Ž. Pavilionis
2018.01.23

Apie kaimyną Vovačką ir pasirinkimą: Vakarai ar lietuviškas šrioderizmas?

Turime pasirinkti savo kelią, su kuo esame – su laisvu, skaidrumu ir pagarba grįstu pasauliu, ar su tais, kuriems nėra jokių taisyklių arba jos galioja tik tada, kai patiems yra naudingos.

Tikriausiai visi esame turėję ar bent jau girdėję apie kaimyną, kuris turi bėdų su alkoholiu. Pavadinkime jį Vova. Vovačka dažnai garsiai leidžia muziką, pridergia laiptinėje, o dažnai ir pasisavina kojoms skirtą valytis kilimėlį.

Mandagiai paprašius patildyti muziką, sutvarkyti jo pridergtą laiptinę ar grąžinti kilimėlį, Vovačka išvertęs savo akytes sako, kad nusipirktum ausų kištukus, laiptinę apdergė kažkokie žaliais treningais apsirengę prašalaičiai, o kilimėlis visąlaik buvo jo. Ir dar pareiškia, kad ko aš čia toks nedraugiškas kaimynui? Juk su kaimynais reikia draugauti ir dar pasiūlo užeiti į mano namus su buteliu.

Ir ką gi su tokiu kaimynu galima daryti? Pirma – prisitaikyti: nusipirkti ausų kištukus ir apsimesti, kad kiti kaimynai jo negirdi. Nematyti pridergtos laiptinės, o kai kilimėlis dingsta, tai dar ir padėkoti. Antra – kviesti policiją, bandyti vienyti kaimynus, visaip kaip drausminti. Trečia – šrioderizuotis: kartu su juo leisti garsiai muziką, kartais su juo išgerti, o išgėrus gražiai paklausti: „Ar tu mane gerbi? Jeigu taip – gal gali daugiau iš manęs nevogti, nes tai man brangiai kainuoja“, o atėjus vidurnakčiui Vovačkos siūlymu dar bandyti kviesti kitus kaimynus į kompaniją ir padaryti gramą tauriojo gėrimo. Kokį kelią rinktumėtės?

Paradoksalu, tačiau toks gyvenimiškas pavyzdys tinka ir Lietuvos užsienio politikai. Turime pasirinkti savo kelią, su kuo esame – su laisvu, skaidrumu ir pagarba grįstu pasauliu, ar su tais, kuriems nėra jokių taisyklių arba jos galioja tik tada, kai patiems yra naudingos. Tačiau per pastaruosius vienuolika metų, pagal naujausią „Freedom House“ ataskaitą, valstybės renkasi tapti nedemokratinėmis ir tokių valstybių skaičius pavojingai auga. Ir kyla natūralus klausimas – o kaip užtikrinti laisvų Vakarų lyderystę pasaulyje, kuriame prieš laisvę ir demokratiją sukyla ne tik išorės priešai, tačiau ir valstybių viduje atsiradę demokratijai pavojingi dariniai, kurie įvairiais būdais bando paveikti rinkėjus.

Būtent su tokiomis nuotaikomis praėjusį savaitgalį vienai dienai Majamyje susirinko geriausi JAV užsienio politikos strategai, susitelkę aptarti geresnio transatlantinio pasaulio viziją. Paskatinti pirmosios prezidento Valdo Adamkaus konferencijos sėkmės, kurioje dalyvavo dalis šių žmonių, į šį renginį pakvietė ir mane, vienintelį europietį, tai paaiškindami paprastai: daugelį metų Lietuva rodė pasiaukojančios, visą regioną įkvėpusios kovos už laisvę pavyzdį. Vasario 1 d. šią tezę pagrindžiančią kalbą į Lietuvą atvyksta pasakyti dar Prezidento Reagan‘o paskirtas JAV Nacionalinio demokratijos fondo (NED) Prezidentas Carlas Gerhsmanas. Tačiau susitikimas Majamyje pasižymėjo ir senų Lietuvos draugų didėjančiu nerimu dėl Lietuvos ateities, ypač užsienio ir saugumo politikos gairių. Vis dažniau ir nuosekliau įvairių Lietuvos politikų demonstruojamas prisitaikėliškumas, atspindintis regione ir Europoje populiarėjančias tendencijas, gali atverti Kremliui ir kitoms Rytų diktatūroms kelius į transatlantinę laisvės erdvę. Kolegos ir draugai Vakaruose pastebėjo, kad ką anksčiau nedrąsiai lemendavo atskiri Rusijos ambasados Vilniuje palaikomi politikos paraštėse esantys žmonės, šiuo metu iš aukštų tribūnų pradeda skelbti įtakingi Lietuvos politikai Briuselyje ir Vilniuje.

Naujametinis premjero Skvernelio šūvis apie santykių su Rusija atnaujinimą susilaukė vieningos kritikos, išskyrus, žinoma, eurokomisarą Vytenį Andriukaitį, kuris seniai ir nuosekliai laikosi proputiniškos pozicijos. Eurokomisaro situacija įdomi: jo nuomonė neatitinka nei oficialios Lietuvos pozicijos nei, galimai, Europos Komisijos. V. Andriukaitis, matyt, užmiršo, kad penkiuose ES santykių su Rusija principuose aiškiai įvardytas Minsko susitarimų įgyvendinimas, kurio esminė sąlyga – santykių su Rusija peržiūra. Santykių sustiprinimas su Rytų partnerystės – Gruzijos, Moldovos, Ukrainos – šalimis yra antra sąlyga dialogui su Maskva. Trečia sąlyga – didesnis ES bendradarbiavimas energetinio saugumo, hibridinių grėsmių ir strateginių komunikacijų srityje – deja, čia Kremlių atvirai palaikantis V. Andriukaitis gali pasigirti nebent aistringa dujotiekio „Nord Stream 2“ gynyba ir siūlymais įvesti sankcijas JAV, kuri, savo ruožtu, išdrįso aiškiai pasakyti, kad „Nord Stream 2“ yra blogis ir įvesti atitinkamas sankcijas, o ką jau kalbėti apie Astravo atominę jėgainę, kurią aktyviai palaiko ne tik Andriukaitis. Kita sąlyga – Briuselio dialogo atnaujinimui su Maskva – parama Rusijos disidentams, pilietinei visuomenei. Deja, ir šioje srityje aktyviai dirba tik JAV, jos nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje, dabartinė opozicija ir S. Skvernelio kritikuojamas ministras Linas Linkevičius.

Labiausiai komisaras ir jo draugai Lietuvoje mėgsta principą dėl dalinio ES įsitraukimo („selective engagement“) į dialogą su Rusija srityse, kurios „atitinka ES interesus“. Draugai Briuselio koridoriuose juokauja, kad į tokį dialogą su Maskva p. Andriukaitis veržėsi dar tuo metu, kai niekas ten net negalvojo važiuoti – daugeliui europiečių toks lietuvio įkarštis pasirodė labai keistas, nes neatitiko tradicinės Lietuvos užsienio politikos linijos. Apibendrinant, ponas Andriukaitis, iki šiol išlieka vienas aukščiausių ES pareigūnų, kuris nuosekliai ir seniai kompromituoja tiek Lietuvą, tiek visą ES. Vyteni, grįžk į Lietuvą ir politikuok. Toks Komisaras jau seniai visiems laisvę mylintiems žmonėms (ir ne tik Lietuvoje) daro gėdą.

Pavasario sesijoje inicijuosiu V. Andriukaičio atšaukimą iš aukštos Briuselio tribūnos – tikiuosi, kad visi kolegos Seime savo parašais mane palaikys, kaip vieningai palaikė ir Magnickio balsavimo metu. Turime būti nuoseklūs ir neleisti šrioderizmui įsigalėti Lietuvoje, kurio aukščiausia vėliava iki šiol buvo mūsų pačių Komisaras. S. Skvernelis ir kiti, kurie šiuo metu aktyviai perima V. Andriukaičio retoriką Lietuvoje, turėtų neeilinę proga įrodyti, kad nėra pasidavę šiai naujai šrioderizmo madai Lietuvoje.

Trečiasis kelias

Šiame kontekste nemažiau mane stebina ir vis garsiau išsakoma itin pavojinga pozicija – tai užslėptas, profesionalus šrioderizmas (prisiminkite pradžioje minėtą kaimyną Vovačką). Vienas nusipelnęs diplomatas lyg ir išsako kritiką dėl premjero Skvernelio pozicijos Rusijos klausimu, tačiau pasisakymuose brėžia daug pavojingesnę perspektyvą: susidariusi nauja realybė, kurią iš esmės siūloma priimti – Vakarai palaiko santykius su Kremliumi, Minsko susitarimai vis tiek nebus įgyvendinti, todėl turime apibrėžti naujus interesus ir bendradarbiauti su priešais, juos geriau suvokti. Tai lyg primena situaciją su kaimynu alkoholiku: vietoje to, kad drausmintum, tu eini į tokio kaimyno namus, visą naktį vartoji alkoholį ir tikiesi, kad kažkas iš to išeis gero. Tačiau realybėje tavimi nusivilia dalis tavo tvarkingų kaimynų, o pats ryte pramerki akis su skaudančia galva ir kraujagyslėmis, tvinksinčiomis ties smilkiniais. Taip, kaimynas dabar ramus – nes miega, o kas bus kai jis atsikels? Vėl teks eiti ir „linksmintis“. Taip, tokiu būdu teks pripažinti asocialią realybę.

Taip yra ir užsienio politikoje. Šrioderistai siūlo asocialią realybę: okupantą priimti kaip nepakeičiamą realybę ir atnaujinti bendradarbiavimą. Panašiai, matyt, elgėsi daugelis pragmatiškumu, o ne tvirtu stuburu pasižymintys pasaulio politikai po mūsų pačių okupacijos, kurios nepripažino tik JAV ir Šventasis Sostas. Tačiau jei pažvelgtume tiesai į akis, tai faktai yra tokie: Rusija XXI amžiuje, pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo užgrobė ir pakeitė Europos sienas, ir vietoj to, kad mes gintume Ukrainos, Gruzijos ir savo pačių saugumą, siūlome pamiršti tai. Putinas (ar kaimynas Vovačka) stipresnis, gali pasiūlyti daugiau – todėl jis teisus, todėl užšaldykime nesutarimus, lyg jie būtų lengva sloga, ir pirmyn į glėbį? Ši paslėpta Kremlių palaikanti pozicija – labai klastinga ir pavojinga Lietuvai.

Tačiau sugrįžkime į saulėtą Majamį. Ką apie tai sako mūsų draugai Vašingtone? Kalba jie paprastai ir aiškiai. Tiesiog pasirinkite, su kuo esate – su laisvu pasauliu, kuris šiuo metu bando pakilti naujam skrydžiui, ar su tais, kurie jums bando primesti senas žaidimo taisykles. Jeigu norite būti su mumis, padėkite tvirtinti mūsų naująją lyderystę, tapkite jos dalimi. Kokia ji galėtų būti?

Naujoji JAV administracija, šiuo metu švenčianti savo pirmuosius metus, jau atstatė raudonas linijas daugelyje pavojingiausių pasaulio vietų – visą dešimtmetį nevaržomai veikę diktatoriai jau bijo iškišti savo nosį į dienos šviesą, nes gali per ją smarkiai gauti. Tačiau demokratija, laisvė, žmogaus teisės iki šiol netapo JAV užsienio politikos centrine ašimi, dėl ko iki pat Obamos administracijos Vašingtone visada sutardavo tiek kairė, tiek dešinė. Prezidentas Obama nusisuko nuo šios darbotvarkės ir tik labai sunkaus ir nuoseklaus diplomatinio darbo dėka, ypač Lietuvos pirmininkavimo Demokratijų bendrijai metu, mums pavyko atsukti buvusią administraciją ir ypač Hillary Clinton į šį svarbų užsienio politikos tikslą. Todėl Majamyje sutarėme stengtis visi, kad demokratija bei laisvė ir vėl taptų esmine JAV užsienio politikos dalimi, kad ne demokratiniai režimai nesijaustų laisvi ir nevaržomi, kad ne mes, o jie pradėtų reaguoti į mūsų darbotvarkes.

Taip jau sutapo, kad praėjusį penktadienį Pentagonas išleido savo naują gynybos koncepciją, kurioje aiškiai įvardijama, kad ne terorizmo grėsmė, bet būtent tarpvalstybinis nedemokratinių režimų bendradarbiavimas griaunant demokratiją pasaulyje yra viena didžiausių nacionalinių grėsmių. Tikiuosi, kad tokiu būdu naujoji administracija sugebės Vašingtone atkurti konsensusą dėl esminių vertybių, kurios Ameriką daro išskirtine. Prezidentas Obama savo administracijos pradžioje Rusiją ir Kiniją įvardijo strateginiais draugais, tuo tarpu Trumpo administracija – strateginiais priešais. Skirtumas yra esminis, tačiau dar vis nepakankamas, kad būtų sunaikintas šrioderizmas – Europą (o šiuo metu ir Lietuvą) naikinantis rusiškas virusas.

ES ir NATO plėtros prieš dešimtmetį atsisakėme iš esmės pataikaudami Rusijai, todėl privalome ją atgaivinti. Būtent nuolaidžiavimas Rusijai, o ne mūsų plėtros politika įtvirtino Kremliaus agresiją ir okupacijas Ukrainoje bei Gruzijoje, kurias mūsų šrioderistai šiandien siūlo pamiršti. Tvirtai tikiu, kad iki antros savo kadencijos pabaigos Trumpo administracija galėtų priimti Ukrainą ir Gruziją į NATO ir tokiu būdu dar kartą įrodyti, kad būtent NATO, o ne Kremliaus agresija ar nauji Kinijos tinklai yra vienintelė laisvės, demokratijos ir žmogaus orumo gynėja pasaulyje.

Mes visi ir toliau turėsime tvirtinti aljansą iš vidaus didindami karines išlaidas bei karinį buvimą teritorijose, kurios šiandien jaučia didžiausią Rusijos grėsmę. Majamyje aiškiai pasakiau: „JAV karinis buvimas Baltijos šalyse yra nepakankamas – vokiečių batalionas yra nuostabus, bet nepakankamas.“ Lygiai taip pat tikimės, kad JAV atnaujins diskusijas dėl laisvos prekybos ne tik tarp JAV bei Jungtinės Karalystės, bet ir likusios ES.

Būtina atkurti ir Vakarų dominavimą informacinėje erdvėje ir sugriauti Kremliaus melo mašiną, kuri, beje, sukurta iš esmės pagal Hitlerio analogą – bet kokia kaina vienyti savo šalį ir žudyti kitas. Tokios melo mašinos yra pavojingiausios, nes jos žudo ne tik kūnus, bet ir sielas ir protus. Užgimęs šrioderizmas Lietuvoje yra geriausias šios veiklos rezultatas ir įrodymas.

JAV galėtų iki galo realizuoti ir kitą Carlo Bildto laikų viziją – sukurti energetinę ES ir JAV sąjungą, kur energetiniai ištekliai būtų dalinami pagal rinkos, o ne pagal lojalumo Kremliui dėsnius, kuriuos, matyt, palengva pradeda pažinti ir mūsų Premjeras, užsiėmęs tik jam vienam suprantama diplomatija tarp Varšuvos ir Kremliaus. Visiems naujiems, bet nepatyrusiems šio reikalo, entuziastams noriu tik priminti – pigi rusiška nafta ir dujos būna pigi tik prieš rinkimus, o vėliau labai pabrangsta ir paprastai užmuša visas kitas tiekimo alternatyvas. Jau beveik per dvidešimt aštuonerius nepriklausomos Lietuvos metus esame kelis kartus užsimetę tokią kilpą sau ant kaklo.

Todėl privalome kiekvienas sau atsakyti – auklėti nedrausmingą kaimyną ar būti prisitaikėliais, o kartais ir pataikūnais? Būti su Vakarais, ar rinktis šrioderizmo kelią?

Kitos aktualijos

TS-LKD
2024.03.03

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą

TS-LKD Taryba patvirtino rinkimų programos nuostatas ir kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą
Skaityti daugiau
TS-LKD
2024.01.25

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą

TS-LKD veiksmų planas: Daugiau galimybių apginti Lietuvą
Skaityti daugiau
Daugiau aktualijų