Vienas ilgaamžiškiausių įtakingų sovietinių veikėjų buvo Anastasas Mikojanas. Jis sugebėjo išlikti valdžios sluoksniuose nuo Vladimiro Lenino iki Leonido Brežnevo laikų. Nuo visų „valymų“ A. Mikojaną gelbėjo stulbinamas gebėjimas suprasti, kur papūs pasikeitęs politinis vėjas, ir uolus visų vadovų įgeidžių tenkinimas. Gelbėjo ir tai, kad jam buvo patikėta rūpintis visiems aktualia maisto pramonės sritimi.

A. Mikojanas didžiuodamasis pasakodavo istoriją, kai pats Josifas Stalinas praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje jo paklausė, kodėl Sovietų Sąjungos parduotuvėse neprekiaujama gyvomis žuvimis? A. Mikojanas suprasdavo menkiausią vado užuominą, ir jau kitąmet Maskvoje ir kituose didesniuose miestuose atsirado specialių parduotuvių, kuriose imta prekiauti gyvomis žuvimis. Spėju, kad dabartiniai valdžios vyrai jaučia stiprią nostalgiją tiems laikams, kai ne tik tai, kas turi būti pardavinėjama parduotuvėse, bet ir produktų kainas buvo galima nustatyti politiniais dekretais.

Vienas iš iki šiol išlikusių A. Mikojano projektų buvo didžiausias šalyje mėsos kombinatas, kurio veiklos pradžią žymėjo šūkis „Aprūpinsime visus darbo žmones dešra“. Maisto pramonės komisaras suprato, kad totalitarinėje valstybėje nė viena sritis negali apsieiti be valdžios kontrolės. Todėl netrukus jis iškėlė šūkį, jog kiekvienas žmogus yra valstybės nuosavybė, tad valstybė privalo kontroliuoti, kad iš šios nuosavybės būtų galima kuo daugiau išspausti. Valstybė privalo pasirūpinti, kad žmonės maitintųsi sveikai. Tai reiškia, kad žmonės turi valgyti ne tai, ką nori, o tai, kas, valstybės požiūriu, jiems naudinga.

Sovietmečiu nebuvo galimybės veiksmingai kontroliuoti kiekvieno piliečio valgiaraščio. Tiesa, buvo galima kontroliuoti skurdžią parduotuvių ar valgyklų pasiūlą, apsivalant nuo „buržuazinės tuštybės“ produktų. Kaip rašo maisto istorikai, galiausiai sovietinio žmogaus valgiaraštis laikėsi ant „trijų banginių“: daktariškos dešros, pieniškų dešrelių ir kotletų. Tiesa, dėl viso to tekdavo pakovoti eilėse. Dėl to deficitiniai produktai atrodydavo net skalsesni.

A. Mikojanas nusprendė, kad valgymas ir valgio gaminimas taip pat turi būti ideologizuoti. Todėl 1939 metais jo iniciatyva išleistas pirmasis Sovietų Sąjungoje kulinarinis žinynas „Skanus ir naudingas maistas“. Jame buvo apstu Lenino, Stalino ir kitų sovietinių veikėjų citatų apie maistą. Žinyne buvo išdėstytos gairės, kas yra sveikas maistas ir kokie patiekalai turėtų vyrauti sovietinio žmogaus kasdienybėje.

Sovietų Sąjungoje buvo viena partija, viena profsąjunga, tad natūralu, kad atsirado ir vienas kulinarinis žinynas. Vėliau jis leistas daugybę kartų. Tiesa, po Stalino mirties žinynas labai pasikeitė. Iš jo dingo citatos, daugiau dėmesio imta skirti maisto gaminimui, o ne ideologijai. Dar vėliau prie knygos tobulinimo prisidėjo žymūs maisto gaminimo specialistai ir galiausiai politika, regis, išnyko iš žinyno.

Tiesa, paties A. Mikojano įkarštis kontroliuoti, ką ir kaip valgo sovietiniai žmonės, nenuslopo iki pat gyvenimo pabaigos. Žinoma, turime nepamiršti, kad toli gražu ne visada politikų kulinarinės direktyvos buvo paremtos vien rūpinimusi piliečių sveikata. 1976 metais TSKP sprendimu ketvirtadienis paskelbtas „žuvies diena“. Tai buvo ne tik noras mesti dar vieną iššūkį krikščioniškajam penktadieniniam pasninkui, bet ir reakcija į tai, kad valstybėje pradėjo labai trūkti mėsos. Valdžioje esantys komunistai manė suradę puikią išeitį – tereikia išpopuliarinti žuvis. Problema ta, kad žuvų pasirinkimas ir kokybė tiek parduotuvėse, tiek valgyklose buvo apgailėtini.

Sovietiniai maitinimosi įpročiai gana greitai pasikeitė, kai atsivėrė naujos galimybės, atsirado iki tol nematyta maisto produktų įvairovė. Nors kai kurie įpročiai, regis, įsitvirtinę labai giliai – prabangus maistas siejamas išskirtinai su mėsa, mažiau nei daugelyje kitų Europos valstybių valgome daržovių ir t. t.

Nieko nuostabaus, kad po laisvės, neretai paaugliškai ginčijančios bet kokias ribas, laikotarpio ateina noro „įvesti teisingą tvarką“ metas. Puiki proga pasireikšti naujiems mikojanams, kurie politiniais įsakais bando uždrausti sviestą, priversti darželinukus gerti pieną, nustatyti „teisingas“ produktų kainas ir peržiūrėti jų pasiūlą.

Sunku ginčytis, kad laisvė be atsakomybės išsigimsta ir degraduoja, tačiau ar tikrai smulkmeniškas kišimasis į visas žmonių gyvenimo sritis, vieno „teisingo“ gyvenimo būdo primetimas direktyvomis yra pats geriausias vaistas?

Pilietis nėra valstybės ir juo labiau valdžios nuosavybė, bet politinės tautos, kuri yra tikrasis suverenas, dalis. Jei valdžia iš tiesų nori rūpintis piliečiais, yra labai daug sričių, kur jos kūrybinga veikla būtų sveikintina, tačiau absurdiška ir pavojinga grįžti prie A. Mikojano kelio, nes valdžios noras kontroliuoti piliečius yra itin pavojingas virusas, net jei verygos ir kepeniai nuoširdžiai tiki savo teisumu.