Sveikinu su mūsų 25-mečiu. Nežinau – tai daug ar mažai, bet prašau pakelti ranką visus, kurie prieš 25 metus tapome Tėvynės Sąjungos nariais.

Pasiplokime patys sau. Lenkiu galvą prieš jus visus. Jūs esate šios žemės druska.

Netrukus švęsime ir Sąjūdžio 30-metį.

Mes visi iš ten, iš Sąjūdžio. Ir ten ir liksime. Daug kas Lietuvoje keičiasi, daug kas pasaulyje keičiasi, bet mūsų šaknys lieka tos pačios.

Ir tada, ir dabar liekame tokiais pat – neabejingais Lietuvai. Ir tai yra mūsų skyriamasis bruožas.

 

Visko buvo per tuos 25 metus.

Jums ir Lietuvai teko atlaikyti 12 metų mano pirmininkavimo mūsų partinei veiklai.

Esu dėl to kaltas. Kaip ir dėl visko kitko.

Per tuos 25 metus – 8 metus buvome valdžioje.

Iš jų 5 metus man teko vadovauti Vyriausybėms. Per 2 pasaulines krizes, skaudžiai smogusias Lietuvai.

Turiu tokią karmą.

Ačiū Jums ir Lietuvos žmonėms už kantrybę, kad visi kartu tas krizes pergyvenome.

Per tuos mūsų išgyventus 25-ius metus, net 17- ka metų Lietuvą valdė ir šiandien valdo vis iš naujo mutuojantys kokie nors kairieji.

Turbūt dabar laukiate, kad aš juos negailestingai sukritikuočiau, bet aš to nedarysiu, nes man jų tiesiog šiek tiek gaila. Ir Lietuvos gaila.

Bet ne apie gailestį kalba.

Šiandien, kai švenčiame savo jaunatvišką 25 metį, turime suvokti, kad Lietuvoje esame vyriausia savo amžiumi bet išlikusi sveika, dinamiška, nesuskilusi ir su jokiu oligarchiniu koncernu nesusirišusi politinė jėga.

Tai sakau ne tam, kad pasigirčiau, o tam, kad suvoktume, kokią atsakomybę nešame ant savo pečių.

Mes nešėme atsakomybę už Lietuvą visus 25 metus, net nebūdami valdžioje.

Mes esame atsakingi ir už tai, kaip Lietuva gyvens ir po 25-ių metų.

Štai tam klausimui – mūsų atsakomybei už būsimus 25 metus ir noriu skirti dėmesį.

Bet pradžioje apie šiandieninę mūsų savijautą.

 

Man kartais atrodo, kad pastaruoju metu ant Lietuvos užplūdo daug negerumo.

Tokio tąsaus sunkumo, slogučio, chaoso, apie kurį kalbėjo Seimo Pirmininkas, kad atrodo jog paskutinė viltis turi kraštą apleisti. Ir tai yra blogiausia, kai žmonės praranda viltį, kad Lietuvoje gali būti geriau. Tada jie emigruoja.

Ir visa tai tik todėl, jog vis labiau atrodo, kad valstybinė išmintis apleido šitą kraštą. Tiksliau sakant, valdžios išmintis galutinai kažkur išnyko.

Gal kitiems ir nieko, bet mane tai slegia. Slegia ne kaip kokį nors politiką, o paprasčiausiai kaip žmogų, kuriam norisi, kad Lietuvai sektųsi.

Ir ne tik krepšinyje, hokėjuje ar Eurovizijoje.

 

Štai taip niūrokai nupaišęs tai, kaip man atrodo dabartis, aš nepaisant visko labai paprastai sakau: ir vis tiek aš tikiu Lietuvos sėkme.

Tiesa sakant, tokio tikėjimo niekada nebuvau praradęs nuo pat Sąjūdžio laikų.

Per tuos 30 metų nuo Sąjūdžio pradžios ne kartą atrodydavo, kad vilties nebėra, kad galutinai skęstame kokioje nors paksiadoje ar uspaskiadoje, ar kokiame nors”mg baltic” šulinyje, bet Lietuva vis atsitiesdavo.

Lietuvą sugražindavo į tiesesnį kelią tie patys žmonės, kurie, deja, lygiai taip pat vis dar neišsigydo nuo periodiškai pasikartojančių pagundų pasukti į kokius nors klystkelius.

Todėl ir dabar, – nors jau aišku, kad dar 2.5 metų beviltiškai klaidžiosime šiandieniniame chaose- aš drąsiai kartoju: aš tikiu Lietuvos sėkme.

Ir esu įsitikinęs, kad esu ne vienas tuo tikintis.

Kažkodėl tikiu, kad mūsų yra daug. Ir net labai daug. Gal net dauguma.

Nesiskelbianti ir nepolitikuojanti, kartais skaudžiai nusivylianti, bet vis tiek sėkme tikinti “tylioji dauguma”.

Deja, kartais – pratylinti ir taip leidžianti rėksmingesniems nuvairuoti į šalikelę.

Štai toks paprastas tikėjimas, kad mūsų yra daug, kad mūsų yra visa “tylioji dauguma”, o ne kokie nors partijų reitingai ar stebuklingos rinkimų kampanijos yra mano optimistinio tikėjimo Lietuvos sėkme pagrindinis šaltinis.

Kas tą sėkmę sukurs?

Sukurs tie, kurie ją tiki.

Nebūtinai vien tik konservatoriai, nebūtinai vien tik tie, kurie šiandien yra kokioje nors partijoje, nebūtinai visi šimtu procentų sutariantys, kas yra Lietuvos sėkmė ir kaip ji turėtų būti išmatuojama.

Tačiau viena yra aišku: sukurs – neabejingieji.

Ir tikrai žinau, kas jos nesukurs – nesukurs abejingieji, pagiežingieji, keršijantys.

Ir besidairantys į Kremlių.

Jų nėra daug, bet jie rėksmingi. Ir kartais – turtingi. Ir jie kartais laimi, nes neabejingieji – pratyli.

Šiandien tikiu, kad to nebebus. Mes, neabejingieji, – nebepratylėsime ir nebetylėsime. Tik svarbu mums patiems pajusti, kad mūsų yra daug. Gal net visa dauguma.

Ko reikia, kad Lietuvos žmonės ir mes patys atgautume viltį, jog Lietuvoje gali būti kitaip, kad gali būti geriau.

Reikia krypties!

Reikia aiškios krypties, kur toliau veržiamės, kokių tikslų siekiame. Ir reikia pojūčio, kad link tokių tikslų iš tiesų ir judame.

Aš matau 3 aiškias kryptis ir tikslus sekantiems 25 metams, kuriuos galiu labai paprastai įvardinti:

LIETUVA – AUKŠTYN!

EUROPA – STIPRYN!

AGRESYVI, KLEPTOKRATINĖ RUSIJA – TOLYN IR PRAEITIN!

Šios trys kryptys – tai mūsų gerovės ir saugumo programa.

Tam kad čia, Lietuvoje, galėtume gyventi saugiai ir pasiturimai, taip kaip gyvena kokie nors vokiečiai ar švedai. Ir kad į Londoną važiuotume ne pragyvenimo ieškoti, o tam, kad pasaulį pažintume ir jaunatviškų nuotykių patirtume.

Ko reikia, kad mes tai pasiektume?

Atsakysiu Prezidento Macrono žodžiais – reikia į politiką sugrąžinti herojizmą ir didelius, grand naratyvus. Reikia drąsiai, herojiškai kovoti už didelius tikslus, už dideles permainas, o ne vien smulkią kasdienybę administruoti.

Mes, lietuviai, turime išmokti kovoti už didelius tikslus ne vien Lietuvoje, bet ir Europoje, visuose Vakaruose ir mūsų artimuose Rytų kaimynuose.

Kaip matau tokią mūsų atsakomybę?

 

Ką reiškia: Lietuva – aukštyn!?

Tai reiškia, kad Lietuva turi nepasiduoti gresiančiai stagnacijai ir privalo veržtis aukštyn link europinės ekonominės ir socialinės gerovės viršūnių.

Kaip Lietuva gali tai pasiekti?

Reikia, kad valdžia turėtų aiškų ilgalaikį planą ir jį nuosekliai įgyvendintų.

Taip kad žmonės patikėtų, kad reikalai keičiasi į gerąją pusę.

Mes tokį Lietuvos veržimosi aukštyn planą siūlome ir dabartinei valdžiai – įregistravome įstatymo projektą dėl prioritetinių aukštųjų technologijų ekonomikos sričių (informacinių technologijų, biotechnologijų ir lazerinių technologijų) strateginio vystymo Lietuvoje.

Lietuva gali tapti Europos Silicio slėniu.

Lygiai taip pat įregistravome ir įstatymo projektą dėl industrinių regioninių centrų strateginio ekonominio vystymo, kad naujos darbo vietos Lietuvoje kurtųsi ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir Panevėžyje, Mažeikiuose, Marijampolėje bei kituose 12-je tradicinių pramonės centrų.

Lietuva bus panaši savo išsivystymu į Vokietiją ne tada, kai Vilnius taps panašus į Berlyną ar Hanoverį, bet tada kai Lietuvos provincija taps panaši į Bavarijos provinciją.

Ir mes tai tikrai galime pasiekti. Ir tam nereikės net ir 25 metų.

Be ekonominės stiprybės, nebus ir socialinės gerovės.

Tik tai sustabdys ir emigraciją.

Kad tai pasiektume reikia ir vokiško skaidrumo, ir suomiško švietimo ir britaniško teisingumo, ir dar daug ko reikia.

Bet labiausiai reikia neabejingumo ir tikėjimo.

 

Ką reiškia: Europa – stipryn!?

Tai reiškia, kad mes turime drąsiai ir garsiai pasakyti ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, kad Europos Sąjunga yra geras dalykas.

Ir mums gyvybiškai svarbus.

Ji tokia mums buvo Sąjūdžio metais; tokia pat buvo 2004 metais, kai į ją stojame; tokia yra dabar; ir tokia bus visada, ne tik per sekančius 25 metus.

Kaip Lietuva nėra tobula – vis dar, taip ir Europos Sąjunga nėra tobula – vis dar.

Ir niekada nebus.

Nes ji auga ir stiprėja; kartais klysta, bet taisosi; kartais patenka į krizę, bet iš jos išeina dar labiau susitiprėjusi ir labiau vieninga.

Europa yra mūsų savastis, taip pat kaip lietuvybė yra mūsų savastis.

Mano savastis yra dar ir Vilnius, bei Antakalnis Vilniuje, nes ten gimiau, užaugau ir ten gyvenu.

Ir iš manęs niekas neatims mano antakalnietiškos, mano lietuviškos ir mano europietiškos savasties.

Stalinas bandė atimti iš mūsų mūsų lietuvišką ir europietišką tapatybę, bet sovietai todėl ir žlugo.

Europos Sąjunga mums yra svarbi ne tik dėl mūsų europietiškos tapatybės, bet ir todėl, kad Europos Sąjunga yra mūsų gerovės ir mūsų saugumo pagrindinis šaltinis.

 

Turime matyti, kad Putinas “plauna smegenis” rusams ir nenustoja aiškinti jiems, kad Europa, Europos Sąjunga ir visi Vakarai yra blogis, nes tariamai griauna “tradicines” rusų vertybes. Atrodo, kad nemažai rusų tuo ir patiki. Suprantama, kodėl Putinas tai daro.

Būtų gerai, kad mūsų smegenys būtų atsparūs tokiam plovimui. Ir būtų gerai, jeigu mes suprastume, kaip yra svarbu padėti Europai atlaikyti tokį masinį ir intensyvų smegenų plovimą.

Vakar grįžau iš Talino, iš Baltijos Asamblėjos.

Ir ten dar kartą turėjau galimybę įsitikinti, kad nuo Talino iki Bukarešto, visoje Centrinėje Europoje esame stipriausia centro dešinės, Europos Liaudies Partijų šeimai priklausanti politinė partija, turinti ryškiai išreikšta proeuropietšką kryptį.

 

Ir tokiais išliekame nuo pat savo gimimo prieš 25 metus. Ir tai dar labiau didina mūsų partijos atsakomybę prieš visą Europą.

Todėl šiandien turime visai Europai pasakyti, kad mums reikia dar stipresnės Europos Sąjungos.

O tai reiškia, kad mes nebijome jos tolesnės natūralios integracijios, tokios kokia vyko nuo pat Romos sutarties pasirašymo 1957 metais iki dabar.

Tai reiškia, kad mes siekiame būti kartu su Vokietija ir Prancūzija besiformuojančiame Europos Sąjungos branduolyje, ir taip pat tai, kad mes nebijome, jog didėjant ES narių skaičiui, vis daugiau klausimų bus sprendžiami demokratiniu daugumos principu, nes tik taip Europos Sąjunga išliks efektyvi.

Lygiai taip pat mes turime drąsiai pasakyti, kad esame pasiruošę savo didesniu indėliu prisidėti prie to, kad Europos Sąjungos biudžetas būtų didesnis, nes su 1% nuo BVP dydžio bendru biudžetu ES atrodo tiesiog juokingai, palyginus su kitomis pasaulio galybėmis – JAV ar Kinija.

Lygiai taip pat mes turime nebijoti, jeigu ES galios kada nors plėsis ir į naujas sritis, tokias kaip švietimas, sveikatos apsauga ar skurdo įveikimas, nes lygšiolinė mūsų patirtis rodo, kad šiose srityse mes patys vis dar nesugebame susitvarkyti, o ES parama reformoms iki šiol mums buvo labai naudinga.

Ir dar mums reikia Europos be antro Nord Stream’o ir be Astravo atominės mūsų pašonėje.

Ruoškimės Kremliaus šantažui ir padėkime Europai bei mūsų valdžiai tokį šantažą artimiausiu metu atlaikyti.

Nes Europa yra ir bendrų laidų, bendrų kelių ir bendrų geležinkelių Europa, o mes kol kas vis dar priklausome laidų, vamzdžių ir geležinkelių senajai sovietinei imperijai.

Ir Kremlius bando mus tokioje imperijoje išlaikyti ir keršys už pastangas iš jos išsiveržti.

Todėl mums ir reikia stiprios Europos, kad imperija nebegalėtų mūsų gasdinti.

Štai tokia Europos Sąjunga bus stipresnė, ir taip bus įgyvendinta mūsų kryptis “Europa – stipryn” .

Tai mes šiandien žadame pasakyti ir savo Deklaracijoje “Tikime Europa”.

Tačiau, mes turime ne tik Deklaraciją paskelbti.

Mes turime ir aktyviai siekti, kad tokioms nuostatoms pritartų ne tik Europos branduolio lyderiai, bet ir mūsų kaimynai Centrinėje Europoje, kurie gal kokių Kremliaus bacilų yra paveikti, kai pastaruoju metu vis dažniau bando įrodyti, kad Europos Sąjunga yra blogis, tik jos skyriami paramos pinigai yra gėris. Tai yra pavojinga tendencija, ir mes turime drąsiai jiems sakyti, kad tokia jų pozicija yra geopolitinė klaida.

 

Tik tokia Europos Sąjunga padės mums pasiekti trečio tikslo: “Agresyvi, kleptokratinė Rusija – tolyn ir praeityn!”.

Rusija buvo, yra ir dar ilgai (bent tiek kiek bus Putinas) bus mums ir visai Europai didžiausia geopolitinė grėsmė.

NATO ir mūsų karinio atgrasymo priemonės nuo tokios putiniškos Rusijos mums ir Europai yra būtinybė. Sankcijos – taip pat.

Bet vien to neužtenka. Mes atitolintume nuo savęs ir Europos tokią grėsmingą Rusiją, jeigu tarp Europos Sąjungos ir Rusijos sukurtume sėkmingų valstybių, pradedant nuo Ukrainos, juostą.

Tai taip pat ilgainiui padėtų Rusijos žmonėms pasiųsti į praeitį tokią agresyvią ir kleptokratišką putinišką Rusiją.

Mes galime padėti tokiai perspektyvai rastis.

Tai įrodo mūsų sėkmė darbuojantis Vakarų sostinėse ir Kijeve, vardan to kad mūsų iniciatyva “Maršalo planas Ukrainai” taptų realybe.

Ir tai vyksta – Europos Komisija neseniai paskelbė iniciatyvą Ukrainai, pavadintą “Reformų Kontraktas vardan Investicijų”, kuria yra pradedama įgyvendinti mūsų Plano filosofija.

Taip kuriama Ukrainos sėkmė.

Kad tai įvyktų, teko visus metus skraidyti tarp Kijevo, Briuselio, Berlyno, Paryžiaus, Vašingtono, Otavos ir kitų sostinių, bet tai tampa realybe.

Ir tai įrodo, kiek daug mes galime pasiekti visų pirma Vakarų sostinėse, jeigu paprasčiausiai turime didelę idėją ir vardan jos intensyviai dirbame.

Macronas pasakytų, taip sugražindami grand idėjas į politiką. Mes taip nesakome. Bet dirbame.

Lietuva – aukštyn! Europa – stipryn! Agresyvi, kleptokratinė Rusija – tolyn ir praeityn!

Tai padaroma. Jeigu mes imamės tikros lyderystės ir paprasčiausio darymo.

Jeigu ir toliau liekame neabejingais. Ir jeigu sugebame pažadinti neabejingųjų “tylinčiąją daugumą”.

Su 25-mečiu, Neabejingieji!

Su ambicingais sekančiais 25-iais!

Su tikėjimu Lietuvos sėkme!

Su tikėjimu Europa!