2019.04.25

A.Kubiliaus kalba Lietuvos ir Lenkijos valstybių draugystės 25-mečio minėjime

A.Kubiliaus kalba Lietuvos ir Lenkijos valstybių draugystės 25-mečio minėjime

Šiandien minime 25-metį, drįstu pasakyti, epochinio įvykio. Tačiau pradžioje tenka pripažinti, kad mes dažnai elgiamės lengvabūdiškai ir apie epochinius įvykius neretai pritingime šiek tiek  rimčiau pagalvoti.

Taip ir apie prieš 25 metus pasirašytą sutartį mes pamename tik tai, dėl ko ginčijomės šiuos 25 metus.

Ir tai dažniausiai yra tik klausimai, susiję su tautinėmis mažumomis, ir ypač su jų pavardžių rašymu.

Tiesą sakant, aš iki šiol nesuprantu, kodėl mes neleidžiame pasuose rašyti w, q ar x net ir tada, kai grynakraujė lietuvaitė išteka už jauno prancūzo ir įgyja pavardę Jaquet (kuri rašosi J -a-q-u-e-t), o lietuviškame pase mes jai įrašome Ž-a-k-ė. Leiskite paklausti – ką tai bendro turi su lietuvių kalbos apsauga? Dar daugiau, leiskite paklausti, ar Jūs norėtumėte, kad Jūsų dukros atsidurtų tokioje padėtyje? Gal jau ateina laikas, kai mes turime tiesiog pasirūpinti kiekvieno, pabrėžiu kiekvieno, žmogaus, ir ypač moters teise į savo pavardę?

Nors pavardžių rašymas yra svarbu, tačiau sutarties istorinė reikšmė mano įsitikinimu yra kitur. Pavardžių rašymo klausimas, deja, ir toliau lieka neišspręstu ir svarbiu mums lietuviams, tačiau žymiai svarbiau, kad tada mes pasirašėme sutartį, kuri buvo svarbi tuo, kad ji atvėrė mums duris peržengti per mūsų pačių, ir lietuvių, ir lenkų istorinius psichologinius kompleksus.

Tuo metu tai buvo didžioji Lenkijos pusės, ir ypač ministro Kšištofo Jano Skubiševskio (Krzysztof Jan Skubiszewski) ir po jo dirbusio ministro Andžejaus Marijano Olechovskio (Andrzej Marian Olechowski) išmintis pasiūlyti visoms Rytų kaimynėms, su kuriomis Lenkija turėjo sieną, pasirašyti tokio pobūdžio sutartis, kurios aiškiai parodė, kad Lenkija, per pokario dešimtmečius išugdyta Ježio Giedroico (Jerzy Giedroyc) ir jo Paryžiuje leisto „Kultūros“ žurnalo, yra pajėgi perlipti per istorinius, teritorinius ir visus kitus Didžiosios Lenkijos psichologinius praeities kompleksus.

Mums, lietuviams, taip pat teko perlipti per savo istorinių nuoskaudų ir pačių susisiaurintos istorinės savivokos barjerus, apie tai gražiai pasakojo Česlovas Juršėnas.

Kartais man atrodo, kad Lenkijos pusei pavyko lengviau išsivaduoti iš savų istorinių-psichologinių kompleksų. Intuityviai jaučiu, jog mes Lietuvoje vis dar laukiame savojo „Giedroico“ momento, kad pagaliau taip pat galėtume susigrąžinti sau žymiai platesnę ir objektyvesnę savo istorinės tapatybės savivoką. Tam šiame Seime ir susibūrėme į „Gegužės 3-ios“ grupę, kad padėtume patys sau tą platesnę savivoką susigrąžinti. Be tokios platesnės savivokos, ko gero, ir „w“ problemos negalime išspręsti.

Šioje vietoje noriu atsakyti į klausimą, apie kokią ypatingą Sutarties išmintį šiandien aš kalbu?

Pacituosiu tik keletą jos straipsnių iš preambulės, apie kuriuos šiais laikais mažai kalbame, nors prieš 25 metus jie turėjo ypatingą prasmę:

„Akcentuodamos, kad gerų ir blogų mūsų valstybių istorijos puslapių suvokimas turi pasitarnauti tarpusavio supratimo įtvirtinimui tarp lietuvių ir lenkų tautų besivienijančioje demokratinėje Europoje. Reikšdamos apgailestavimą dėl konfliktų tarp abiejų valstybių po I Pasaulinio karo, kai po ilgos nelaisvės lietuviai ir lenkai ėmėsi kurti naują, nepriklausomą gyvenimą, bei smerkdamos smurto naudojimą, buvusį abiejų tautų tarpusavio santykiuose.“

Ir galų gale, paprasta Sutarties deklaracija, bet kiek daug ji reiškė XX amžiuje: „Iškilmingai abipusiai patvirtindamos viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavimosi proceso praeityje.“

Šiandien šie žodžiai skamba kaip įprastiniai ir visiškai nestebinantys sakiniai. Bet juos nebuvo lengva parašyti ir pasirašyti tada, prieš 25 metus. Dar kartą ačiū tiems, kuriems tada užteko išminties ir drąsos tokią sutartį pasirašyti. Džiaugiuosi, kad kolegoms, kuriuos ir šiandien matau salėje, tada užteko išminties ir drąsos čia, Seime, bent jau nubalsuoti už tokios sutarties ratifikavimą.

Kartais užduodu sau paprastą klausimą – o jeigu reikėtų šiandien už tokią sutartį balsuoti – ar tikrai lengvai už ją būtų nubalsuota abiejose sostinėse? Nesu tuo įsitikinęs.

Jeigu patys sau ir šiandien atsakytume į šį klausimą tvirtai taip, ir šiandien taip pat išmintingai už šią sutartį balsuotume, tada aš noriu užduoti keletą papildomų klausimų, bet visų pirma mums, broliams ir sesėms lietuviams.

Pirmas klausimas – lygiai prieš savaitę, balandžio 19 dieną, „Facebook“ platybėse radau man nepažįstamo lietuvaičio paraginimą atžymėti 100 metų nuo 1919 metų balandžio 19 d. , kai maršalas Juzefas Pilsudskis ant balto arklio įjojo į Vilnių, ir su savo kariuomene išvarė Kapsuko bolševikus iš Vilniaus. Mes šios datos nešventėme, nors prabėgus 100 metų jau galime be emocijų, racionaliai užduoti sau klausimą – o kas būtų buvę su Vilniumi, jeigu bolševikai tuo metu būtų Vilniuje pasilikę ilgesniam ar labai ilgam laikui?

Lygiai taip pat jau šiandien yra racionalu užduoti sau kitą klausimą – ar po metų, 2020-ųjų rugpjūtį mes čia, Lietuvoje, pajėgsime paminėti 100 metų nuo „Stebuklo prie Vyslos“, kai tas pats Pilsudskis sumušė Tuchačevskį ir Budioną prie Varšuvos ir taip išgelbėjo ne tik Lenkiją, bet ir Lietuvą nuo ilgametės bolševikų okupacijos. Jeigu mes tai sugebėsime pažymėti, aš manau, kad mes po to švęsime ir Giedraičių bei Širvintų pergales, kai mūsų jauna kariuomenė sustabdė generolo Želigovskio ofenzyvą, tačiau kaip sakoma, – būkime biedni, bet teisingi: be Pilsudskio „Stebuklo prie Vyslos“ šiandien gal būtume tik sovietinio LitBielo dalimi.

Prieš 25 metus pasirašyta sutartis mus labai išmintingai ragino tarpusavio supratimui, pripažįstant, kad tarpusavio istorijoje yra buvę visko: „akcentuodamos, kad gerų ir blogų mūsų valstybių istorijos puslapių suvokimas turi pasitarnauti tarpusavio supratimo įtvirtinimui tarp lietuvių ir lenkų tautų besivienijančioje demokratinėje Europoje.“

Šiandien aš galiu tik dar kartą pakviesti šiam tarpusavio supratimui, nepaisant to, kas yra buvę mūsų tarpusavio istorijoje ar istorijoje su mūsų kaimynais, tame tarpe net ir Lenkijos tarpusavio istorijoje su kaimynine Ukraina. Nes sutartyje buvo pasakyti dar vieni labai vertingi žodžiai apie mūsų tarpusavio sutarimo svarbą:

„Siekdamos įnešti savo indėlį į Europos valstybių integracijos procesą ir suvokdamos savo interesų bei atsakomybės už taiką, saugumą, santarvę ir bendradarbiavimą demokratinėje, laisvoje ir gerbiančioje žmogaus teises Europoje bendrumą,

Vertindamos Lietuvos ir Lenkijos santykių reikšmę bendradarbiavimui Vidurio Europoje, Baltijos regione ir visame Europos žemyne bei pareikšdamos ryžtą bendradarbiauti dvišaliuose santykiuose ir tarptautinėse organizacijose bei institucijose, taip pat siekdamos plėtoti visapusišką bendradarbiavimą Baltijos regione.“

Taigi, jau tada mes, abi valstybės, įsipareigojome žymiai platesnei atsakomybei: Europos valstybių integracijos procesui, suvokėme savo santykių reikšmę Vidurio Europai, visam Europos žemynui.

