Dar sunkiai priprantu prie pasikeitusių aplinkybių, tačiau jau rūpi kuo greičiau visa jėga įsitraukti į naujus darbus, kurie, tiesą sakant, nebus taip jau visai nauji.

Ačiū visai bendruomenei, viso kandidatų į Europos Parlamentą sąrašo žmonėms.

Šiomis dienomis buvo proga pasižiūrėti atgal į savo trisdešimt metų be pusės metų svarbiausiame Lietuvos pastate.

Sąjūdis, iš jo gimusi Tėvynės sąjunga, vėliau išaugusi į TS-LKD, visada buvo mano didžioji šeima, dėl kurios ir džiaugiesi, ir stengiesi, bet dėl kurios ir kartais labai skauda. Čia su kai kuriais drauge atėjom į brandos amžių, čia mūsų akyse užaugo mūsų bendruomenės vaikai, kurie jau patys drąsiai imasi rimtų atsakomybių.

Dabar mano šeima bus ir visa europinė krikščionių demokratų ir konservatorių bendruomenė.

Mūsų didelė šeima niekada negyveno lengvai. Ir toliau negyvens, nesitikėkite.

Labai lengvų kelionių šiame kelyje nebūna.

Todėl ir noriu pakalbėti apie politinės šeimos reikalus.

Išgyvename keistoką laikmetį, kai užuot pasidžiaugę, esame įtraukti į patį tikriausią informacinį karą prieš partiją. Jis tikrai ne pirmas, jų buvo pilna nuo pat susikūrimo, bet nemalonus tuo, kad norinčiųjų jį kariauti atsiranda viduje.

Čia aš apie tą vadinamąjį partijos liberalėjimą.

Tai, beje, nėra nauja taip pat.

Apie 2008-uosius partijoje atsirado save labiau vertybininkais vadinančių žmonių. Tuometinis pirmininkas Andrius Kubilius buvo kaltinamas liberalizmu ir vertybių praradimu, nors man Andrius – vienas didžiausių tikrų vertybių puoselėtojas politikoje.

Tai tęsėsi per kiekvienus mūsų pirmininkų visuotinius rinkimus, kai kartais pats žodis vertybės nuo jo skelbimo kiekviename tekste ar kalboje pasidarydavo labai jau nuvalkiotas.

Šios dienos vėl pilnos kalbų apie vertybes, tačiau atsirado labai įdomių sutapimų.

Trečiadienį partijos Prezidiume svarstėme Rimanto Dagio reikalus, tą jo nuolat ir nuolat skleidžiamą demagogiją apie suliberalėjusią partiją, nuolatinius kolegų apkalbinėjimus bažnyčios hierarchams ir visiems aplinkui į ausį.

Beje, man baisiau būtų, jei kaltintų, kad „sugražulėjom“ ar „sukarbauskėjom“, jei suktumėm Europos skeptikų radžvilų ir juozaičių keliu, jei kaltintų ryšiais su vokiečių „Alternatyva“ ar kokiais kitais garsiai rėkiančiais Kremliaus draugais.

Taigi apie šių dienų sutapimą. Iš esmės tokius pačius kaltinimus apie suliberalėjimą, tik jau Europos, perskaičiau „Financial Times“ V. Putino interviu, skirtą Vakarams, kuriame jis eilinį kartą užsipuolė liberaliąją demokratiją, išvadindamas ją pasenusia ir dar visaip kitaip.

Kremliaus žodyne liberalizmas keiksmažodžiu yra nuo Putino atėjimo, tačiau iš kur atsiranda visa tai mūsų valstybėje, kurioje, akivaizdu, ne koks paradas yra didžiausia problema, o vis nei su tikruoju krikščioniškumu, nei su liberalumu nieko bendro neturintis sovietinis paveldas nemažos dalies visuomenės mąstysenoje.

Kalbėdama apie liberaliąją demokratiją, ne kokią liberalią partiją turiu minty.

Čia esmė yra laisvame pasaulyje užgimusi demokratija, laisvė, žmogaus teisės, net moterų, vaikų teisės, jei norite.

Na, ėjo, praėjo tas paradas.

Bandykim suprasti, kad tiems žmonėms svarbu, kad jie niekada nebebūtų kriminalizuojami, izoliuojami, kaip buvo prie bolševikų.

Ir apskritai, ar nesusimąstote, kodėl šią temą bandoma daryti pačia svarbiausia?

Ar nematom, iš kur ateina šis supriešinimas? Ar mums tai nesvarbu?

Man – svarbu, nes man Gražulis yra baisiau nei vaivorykščių paradas.

Ar toks mano požiūris yra suliberalėjimas?

Ne, man tai – krikščioniškas požiūris, toks pat, kokį skleidžia ir mūsų Popiežius.

Jis sakė – kas aš toks, kad smerkčiau?

Ar mes suliberalėjom, kad pagaliau aiškiai pasakėm, jog negalima mušti vaikų?

Kad reikia jungtis prie europietiško supratimo apie smurtą šeimoje? Kad žmonos mušti negalima net vienąkart gyvenime?

Krikščioniškos vertybės yra didelė istorinė vertybė, nes jos gyvena trečią tūkstantmetį, tačiau daugybė dalykų, kurie prieš pusantro šimto metų atrodė krikščioniškos šeimos pagrindas, šiandien atrodytų baisokai.

Pavyzdžiui, moterų dalyvavimas drauge su vyrais valstybės gyvenime.

Taip, esame kitoje plokštumoje, tačiau paskutinė apklausa rodo, kad visuomenė yra visokia.

Apie 30 proc. už išrinktąjį Prezidentą balsavo todėl, kad jis – vyras.

Tą mačiau vaikščiodama po trobas kaimuose ir miesteliuose.

Ar tokie skaičiai kokios liberalios demokratijos pasekmė?

Tikrai ne.

Ar reikia tai matyti ir mums, krikščionims demokratams?

Taip.

Kitas pavyzdys – vaikai.

XX a. pradžioje daužyti liniuote per rankas mokykloje buvo norma mokytojams.

Vaikas apskritai nebuvo didelė vertybė.

Šiandien esame svarbaus lūžio pradžioje.

Po 20 metų bus kitaip.

Vaikų mušimas, net ir menkas, bus anachronizmas.

Šiaurės Europos šalims reikėjo, kad pasikeistų karta ir šiandien jų vaikai pagal matuojamą laimės indeksą yra laimingiausi pasaulyje. Lietuvoje, deja, vis dar prie nelaimingiausių.

Gal todėl, kad vaikų mušimą teisina patys vaikystėje mušti ir todėl pikti bei nelaimingi?

Parodykit man, kiek krikščioniškų tvarkingų šeimų neteko savo vaikų dėl naujo įstatymo?

Kabėjausi su tą darbą dirbančiais žmonėmis Panevėžyje – vien siaubingas istorijas pasakoja, kur jokiu krikščioniškumu net nekvepia.

Tėvynės sąjungoje esu nuo įsikūrimo.

Kai kūrėme šią bendruomenę, niekada niekas netikrino, kiek tu labiau ar mažiau krikščionis.

Stojant į partiją niekas neklausinėjo, kiek kartų lankai bažnyčią. Ir man niekada į galvą nešovė to daryti.

Pati į tikėjimą atėjau pamažu ir už tai esu labai labai dėkinga Laisvei.

Dabar mus bando matuoti, patikrinti.

Esame nuolat voliojami po visokių skambiai pasivadinusių patrijų straipsnius, pasirodė vėl norinčių suskaldyti. Nebijau to matavimo.

Man tikrai labiau priimtinesnės sekmadienio Mišios mano mažos parapijos bažnytėlėje, kur kažkada kunigavo Strazdelis, nei trejos mišios tą pačią dieną skirtingose bažnyčiose pirmajame suole, kad daugiau žmonių pamatytų besimeldžiantį kandidatą. Beje, Strazdelis būtų tikrai apkaltintas suliberalėjimu, jei kas būtų tokį žodį žinoję.

Krikščionybės tikrai reikia daug daugiau Lietuvos politikoje ir visame viešajame gyvenime.

Reikia nuoširdžios krikščioniškosios demokratijos kiekvieno politiko gyvenime.

Bažnyčia turi tapti mūsų diskusijų partnere, daugelis mūsų esame Bažnyčios bendruomenės dalis. Tačiau partija nėra bažnyčios priedas.

Esu kalbėjusi su dabar jau išvykusiu nuncijumi. Jūs turite savo vaidmenį, sakė jis.

Mes, Bažnyčia, skelbiame savo požiūrį, tačiau jums reikia atsižvelgti į platesnius visuomenės sluoksnius.

Reikia rimtų, gilių diskusijų, o ne skleidžiamo pykčio.

Rinkimai parodė, kiek žmonių sudomino Radžvilo ir Juozaičio apokaliptiniai žlugusios Lietuvos vaizdai.

Reikia matyti besikeičiantį pasaulį ir neatsirasti jo paraštėse.

Mes, išrinkti į Europos Parlamentą, esame pasiruošę prisidėti prie rimtų europietiškos Lietuvos diskusijų, nes dabar turėsime naujas galimybes ir įrankius.

Tikrai neatsiribosime, kaip pasitaikydavo anksčiau, dirbsime ne daliai partijos, o drauge su visa mūsų bendruomene, kad Sąjūdžio pradėtas kelias į demokratinį, atvirą pasaulį, nuo kurio buvome uždaryti, tęstųsi, kad lietuviai tikrai pasijustų esantys svarbia Europos dalimi.