2018.04.26

Apie konvenciją, kuri rūpi labiau nei konkretūs žmones ir politinių demonų medžioklę

Puikiai suprantu, kad geriausia dėstyti argumentus, kai emocijos aprimsta ir galima išlikti išskirtinai racionalaus dėstymo rėmuose.

Puikiai suprantu, kad geriausia dėstyti argumentus, kai emocijos aprimsta ir galima išlikti išskirtinai racionalaus dėstymo rėmuose. Tačiau yra „politinių užkeikimų“, kurių sidabrinės racionalių argumentų kulkos neveikia. Jie tampa barikadomis ir griežtu reikalavimu pasirinkti vieną iš pusių, nepripažįstant jokių kompromisų. Labai nemėgstu barikadų, nors suprantu, kad kartais jos būtinos. Pavyzdžiui per Sausio 13-osios įvykius, kai reikia apsiginti nuo priešiškos galios. Deja, kur kas dažnai pati politinė barikada sukuria „savus“ ir „svetimus“, skatina praktikuoti „neapykantos valandėles“ tiems, kurie yra kitoj pusėj.

Vienu iš populiariausių „politinių užkeikimų“ šiuo metu yra klausimas – ar tu Stambulo konvencija ar prieš? Šis klausimas užduodamas ypatingai iškilmingu tonu, tarsi bandant iškvosti tikėjimo išpažinimą. Labai dažnai jį užduoda žmonės, kurie pačios konvencijos teksto akyse nėra regėję. Nepaisant to, jie įsitikinę, kad tai politinio lakmuso popierėlis, kuris jiems leis tave suklasifikuoti: patikimas, modernus, fanatikas, parsidavėlis ir pan.

Dar Winstonas Churchillis sakė: „mėgstu mokytis, bet nemėgstu, kai mane moko“. Prisipažįstu, jaučiu silpnybę paerzinti tiek radikalius konvencijos priešininkus, tiek šalininkus. Ne piktai, bet norėdamas priminti, kad kur kas svarbiau mylėti ir rūpintis tikrais žmonėmis, su jų dorybėmis ir trūkumais, pasiekimais ir klaidomis, o ne dalyvauti deklaracijų apie žmogaus teisių ar orumo svarbą kapotynėse.

Nuoširdžiai netikiu, kad Stambulo konvencijos ratifikavimas ištirpdys smurtą artimoje aplinkoje, pradėsime elgtis vienas su kitu kaip su žmonėmis, o ne daiktais. Kita vertus, nemanau, kad ši konvencija – tai šeimos institucijos kritikų Trojos arklys, kurį įsileidus, pražūtume su sveiku protu gerokai prasilenkiančiose socialinių lyčių klasifikacijose.

Tai, kad smurtas artimoje aplinkoje yra skaudi problema, man nekelia abejonių. Galima kalbėti apie įvairias jo priežastis. Pavyzdžiui, vartotojiškas mentalitetas, kai į kitą žmogų pradedame žiūrėti kaip į priemonę, „žmogiškąjį resursą“. Deformuoti tarpusavio santykio modeliai, kai galios demonstravimas, psichologinis ir fizinis smurtas traktuojami kaip norma, kai vyriškumą ar moteriškumą bandome įsprausti į siauras stereotipų uniformas. Galima suprasti ir konvencijos autorių susirūpinimą, kad pagarba kitam žmogui, kitoniškumui, empatija turi būti ugdoma nuo mažų dienų ir neturėtų būti užgožiama smurtavimo pateisinimu, apeliuojant į kultūrinius įpročius ar dangstantis keistomis religinės tradicijos interpretacijomis. Mes, kaip politinė bendruomenė, sutelktai turėtume rūpintis smurto artimoje aplinkoje tirpdymu, būti principingai jam nepakantūs, kovoti su bet kokiomis ksenofobijos apraiškomis.

Tačiau ar tam mums reikia ratifikuoti konvenciją?

Stambulo konvencijos entuziastai teigia, kad ratifikavimas nėra vien simbolinis gestas, parodantis, kad mes suvokiame problemos svarbą, bet ir galimybė pasinaudoti kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų gerosiomis praktikomis. Štai čia, mano supratimu, ir yra pagrindinis baimių ir nesutarimų šaltinis.

Kaip mums sutarti, kas yra tos konvencijoje minimos kultūrinės ir religinės tradicijos, kurias derėtų keisti? Ar nėra taip, kad vietoj to, jog mokytumėmės gyventi skirtybių pasaulyje, mus ir vėl bandoma apvilkti „modernaus žmogaus“ uniforma? Man ji neatrodo nei būtina, nei gelbstinti.

Prireikė daug pastangų, kol buvo pripažinta, kad lytiškumas nėra vien biologinė duotybė, bet turi ir socialinį aspektą. Mes išmokstame, ką reiškia būti berniuku ar mergaite. Tačiau dabar agresyviai proteguojama pozicija, kad lytiškumas iš esmės tėra socialinis konstruktas, todėl turime kalbėti ne apie savojo lytiškumo atpažinimą, įsisąmoninimą, ugdymą, bet pasirinkimą, konstravimą, bet kokių ribų atmetimą.

Sunku ginčytis, kad religinis fanatizmas griauna laisvę ir pagarbą kitoniškumui, tačiau, ar šiandien neturime reikalo su antirelginiu fanatizmu, kuris bando mus apvilkti į savus „tramdomuosius marškinius“? Džiaugiuosi, kad šiandien jau kur kas sušvelnėjo Stambulo konvencijos šalininkų retorika, nes gerai pamenu, kai pradžioje buvo aiškiai teigiama, kad šeimas reikia perauklėti. Kas gi tie ekspertai, kurie bandys pakartoti dar Platono Valstybėje aprašytą  totalitarinį „sąmonės keitimo“ projektą?

Sutinku, kad yra nemažai problemų šeimos institucijos viduje. Labai dažnai tėvai pamiršta savo, kaip ugdytojų ir palydėtojų, atsakomybę. Tačiau tokią situaciją galima pakeisti ne nustumiant šeimas į šalį, bet kantriai atstatinėjant sutrūkinėjusius bendruomeniškumo saitus, rūpinantis ne tik materialine, bet ir dvasine ekologija. Gyvename skirtybių visuomenėje ir svarbu, kad tai suvoktume kaip turtą, galimybę, o ne kaip problemą. Tam būtinas nuolatinis ir sąžiningas kalbėjimasis, o ne „ideologinis perauklėjimas“.

Tikrai nemanau, kad Stambulo konvenciją proteguoja piktavaliai politikai ar lobistai, su kuriais reikia kovoti. Netikiu, kad jos ratifikavimas būtų katastrofa, kaip tvirtina kai kurie politikai ar visuomenininkai. Tačiau ji sukeltų nereikalingas įtampas, gundytų kalbėti ne apie realius žmones, bet aptarinėti teorines schemas, deja, nestiprintų laisvos visuomenės, bet lengvai taptų dar viena priemone naujiesiems komjaunuoliams, degantiems entuziazmu perauklėti kitus.

Kritikavau politines barikadas, bet pats atsidūriau vienoje iš jų, nes prisipažinau, jog nemanau, kad Stambulo konvencija reikalinga. Turiu vilties, kad galima spręsti smurto artimoje aplinkoje problemą ir be barikadų, nedemonizuojant tų, kurie gina kitą poziciją. Todėl ir siūlau nukreipti tą energiją, kuri dabar išvaistoma, inventorizuojant visų Lietuvos politikų pozicija Stambulo konvencijos atžvilgiu, į itin svarbią diskusiją – ką konkrečiai šiandien, rytoj, poryt turime daryti, tirpdydami neapykantą ir smurtą visuomenėje? Svarbu nepasiduokime iliuzijai, kad pykčiu ir kitaminčiu moralizavimu galima mažinti smurtą –  gaisrą gesinkime vandeniu, o ne benzinu.

Kitos aktualijos

2019.12.13

K. Masiulis siūlo merų algas susieti su gyventojų pajamomis

K. Masiulis siūlo merų algas susieti su gyventojų pajamomis
Skaityti daugiau
2019.12.13

Įteisintas kario savanorio sutarties galiojimo sustabdymas pasirenkant savivaldybės tarybos nario ar Seimo nario mandatą

Įteisintas kario savanorio sutarties galiojimo sustabdymas pasirenkant savivaldybės tarybos nario ar Seimo nario mandatą
Skaityti daugiau
daugiau aktualijų
© 2019 Visos teisės saugomos.
AD FINGERS INTERACTIVE AGENCY

DABAR PATS GERIAUSIAS METAS PRISIJUNGTI PRIE MŪSŲ

Kviečiame tapti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų nariu. Tai padaryti – visiškai nesudėtinga, tiesiog užpildykite šią anketą ir mes su jumis susisieksime bei pakviesime į pirmą susitikimą.







Registracija atlikta sėkmingai

Uždaryti