Amerikietiškose imtynėse Rusijos lyderis neatrodys įspūdingai. Draugai galėtų rekomenduoti santūrumą.

Sunku mat įsivaizduoti, kad naujai išrinktasis JAV lyderis ramiai stebėtų rusų karo lėktuvų pratybų skraidymus per keliolika metrų nuo amerikietiškų laivų, kurių gabenami JAV kariai – jūrų pėstininkai ir politinių piratų kontrolieriai atsidurtų mirtiname pavojuje kad ir dėl “rebiatų” klaidos.

Jei D.Trumpas nesutiks likti pajuokiamu tokių scenų stebėtoju, tai ir kalba su Kremliaus vadybininkais bus trumpa.

V.Putinas jau keliolika metų, sugrąžinęs į Europą naikinamuosius karus, daro Rusiją “vėl didžia” – net geografiškai. Skelbia susigrąžinsiąs buvusias carų kolonijas, mat jos nuo pasaulio pradžios esančios “rusų”. O nekenčiamai Amerikai laikysiąs prie smilkinio branduolinį naganą.

D.Trumpas tik dabar paskelbė, tačiau pakankamai garsiai ir neprašydamas Nobelio premijos, grąžinsiąs Amerikos didybę. Manykim, tai noras matyti Ameriką bent jau ne S.Lavrovo patyčių objektu, neplūstamą ir nežeminamą likusio pasaulio akyse.

Pirmiausia tad ir turėtų baigtis plūdimai viešosiose erdvėse, kokia ta Amerika kenkėja ir kaip ją palaužti, izoliuoti, pribaigti. Šios nuolatinės telepaskaitos skiriamos ne vien vargšams rusams, kuriuos rengia naujam antivakarietiškam džihadui.

Paskaitos auklėja ir demokratinį pasaulį, kurio galvos, atrodo, jau šviesėja. Vargu bau jos bėgs į Kremlių kaktomis mušti žemę ir atsiprašinėti dėl Ukrainos pasirinkimo. Veikiau lauktinas transatlantinis pranešimėlis kokia nors raudono telefono linija Maskvos kryptimi dėl tolydinio kurstymo prieš Ameriką: “Liaukitės. Man nepatinka”.

Lauktina, kad tai praskambėtų anksčiau, negu sausio pabaigoje, kada iš klestėjusio Aleppo miesto su dar gyvais šiandien šimtais tūkstančių badu ir bombomis žudomų gyventojų tebus likusios griuvėsių krūvos, sudegę vaikų žaislai, Varšuvos ir Grozno dulkės.