2019.11.28

Apie bolševizmo džiną

Apie bolševizmo džiną

Kažkas ypatingo vyksta Lietuvos politiniame gyvenime. Atrodo, kad valstybės vertybių sistemoje, arba tai, kas gali būti vadinama valstybės ideologija, nepastebimai grįžtama prie to, su kuo buvo atsisveikinta prieš 30 metų. Tada galvojome, kad niekada nebegrįšime. Šiandien akivaizdu, kad klydome. Viešai ir mažiau ryškiai, bet įvairiose srityse yra grįžtama prie to, ką geriausiai apibūdina primityvi bolševizmo ideologija, arba bent jau pagrindiniai bolševizmo šūkiai: „atimti ir padalinti“ ar „plėšk, kas yra prisiplėšta“ (rusiškai skamba geriau: „grab nagrablenoje!“).

Net A. Brazausko, G. Kirkilo ar A. Butkevičiaus laikais prie to nebuvo bandoma grįžti. Tačiau šiais „lūzerių valdžios“ laikais yra realus pavojus, kad bolševizmo džinas vėl bus paleistas į laisvę. Su visa viską griaunančia jėga.

Nestebina, kai su tokiomis iniciatyvomis eksperimentuoja jaunojo G. Palucko vadovaujami ir savo kairuoliškos tapatybės tebeieškantys socialdemokratai. Keisčiau, kai tuo užsiima valdantieji valstiečiai, vadovaujami vieno turtingiausių Lietuvos oligarchų Ramūno Karbauskio.

Suprantama, kad kai būnant valdžioje apima lūzeriškos nuotaikos, iš desperacijos norisi keršyti visiems, bet keista, kad nesuprantama, jog pradėjus nuo keršto bankams, prekybos tinklams ar Landsbergiams (privačioms mokykloms), nevaldomas bolševizmo nuotaikų džinas labai greitai pareikalaus ir „išbuožinimo“ aukos. „Žemę – valstiečiams!“ – buvo vienas pagrindinių Spalio revoliucijos šūkių – tai turi atsiminti visi šiandieniniai bolševizmo principų gaivintojai, ypač, kai jie patys yra po kelias dešimtis tūkstančių hektarų valdantys stambūs latifundininkai.

Pažadas nuleisti „kraują“ bankams ir prekybos tinklams yra seniai žinomas metodas, kai politikai siekia įsiteikti minios įgeidžiams. Nes bankai ir prekeiviai yra „plėšikai“. O „apiplėšti plėšikus“ – dar Lenino laikais atrastas bolševikų šūkis, kuris sėkmingai mobilizavo kraujo ištroškusias minias. Politikoje niekada nepraloši, jeigu iškeiksi ar pareikalausi apmokestinti bankus ar prekybos tinklus. Ir nesvarbu, kad toks pasiūlymas neturi jokios ekonominės logikos arba kad tuos mokesčius susimokės eilinis vartotojas. Politikas, kovojantis su bankais ar prekybininkais, įsivaizduoja, kad yra gražus ir didvyriškas, kaip narsusis Dovydas, kovojęs su baisiuoju Galijotu.

Priešų įvardijimas yra politikos esmė, sakė fašizmo filosofas Carl Shmitt. Juo nuosekliai seka ir Putinas. Rusams jis skelbia, kad Vakarai yra priešas. Lietuvoje valdžia skelbia, kad bankai yra priešas. Ir krautuvininkai. Klasikinis priešų sąrašas, ypač tikęs bolševikams. Dar galima pridėti pasaulinį žydų sąmokslą ir Sorošą. O taip pat ir LGBT. Čia toks globalus moderniųjų laikų priešų sąrašo papildymas.

Yra ir smulkesnių priešų, nei bankai ar prekybininkai. Bet ir smulkmenose bolševizmas veržiasi į mūsų gyvenimą. Ir yra ne mažiau pavojingas.

Pavyzdžiui, dar yra privačios mokyklos, kurios uždirba pelnus. Ir dar yra amžinas bolševikinis noras atkeršyti Landsbergiams. Kad sugriovė kolūkius. Ar kad reitingai aukšti. Ir jau girdime bolševikinį pasipiktinimą – kaip galima uždirbti pelnus vaikučių sąskaita? Reikia atimti „mokinio krepšelius“, nes ten mokosi tik turtingųjų ir elito vaikai. Nesvarbu, kad tie patys „turtingieji“ moka mokesčius į valstybės biudžetą ir tais pinigais vienodai finansuojami visų vaikų „mokinio krepšeliai“. Bolševikinis įkarštis sako, kad „turtingiems“ vaikams toks krepšelis turi nepriklausyti. Tegul tokio vaiko tėvai susimoka du kartus: į biudžetą ir už privačią mokyklą.