Ką tai reiškia šiandien?

Užvakar grįžau iš Kijevo, kur turėjau progą pasveikinti Ukrainą su tikrai demokratiškais rinkimais; turėjau galimybę palinkėti sėkmės išrinkto Prezidento Zelenskio komandai ir padėkoti bei šiek tiek paguosti Prezidento Porošenkos komandą.

Ir būdamas Kijeve aš dar kartą įsitikinau, kad šiandien minėdami mūsų tarpusavio sutarties 25-metį, mes, Lietuva ir Lenkija turime pasirašyti dar vieną, naują sutartį. Bent jau mintyse. Ir ta sutartis turi būti labai paprasta – teigianti, kad mes, Lietuva ir Lenkija, be Ukrainos europietiškos sėkmės nenurimsime!

Ir tai turi žinoti visa Europa – nuo Pietų iki Šiaurės, o ypač Vokietija ir Prancūzija. Nes Ukrainos sėkmė yra vienintelis kelias kaip padėti ir Rusijai ilgainiui, po Putino, transformuotis į normalesnę valstybę. O kad tai pasiektume, reikia sutarimo tarp Lietuvos ir Lenkijos, kad kai Lenkija pirmininkaus Europos Sąjungai 2025 metais, o Lietuva – 2027 metais, mes Ukrainos integracijos klausimą laikysime savo bendra nacionaline ambicija ir prioritetu. Tada beliks į tokį strateginį aljansą už Ukrainos sėkmę įjungti tik Švediją, Prancūziją ir Vokietiją, kurios pirmininkaus prieš mus.

Ar mes pajėgūs tai pasiekti? Prieš 25 metus mes Sutartyje tam įsipareigojome.

Ir pabaigai šiek tiek reklamos.

Kitą savaitę minėsime Gegužės 3-iąją. Jūs, dauguma čia esančių salėje, jau gavote Gegužės 3-ios grupės kvietimus į šią šventę. Šį kartą norime šią datą minėti ne tik kaip Europos kontinente pirmos rašytinės Konstitucijos dieną, bet ir kaip dieną, kai galime prisiminti istorinę vienybę.

Istorinę vienybę tautų, kurios gyveno, kūrė ir kovojo šioje žemėje: lietuvius, lenkus, žydus, ukrainiečius, gudus, rusėnus, totorius, karaimus vienijo ne tik ta pati valstybė, bet ir šūkis „Už Jūsų ir mūsų laisvę“. Ši vienybė buvo svarbi praeityje, tiek pat ji svarbi yra ir ateičiai.

Šią istorinę vienybę mes kviečiame atšvęsti istorinės vienybės savaitgaliu – nauja Lietuvos ir Vilniaus miesto tradicija.

Švęsime ketvirtadienio ir penktadienio akademiniais seminarais Prezidentūroje ir Seime, penktadienio šventiniu vakaru Šv. Kotrynos bažnyčioje, šalia St. Moniuškos paminklo, su Tomu Venclova ir kitais istorinės vienybės lyderiais scenoje, ir svarbiausia – šeštadienio ekskursijomis po žydišką, lenkišką, rusėnų, totorišką ir lietuvišką senąjį Vilnių, ir dar svarbiau su 102 km „istorinės vienybės“ dviračiu žygiu po istorines Vilniaus apylinkes. Aš minsiu. Lengvas kelias ne mūsų kelias!

Kaip ir mūsų „Istorinė vienybė“ nėra lengvas kelias. Tiek šimtametėje istorijoje, tiek prieš 25 metus, tiek ir per būsimus šimtmečius. Tokiai istorinei vienybei reikia istorinių švenčių, kaip šiandien, ir reikia nuolatinio darbo.

Kitos aktualijos

2019.07.27

„Šiandien tiek Europa, tiek Lietuva išgyvena komitetizaciją“

„Šiandien tiek Europa, tiek Lietuva išgyvena komitetizaciją“
Skaityti daugiau
2019.07.11

Siūloma pagaliau apsispręsti dėl kelių sodininkų bendrijose

Siūloma pagaliau apsispręsti dėl kelių sodininkų bendrijose
Skaityti daugiau
daugiau aktualijų
© 2019 Visos teisės saugomos.
AD FINGERS INTERACTIVE AGENCY

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti