasikeitusi, įskaitant ir tai, kad Lietuvą paliko beveik milijonas gyventojų, o prieš trylika metų įstojome į NATO ir ES, suderinome visus savo įstatymus su šia mums gyvybine erdve, o dvigubos pilietybės traktavimo ne tik neišplėtėme, bet jį dar labiau susiaurinome. Taigi galbūt atėjo laikas pripažinti, kad šias ypač griežtas nuostatas metas keisti, įgyvendinti Konstitucijoje numatytą Seimo teisę įstatymo keliu apibrėžti dvigubą pilietybę, paskatinant išvykusius sugrįžti, o su likusiais mums geopolitiškai artimose šalyse dar labiau sustiprinti ryšius?

Pilietybės išsaugojimas ES ir NATO šalyse gyvenantiems Lietuvos piliečiams dar labiau paskatins emigraciją į šias šalis. Pažymėtina, kad įvairiose ES šalyse yra leidžiama dviguba pilietybė savo piliečiams, gyvenantiems kitose ES šalyse, o kai kurios ES šalys visiškai neriboja tokios pilietybės suteikimo – visose šiose šalyse emigracijos statistika per capita yra daug geresnė nei Lietuvoje, kurioje dvigubai pilietybei sudarytos išskirtinės kliūtys. Taigi, atrodo, kad ypatingas griežtas pilietybės ribojimas nestabdo emigracijos, tikėtina, atvirkščiai.

Pažymėtina, kad šalyse, kuriose labai sėkmingai veikia „absorbcijos“ ar „susigrąžinimo“ politika (pvz. Izraelyje) teisinio ryšio išlaikymas su Tėvyne kaip tik yra vienas svarbiausių instrumentų privilioti savo piliečius į Tėvynę sugrįžti – vienus fiziškai, kitus savo verslu. Atimant pilietybę iš jau netrukus milijono savo piliečių ir tikėtis, kad jie dar labiau pamils Lietuvą, į ją sugrįš ar investuos yra tiesiog daug naiviau, nei tikėtis, kad jie sugrįš suteikus jiems teisę į savo pilietybę.

Suteikiant teisę išlaikyti pilietybę ES ir NATO šalyse nebus jokios naudos Lietuvai – visi nori iš jos bėgti ir niekas negrįžta. Lietuvos pilietybę šiuo metu iš esmės praranda jauniausi, kūrybingiausi, judriausi, daugiausiai užsienio kalbų išmokę ir patyrę, daugiausiai kontaktų ES bei NATO šalyse turintys mūsų piliečiai.

Nesusigrąžinus šių žmonių, jų vieta tuščia tikrai nebus – darbdaviai padarys viską, kad atsivežtų pigesnės darbo jėgos iš rytų ar kitų trečiųjų šalių, todėl dabartinių KT nutarimų saugotojai gal ir išsaugos KT nutarimus, tačiau Tauta bei lietuvybė liks prarasta. Tais išsaugotais popieriais pasinaudos tūkstančiai kitų kultūrų iš rytų ar kitų trečiųjų šalių atstovai, kuriems gyventi Lietuvoje bus labai gera ir su dabartiniais ar net kelis kartus mažesniais atlyginimais.

Taigi pilietybės nesuteikimas išvykusiems Lietuvos piliečiams tiesiog atvers duris kitų šalių piliečiams įsikurti mūsų šalyje. Taip pat verta žinoti, kad mūsų bendruomenės Jungtinėje Karalystėje atstovų duomenimis, šiandien prašančių rezidento statuso šioje šalyje skaičius dramatiškai išaugo – neformaliais duomenimis gali siekti net 140 tūkstančių.

Atsiminkime, kad šis statusas bus visų pirma suteiktas gabiausiems, geriausiems, konkurencingiausiems Lietuvos piliečiams – juos Lietuva praras visų pirma ir šis procesas vyksta jau šiandien, ne rytoj ar po kelių metų, nes gerus darbuotojus vertina visi. Atsiminkime ir tai, kad Lietuvoje mes labai greitai senstame – jeigu emigracijos tendencijų nepakeisime, tapsime išlaikytinių, senolių, ligoninių valstybė, ir jokios Sodros reformos mums nepadės, nes nebus kas mums šias pensijas Lietuvoje uždirba. Savo ruožtu, atvykę žmonės praturtintų mūsų regionus, kaimus ir miestus. Tarpukaryje praturtėjo Kauno Lietuva, o šiuo metų ir sugrįžusių sąskaita plečiasi Vilnius.