Kai skelbiama tokia bolševikinė logika, turėtų sunerimti ir privati medicina. Ir jie uždirba pelnus. O tai taip pat yra „baisu“ – nes kaipgi galima uždirbti žmonių sveikatos sąskaita? Kaip gali Ligonių kasos mokesčių mokėtojų lėšomis kompensuoti privatiems šeimos gydytojams už jų suteiktas paslaugas? Tegul visi eina į valstybines poliklinikas ir ligonines, nes juk kažkas tikrai negali susimokėti kokio nors priedo pas privačius medikus.

Ir dar yra privačios vaistinės. Taip pat lobsta žmonių sveikatos sąskaita. Uždirba pelnus, pardavinėdamos kompensuojamus vaistus. O tai taip pat yra finansuojama mokesčių mokėtojų suneštomis lėšomis. Todėl kompensuojamus vaistus reikėtų pardavinėti tik valstybinėse vaistinėse. Arba dalinti nemokamai. Tada visi bus tikrai lygūs. Kaip kokioje Venesueloje…

Tai galima tęsti ir toliau. Šiais laikais bolševizmo džinas, lyg ir nekaltai, be kruvinų revoliucijų, sugrįžęs į valstybės gyvenimą vardan tariamai aukštų tikslų: vardan didesnių pensijų ar mokytojų atlyginimų, vardan visuotinės GEROVĖS (kas tam gali pasipriešinti?), turi savybę nepastebimai, kaip koks kompiuterinis virusas, plisti į vis naujas mūsų gyvenimo sritis. Visur yra vietos pavydui, neapykantai ir keršto jausmui, kai kas nors mato kito sėkmę ar pelną.

Šiandien bankai ir prekybos centrai, rytoj privačios mokyklos ir darželiai, poryt privati medicina ir privačios vaistinės. Dar vėliau – dar toliau. Ir minios plos vis aistringiau. Tik tie, kurie tai šiandien pradeda, dar vis nesupranta, kad tokia bolševizmo džino įaudrinta minia labai greitai pareikalaus atsakyti ir į kitus klausimus – o kodėl milijoninius pelnus uždirba tie oligarchai, kurie paprastiems žemdirbiams brangiai pardavinėja rusiškas trąšas ir kombainus, pigiai supirkinėja žemdirbių užaugintus grūdus (dar ir sukčiaudami su grūdų kokybe) ir nustumia paprastus ūkininkus nuo žemės, patys tapdami nepasotinamais stambiais latifundininkais. Į tokios minios leksikoną labai lengvai gali sugrįžti klasikinė bolševikinė terminologija: „buožė“, „išbuožinti“, „atimti ir padalinti“, „žemė – paprastiems žemdirbiams!“.

Lietuvoje yra daug nelygybės ir neteisybės. Valstybės pareiga situaciją taisyti, amortizuoti, kurti vienodas sąlygas sėkmei. Bet ne bolševikiniais metodais.

Visi mes esame žmonės – mums nesvetimas pavydo, pykčio ar net ir keršto jausmas. Visi mes savo viduje esame šiek tiek „bolševikai“. Vieni daugiau, kiti mažiau. Vakarų civilizacija per skaudžias tragedijas išmoko pamokas, kaip padėti žmonių bendruomenei šiuos jausmus valdyti, kaip neleisti atsirasti minios bolševizmui. Viena pamoka, kurią išmokė XX amžius – politikai neturi teisės žaisti žmonių bolševikiniais jausmais. Tai labai gabiai darė Leninas, Stalinas ir Hitleris. Kaip tai atvedė prie didžiųjų XX amžiaus tragedijų skaitykite garsiojoje Hannah Arendt knygoje „Totalitarizmo ištakos“. Arba Chose Ortega I Gasetas veikalą „Masių sukilimas“.

Vakarai skaudžias pamokas išmoko. Mes, atrodo, dar ne.

Kitos aktualijos

2019.12.07

„Privalome grąžinti pasitikėjimą valstybe“

„Privalome grąžinti pasitikėjimą valstybe“
Skaityti daugiau
2019.12.07

TS-LKD Taryba ragina nepalaikyti 2020 m. biudžeto projekto

TS-LKD Taryba ragina nepalaikyti 2020 m. biudžeto projekto
Skaityti daugiau
daugiau aktualijų
© 2019 Visos teisės saugomos.
AD FINGERS INTERACTIVE AGENCY

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti