Paskutiniame Normandijos ketvertuko susitikime (kuriame, beje, nieko nebuvo pasiekta) Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris pasakė, esą „Kijevas ir Maskva turi imtis drąsių sprendimų ir rasti kompromisus, kurie leistų įgyvendinti Minsko susitarimus“.

Tačiau juk drąsiausią sprendimą Ukraina jau priėmė – kada į agresiją atsakė kieta gynyba ir puolimą sustabdė. Kompromisas dėl teritorinio vientisumo ir integralumo yra negalimas, jei Ukraina nori išlikti valstybe. Taigi F.W. Steinmeieris, pastatydamas Kijevą ir Maskvą ant vienos lentos, iš esmės sako, kad Ukraina turi daryti nuolaidas agresoriui.

Ukraina vis labiau spaudžiama surengti savivaldos rinkimus okupuotose teritorijose (kaip tai įmanome, jei teritorijos kontrolė – ne jos rankose?), de facto galutinai susitaikant su jų rusiškąja autonomija. Taip pat Ukrainos prašoma „nepurkštauti“, kad ES atšauks ekonomines sankcijas Rusijai. Už tai jai neva žadama savotiška kompensacija: Vokietijos kurpiamas naujasis pagalbos Ukrainai „Maršalo“ planas ir bevizis režimas su Europos Sąjunga.

Šiame fone labai įdomu, kokia gi bus Lietuvos pozicija, jei Briuselyje pasigirs atviri siūlymai atšaukti sankcijas, apkaltinus Ukrainą, kad ši sabotuoja Minsko susitarimus okupuotose teritorijose. O kad pasigirs, labai realu. Juk jau kuris laikas kai kas ragina, kad ES su Eurazijos Sąjunga turėtų pradėti vystyti santykius panaikindama „prekybinius dirgiklius“, suprask, sankcijas.

Surandama ir kitų pretekstų. Pavyzdžiui, kai kurie Europos politikai ir diplomatai baugina, kad, jei Kremlius matys didėjančią izoliacijos grėsmę, jis vėl eskaluos karinius veiksmus Sirijoje, organizuos provokacijas prieš NATO, kalbės apie branduolinio ginklo panaudojimą, plės agresiją Ukrainoje. Taip pat teigiama, kad susipriešinimas tarp Vakarų ir Kremliaus esą veikia tik Rusijos naudai, nes padeda rengtis dabartiniam režimui naujiems Dūmos rinkimams.

Dėl tokių platinamų politinių nuostatų kažkur Briuselio koridoriuose atsiranda teiginiai, kad būtina ieškoti naujos santykių su Rusija platformos, taip vadinamo „new normal“. Tačiau tokia „naują normalumą“ ES santykiuose su Kremliumi įtvirtinanti politika tikrai nepadėtų stiprinti Europos saugumo. Nes bet koks „naujas normalumas“ iš esmės reikštų vienpusį europiečių kompromisą, kuris legalizuotų įvykusio fakto politiką ir leistų Kremliui manyti, kad jis tuos pačius agresijos metodus galės pakartoti ir ateityje.

Klausimas arba idėja apie naujos santykių su Rusija platformos būtinybę, jei dar europinės vertybės mums kažką reiškia, yra pavojingas ir iškeltas nelaiku.

Juk tas, kas griauna europinę saugumo architektūrą, turi būti nuosekliai baudžiamas. Šiuo atveju sankcijomis. Sankcijos turi būti tęsiamos, įskaitant ir tai, kad tikrai nereikia legitimizuoti šiandieninės Kremliaus vadovybės ES aukšto lygio vizitais į Maskvą.

Mūsų strateginis tikslas – vienybė Europoje, vienybė su JAV, kuri ką tik dar metams pratęsė sankcijas Rusijos Federacijai. Ar tai pavyks padaryti europiečiams, parodys kovo mėnesį įvyksiantis ES Užsienio reikalų tarybos posėdis, kuriame pirmiausia bus svarstomos sankcijos Rusijos fiziniams asmenims, aktyviai dalyvavusiems ir dalyvaujantiems Ukrainos teritorijų okupacijoje ir aneksijoje.