Gerbiamas Seimo Pirmininke, gerbiamas Ministre Pirmininke, gerbiami valstybės vadovai, profesoriau Vytautai Landsbergi, Prezidente Valdai Adamkau. Gerbiama Lenkijos vicemaršalka Beata Mazurek, gerbiamasis Ukrainos Aukščiausio Rados pirmininke Andrijau Parubijau (Andriy Parubiy), gerbiami Seimo nariai, gerbiami šio šventinio minėjimo dalyviai, šiandien graži diena, mes lietuviai, lenkai ir ukrainiečiai, susirinkome paminėti mūsų bendros istorijos, jos vieno žymiausių ir deja, vieno tragiškiausių įvykių. Tai proga prisiminti, proga švęsti, kartu tai proga apmąstyti ne tik mūsų istoriją, bet ir mūsų regiono dabartį ir dar svarbiau – proga suvokti kokie bendri iššūkiai mūsų laukia ateityje.

Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-osios Konstitucija su jos logišku konstituciniu priedu – „Spalio 20-osios Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimu“ yra vienas žymiausių Abiejų Tautų Respublikos teisinės minties ir valstybingumo kūrimo pasiekimų, kaip jau buvo minėta, tai buvo pirmoji Europos žemyne rašytinė Konstitucija su modernia valstybės sąranga ir pamatinėmis moderniomis žmogaus teisėmis.

Abiejų Tautų Respublika ėmėsi tokios Konstitucinės iniciatyvos paveikta gilios Abiejų Tautų Respublikos valdymo krizės. To meto siekis modernizuotis buvo tokios krizės pasekmė.

Deja, Gegužės 3-osios Konstitucija kartu yra ir vienas tragiškiausių mūsų bendros istorijos simbolių – didžiosios kaimyninės imperijos, išsigandusios mūsų pastangų modernizuotis, nutarė tokios pažangos netoleruoti ir Abiejų Tautų Respublika buvo išdraskyta.

Mus vienija mūsų bendra istorija, bendras kultūrinis palikimas, kurtas visų Abiejų Tautų Respublikoje gyvenusių tautų – lietuvių, lenkų, ukrainiečių, žydų, gudų, rusėnų, totorių, karaimų. Mus vienija garsūs istoriniai pasiekti laimėjimai ir sunkios pergalės. Vienija tai, kad šiais metais visi kartu žymime mūsų valstybių atkūrimo 100-ąsias metines.

Tačiau, kaip žinia, vienija ir mūsų žemėse, kurias Timotis Snaideris (Timothy Snyder), vienas žymiausių šiuolaikinių istorikų, nagrinėjančių mūsų regioną, yra pavadinęs „kruvinosiomis žemėmis“. Taigi vienija mūsų šiose žemėse išgyventos XX amžiaus tragedijos, nusinešusios milijonus mūsų bendrapiliečių gyvybių: totalitarinių ideologijų primestas pasaulinis karas, okupacijos, koncentracijos lageriai, tremtys, pokario rezistentų žūtys, holodomoras, holokaustas yra mūsų bendros tragedijos ir bendras skausmas, ir tai mus taip pat vienija.

Šiandien civilizuotoje Europoje bendra istorija dažniausiai vienija, nors kartais ji turi ir skaldančios jėgos. Bet tai yra mūsų kartos atsakomybė, kad tokius skaldančius impulsus įveiktume. Kiekviena tauta turi savąjį istorijos naratyvą, kartais turime ir paveldėtų įvairių istorinių ar psichologinių kompleksų, kuriuos kartais būna sunku įveikti. Dėl to patiriame įvairių tarpusavio nuostolių ar nepatogumų, bet tai vėl gi yra mūsų kartos atsakomybė, kad tokių kompleksų kiekvienas savo tautoje turėtume mažiau.

Prieš pusantrų metų Seime susibūrėme į tarpfrakcijinę „Gegužės 3-osios“ grupę tam, kad, visų pirma, padėtume patys sau santykiuose su kaimynine Lenkija ir su Lietuvos lenkais įveikti kai kuriuos istorinius mūsų, lietuvių, kompleksus. Būrėmės ir tam, kad, nepaisant partinių skirtumų, ieškotume kaip neleisti minėtiems istoriniams lietuvių ir lenkų kompleksams iš abiejų pusių, trukdyti mūsų strateginei partnerystei su Lenkija. Iš kitos pusės ieškojome būdų, kaip padėti Lietuvos lenkų bendruomenei ir toliau plėtoti savo tapatybę bei giliau integruotis į Lietuvos gyvenimą.

