Kai sėdžiu Seimo salėje, o dar labiau Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdžiuose, ir ypač svarstant begalinius „krizės tyrimus“, kartais pasijuntu lyg būčiau „Palatoje Nr. 6“.

Gaila, kad nesu toks klasikas, kaip Antonas Čechovas – parašyčiau neblogesnių šedevrų.

Žinau, ką reikia daryti, kai Lietuvą ištinka krizė, tačiau vis dar nežinau, ką daryti, kai Lietuva ištinka Stasys Jakeliūnas.

Ko tik neišgirstame pastaruoju metu: praskolinome, išvarėme žmones, skandinavai – plėšikai, VILIBOR (Vilniaus tarpbankinė palūkanų norma) ir Lietuvos Banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas – sukčiai, tie kas buvo paėmę paskolas – apiplėšti, o elgtis reikėjo, kaip latviams – tada nebūtų „Kubiliaus žalos“ – 2 mlrd. eurų.

Na, kitaip kaip „Palatos Nr. 6“ kliedesių aš to negaliu pavadinti. Ir kalbu tik tam, kad akivaizdūs faktai taip pat liktų istorijoje įvardinti.

O faktus geriausiai atskleidžia ši skaidrė, kurios labai bijo Stasys Jakeliūnas. Tai oficialūs Europos statistikos duomenys, kuriuos 2014 metais savo straipsnyje paskelbė G.Nausėda: kaip per krizę keitėsi Lietuvos, Latvijos ir Estijos Bendrasis vidaus produktas (BVP).

Nėra sunku matyti, kad per krizę 2009-2012 metais, kai dirbo mūsų Vyriausybė, Lietuvos BVP sumarinis kritimas buvo ženkliai mažesnis nei kaimyninėje Latvijoje ir Estijoje.

Politikuojantys pseudoekspertai garsiai skalambija, kad per krizę mes skolinomės brangiau nei latviai, nes nesikreipėme į Tarptautinį valiutos fondą (TVF). Taip ir buvo, bet aš to ir dabar nesigailiu, nes tai mums leido išvengti devalvacijos grėsmės, lanksčiau valdyti krizę, skatinti ekonomiką ir siekti mažesnių jos praradimų.

Tai ir pavyko mums padaryti: sumarinis BVP kritimas Lietuvoje buvo mažesnis nei Latvijoje ar Estijoje. Mažesnis BVP kritimas – tai ir mažesnis darbo vietų, ir pagamintos produkcijos praradimas.

Galima nesunkiai suskaičiuoti, kiek nominalia verte Lietuva 2009-2012 metais prarado BVP, įgyvendinant mūsų Vyriausybės krizės valdymo ir ekonomikos skatinimo planą ir kiek Lietuva būtų praradusi BVP, jeigu būtų įgyvendinta latviška strategija.

Paprasti skaičiavimai rodo, kad įgyvendinus mūsų Vyriausybės veiksmus, kuriuos dabar tiria S. Jakeliūnas, mūsų BVP nominalia verte, lyginant su 2007 metais, kiekvienais 2009-2012 metais vidutiniškai prarado po 5.3 mlrd. litų.

Jeigu tais metais būtume gyvenę pagal latvišką scenarijų, kiekvienais metais būtume praradę vidutiniškai 11.3 mlrd. litų, taigi – po 6 mlrd. litų daugiau.

Tai reiškia, kad turėdami laisvę ir įgyvendinę savo, o ne TVF diktuojamas priemones, mes ir neidami Latvijos keliu per ketverius metus (2008-2012) Lietuvos ekonomikai išsaugojome maždaug 24 mlrd. litų (arba maždaug 6 mlrd. 860 mln. eurų). Tai yra konkretus mūsų sudėtingo darbo ir svarbių apsisprendimų rezultatas.

Jeigu Stasys Jakeliūnas ir jo politiniai vadai turėtų kiek nors sąžinės ir padorumo, tai, prabėgus 10 metų nuo krizės pradžios, turėtų mums padėkoti, kad nėjome Latvijos keliu. Ir dar net kokią premiją išrašyti – 1% nuo Lietuvai sutaupytos sumos. M. Majauskui, kaip jaunesniam kolegai, užtektų ir 0.5%.

Bet argi gali to tikėtis šitoje „Palatoje Nr.6.“?

Čia galioja kitos taisyklės, prie kurių man vis dar yra sunku priprasti.