Pilietybės išlaikymas užsienyje gyvenantiems kenks valstybingumui. Mūsų diaspora užsienyje – ypač JAV bei daugelyje kitų šalių buvo, yra ir bus mūsų laisvės šaukliai, nepriklausomybės garantas ir balsas ES ir NATO šalyse. Nekalbant apie pirmuosius lietuviškus laikraščius ar spektaklius JAV XIX amžiuje, nelaimei ištikus mūsų piliečiai Vakarų šalyse visada buvo ir bus pirmieji, kurie išeis į gatves Vašingtone, Paryžiuje, Londone ar Berlyne. Su visa savo dviejų dešimtmečių diplomato patirtimi taip pat galiu tvirtai pasakyti, kad nedraugiška mums valstybė daro viską, kad šis ryšys su Vakarų pasauliu būtų nutrauktas ir pasuktas į Rytų pusę.

Giliai klystame manydami, kad mus išsaugos tik amerikiečių ar vokiečių kariai Lietuvoje, mūsų prekės, paslaugos ar kapitalas pasklidęs Vakaruose. Mūsų esminis ryšys su Vakarais visada buvo žmonės, kuriais žavisi visas pasaulis dėl jų gebėjimo kovoti už savo Tėvynę, jos laisvę ir nepriklausomybę. Taigi, pilietybės suteikimas transatlantinėje šeimoje gyvenantiems ne tik nesusilpnins mūsų valstybingumo, bet, atvirkščiai, bus ilgalaikis garantinis indėlis jam išsilaikyti, išgyventi ir net atkovoti šiuo metu prarastas pozicijas regione, Rytuose bei Vakaruose.

Seimo nariai, Pasaulio lietuvių bendruomenė bijo Tautos valios, todėl nenori referendumo. Seimo nariai tiesiogiai atstovauja Tautos valią, keldami pilietybės išlaikymo klausimą. Šiuo metu nėra nei vienos politinės jėgos patekusios į Seimą, kuri per rinkimus nebūtų įsipareigojusi savo rinkėjams. Šiuo klausimu šiandien Seime turime sutarimą, kurio galima pavydėti sprendžiant bet kokį kitą klausimą. Tai liudija, kad politinį Tautos mandatą turime. Natūralu, kad susibūrę Seimo nariai ieško realių problemos sprendimo būdų ir visoms kitoms šios šalies institucijoms siūlo susivienyti bei galų gale išspręsti šį svarbų klausimą. Įdomiausia kad šiandien siūlantieji referendumą netiki jo sėkme arba yra prieš pilietybės išlaikymą iš esmės, kas nėra sąžininga.

Taigi ateina laikas nustumti politinius žaidimus į šalį, nusiimti visas kaukes, atitraukti akis nuo raidžių ir pamatyti esmę, kurią mūsų Konstitucijos tėvai kūrėjai norėjo mums perduoti. Esmė, manau, paprasta – saugokime savo Tautą, mylėkime kiekvieną savo pilietį, sudarykime jam kuo geresnes sąlygas gyventi, dirbti ir kurti šeimą Lietuvoje, sujunkime visus lietuvius, kad jie veiktų kartu vardan Tos.

Manau, kad rašydami Konstitucijos tekstą jie nemanė, jog šiandien Lietuva susidurs su istorinių precedentų neturėjusia emigracijos banga. Šiandien mūsų laukia titaniškas darbas susigrąžinant bent mažą dalį išvykusios tautos ir sustabdant šį masinį nutekėjimą, atveriant bent jau teisines duris mūsų piliečiams sugrįžti. Galime atidėti šios problemos sprendimą dar keletui metų, galime bėgti nuo atsakomybės Seime, tačiau ar tikrai būsime padarę viską, jog ateityje ramiai pažiūrėtume savo vaikams į akis?