Džiaugiamės, kad kai kurios mūsų iniciatyvos per šiuos metus tampa realybe – štai netrukus, po kelių savaičių, į Vilniaus regioną mūsų „Telecentro“ pastangomis bus pradėtos transliuoti net 5 įvairių Lenkijos televizijų programos. Džiaugiamės, kad Vyriausybė šią iniciatyvą, kurią mes savo grupėje svarstėme ne vieną kartą, parėmė ir kartu su Lenkijos valdžia sėkmingai realizuoja. Tikimės ir to, kad ir vardų bei pavardžių rašymas ilgainiui nebebus Lietuvoje problema, ypač lietuvaitėms ištekėjusioms už kokio vokiečio, lenko, brito ar prancūzo, kurio pavardėje yra kokia nors „w“. Tikimės, kad neužilgo taps realybe ir mūsų Grupės iniciatyva dėl „Vilniaus Muziejaus“, kuriame būtų atskleistas Vilnius, kaip unikalus multikultūrinis istorinis didmiestis, turtingiausias savo įvairiataučiu paveldu. Galų gale, džiaugiamės šiandieniniu iškilmingu Gegužės 3-osios minėjimu – tai taip pat mūsų Grupės iniciatyva, kurią palaikė Seimo Pirmininkas.

Iš tikrųjų džiaugiamės, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai per pastaruosius metus išgyvena, drįsčiau pavadinti, tikrą Renesansą. Tai – didelis abiejų šalių dabartinių Vyriausybių ir Prezidentų nuopelnas ir norėtųsi tikėti, kad toks tarpusavio supratimas ir ateityje nebepriklausys nuo Vyriausybių, ar Prezidentų kaitos. Mus vienija ne tik mūsų bendra istorija ir ne tik geri tarpvalstybiniai santykiai šiandien. Mus vienija ir bendri ateities iššūkiai. Ir didžiausias mūsų bendras iššūkis, apie kurį turime kalbėti šiandien, Gegužės 3-ąją, tai mūsų regiono bendras geopolitinis saugumas, už kurį šiandien vyksta mūšis Ukrainoje.

Kaip žinote, Seime mes esame susibūrę ir į specialią „Pro-Ukraine“ grupę, kurios pagrindinis veiklos rezultatas – „Maršalo planas Ukrainai“, kuris, galima pasidžiaugti, po mūsų intensyvaus darbo įvairiose Vakarų sostinėse ir pačiame Kijeve, tampa jau ir Europos Komisijos iniciatyva, skirta Ukrainai ir pavadinta „Reformų kontraktu vardan investicijų“.

Visiems mums, ne tik ukrainiečiams, reikalinga Ukrainos sėkmė, kurios labiausiai bijo šiandieninis Kremlius. Su naujuoju Maršalo planu padėdami Ukrainai tapti sėkminga, mes padėsime ir postputininei Rusijai transformuotis, tikiuosi, į neagresyvią, nekleptokratinę, taikią ir galimai europietišką kaimynę. O tai ir yra didžiausias mūsų interesas.

Tai greitai neįvyks, nesame naivūs. Bet mes kantrūs ir nuoseklūs – šiandien ir rytoj bendromis jėgomis padedame ir padėsime Ukrainai tapti sėkminga valstybe. Po to laukia Ukrainos narystė Europos Sąjungoje ir NATO, be ko mes nenurimsime, o tada, tikiuosi, ir Rusijai ateis metas sugrįžti prie savo europietiškų šaknų. Mes tuo suinteresuoti ir, padėdami Ukrainai, mes padėsime ir tokiai ilgalaikei Rusijos transformacijai. Kažkada Gegužės 3-osios Konstituciją šalia Lenkijos žymių veikėjų, rašė ir Ukrainos žemės sūnus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) rūmų maršalka Ignas Potockis, LDK pakancleris Jokimas Liutauras Chreptavičius, o paruoštas projektas Abiejų Tautų Respublikos Seimo nariams Gegužės 3-osios išvakarėse tada buvo skaitomas Radvilų rūmuose Varšuvoje, taip pasislėpus nuo visagalio Rusijos ambasadoriaus.

Tada mums visiems nepavyko išsaugoti savo Konstitucijos ir savo laisvės. Dabar tai nepasikartos. Todėl ir turime bendrai švęsti Gegužės 3-ąją, kad nuolat primintumėme patys sau, jog tik veikdami kartu galime pasiekti, kad tai tikrai nepasikartotų. Su švente!